Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Tai kodėl nesirūpini dabar? Niekas netrukdo. Ašlina teismo nutarties dėl vaikų nepareikalavo – būtų priversta susižinoti su tavimi. Taigi pareikalauk tu, tada galėsi kai ko imtis. Tarkim, paskambinti į policiją ir paprašyti ją rasti. Esu įsitikinusi, jei papasakotum, ką išdarinėjo Ašlina, jie nesėdėtų rankų sudėję. Privalai padaryti viską, kas įmanoma, kad juos rastum.

– Niekada taip neįskaudinčiau Ašlinos. Niekam negaliu pasakoti, kas atsitiko, ką ji darydavo. Dabar ji nebe tokia. Nenoriu, kad žmonės ją smerktų.

Visi mano raumenys sustiro trūktelėdami kūną į viršų, ir aš atsisėdau kaip šūvis.

– KADA TU LIAUSIES JĄ GINTI? – suklykiau. – KADA NUSTOSI VERTINTI JĄ LABIAU UŽ VISKĄ, NET UŽ VAIKUS?

Sulysęs, baltais marškinėliais ir duksliais mėlynais džinsais pridengtas Kailo kūnas atsitraukė.

– Tu nesupranti... – nustebęs prabilo jis.

– TAIP, TU TEISUS, AŠ NESUPRANTU, – rėkiau toliau, jį nutraukusi. – NESUPRANTU IR NENORIU SUPRASTI. KOL TU KĄ NORS BRANGINSI LABIAU UŽ SAVO VAIKUS, NESUPRASIU IR NET NEMĖGINSIU SUPRASTI.

Sunkiai atsistojau.

– Kendra...

– AŠ NIEKO NENORIU GIRDĖTI! – suspiegiau. Nebuvau rėksnė, nemėgau kelti triukšmo, bet man trūko kantrybė. Nebegalėjau taikstytis. Šis sielvartas, šis neįveikiamas sielvartas buvo nepakeliamai sunkus. O juk Kailas gali nutraukti kančią. Net nebūtina vaikus susigrąžinti, tereikia sužinoti, kad jie gyvi, sveiki ir laimingi. Gyvi . – KOL VAIKAI TAU NEBUS BRANGESNI UŽ VISKĄ, NIEKO NENORIU GIRDĖTI.

Pasitraukiau nuo sofos ir nuėjau į miegamąjį pasislėpti nuo Kailo. Ieškoti prieglobsčio, bent laikino, nuo žmogaus, kuris varo mane iš proto.

– Ne taip paprasta, – ginčijosi Kailas su mano tolstančia nugara.

Jo žodžiai mane sulaikė, bet neprivertė apsigręžti.

– Taip, – nusivylusi atsidusau, – tikrai.

– Nepradėk manęs nekęsti, – tyliai paprašė jis. – Nepakelsiu dar ir tavo neapykantos.

– Nebūgštauk, Kailai, – atsiliepiau. – Taip nebus. Bet neketinu nuolaidžiauti tokiam ištižimui. Tik ne šiuo atveju. Tarkim, tu bijai pamėginti juos susigrąžinti, bet negi nenori sužinoti, ar jie sveiki ir laimingi? Gali tai padaryti vienu skambučiu.

– Negaliu, – spyrėsi jis.

– Tada neturime apie ką kalbėti.

DILIN! Staiga suskambėjo telefonas, baltas telefonas iš didžiojo namo, padėtas ant Kailo braižybos stalo, ir mudu pašokome.

Man širdis lipo pro gerklę, nes sieloje sprogo viltis. Abu atsisukome ir įsmeigėme akis į telefoną, o jis vis skambėjo. Žinoma, jis skambėdavo ir anksčiau, bet nedažnai. Beveik visi skambindavo Kailui į mano butą, nes jis pasakė ten apsistojęs, kol vaikai atostogauja su motina. Jis drebančia ranka pakėlė ragelį, paspaudė žalią atsakymo mygtuką ir prispaudė prie ausies.

– Alio, – atsiliepė virpančiu balsu. Kelias sekundes tylėdamas klausėsi, ką jam sako pašnekovas, paskui veidas ėmė tirtėti, jis užsimerkė ir suklupo ant grindų prie braižybos stalo. Ragelis išslydo iš suglebusios rankos. Kailas prispaudė kaktą prie grindų ir pradėjo linguoti, pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Dieve , ne . Maldauju , ne .

Eidama lyg į savo mirtį, prisiartinau prie Kailo, pasilenkiau ir pakėliau ragelį. Uždėjau ranką jam ant peties, atsitiesdama ir jį ramindama. Valandėlę luktelėjau norėdama kuo vėliau išgirsti tai, kas neišvengiama, prispaudžiau ragelį prie ausies.

keturiasdešimtas skyrius

Saulė nusileido prieš kelias valandas, ir pusiau privačiu keliu į vasarnamį, kuriame buvo apsistojusi Ašlina su vaikais, važiavau gaubiama tamsiai mėlynos tamsos. Vasarnamis Penzanse. Už šimto mylių.

Beveik visą kelią nekalbėjome, beveik nejautėme vienas kito, lyg būtume atskiruose pasauliuose. Vairuoti teko man, nes iš mudviejų ramesnė buvau aš.

Pakėlusi ir prie ausies prispaudusi ragelį, išgirdau moters balsą.

– Kailai, tu klausaisi? – pasakė ji. – Girdi mane? Turi atvažiuoti ir pasiimti vaikus.

Kai Ašlina pasakė adresą ir aš padėjau ragelį, nepasikalbėjusi su vaikais, Kailas mane pribloškė. Apsivijo rankomis, prisispaudė, įsikniaubė į sprandą ir apsiverkė. Tikro sielvarto proveržis. Visas santūrumas, visas siaubas plūstelėjo ašarų srove. Slopindama norą ištrūkti, raminamai glostydama jam nugarą supratau: mano kūną laistė jo ašaros, nesvarbu, ką jis sakė, vaikų pamatyti nebesitikėjo. Jis negalėjo susitaikyti su šia mintimi – ar kita, kad Ašlina juos sužalojo, – todėl nusprendė nesiaiškinti. Atsidūrė užburtame rate: bijojo nežinios, o ji buvo siaubinga, ir bijojo žinios, galbūt dar baisesnės. Supratau, ką reiškia toks uždaras ratas, kai svarstai, kas blogiau – žinoti ar nežinoti.

Kai jis nustojo raudoti, mes paleidome vienas kitą, pažvelgėme į akis suprasdami vienas kitą daug geriau nei prieš penkiolika minučių. Aš nykščiais nušluosčiau jam ašaras, paskui švelniai prispaudžiau lūpas prie kaktos. Bučiuojamas jis užsimerkė. Paskui mes atsistojome, jis nuėjo į vonią, o aš internete susiradau ir išsispausdinau kelių žemėlapį. Nieko nebesuvokiau. Galvojau tiktai, kad man reikės vairuoti. Jei būčiau ėmusi svarstyti, galvoti, kad mudu pamatysime vaikus po kelių valandų, o ne dienų, savaičių ar mėnesių, būčiau palūžusi kaip Kailas, ir mes nebūtume galėję greitai pas juos nuvažiuoti.

Vairuoti mane skatino ir vertė mintis apie mažą Vasaros veidelį, besišypsantį, nes ji tikriausiai sužinojo naują paslaptį, kurią man atskleis, ir apie dideles Džeksono akis, kai jis aiškina, ką daro Garvas.

Man skaudėjo raumenis, akys po vairuotojo akiniais buvo sausos ir griežtos, kai pamačiau tolumoje namą. Gelsvo akmens namą skalūno čerpių stogu, su trimis langais viršuje ir dviem – apačioje. Oranžinė šviesa, besiliejanti pro didžiulius apatinius langus, traukė mus artyn. Sumažinau greitį, dar kartą patikrinau baltą skydą sodybos pakraštyje. „Agatėjos laukų kotedžas.“

– Čia, – tariau Kailui. Džiaugsmą slopino nuovargis. Pakeliui nė karto nesustojau. Vairavau beveik septynias valandas; ilsėdavausi tik patekusi į spūtį – kartais tekdavo laukti net dvidešimt minučių.

Kailas budrus sėdėjo prie lango, atsirėmęs į jį galva, ir nemirksėdamas žiūrėjo į priekį. Dabar jis atsitiesė, veidas, išmuštas raudonomis dėmėmis nuo verksmo, išsilygino, akys, paburkusios ir paraudonavusios nuo ašarų, atslūgo. Jis vėl atrodė kaip paprastai. Mintis, kad šeima netoliese, įkvėpė jam gyvybės. Plačiu žvyruotu taku per žalią veją lėtai važiavau prie kito automobilio, stovinčio netoli durų.

Laukujės durys atsilapojo. Dar nespėjau visiškai sustoti, o Kailas jau buvo atsisegęs saugos diržą, atidaręs dureles ir išlėkęs iš mašinos. Paspaudžiau stabdžius, nors jau buvau beveik sustabdžiusi mašiną.

Pirmas išlėkė Džeksonas. Paskui Vasara. Abu su naktiniais, Džeksonas su Supermeno pižama, Vasara su Žmogaus voro marškinėliais iki kelių, abu su puskojinėmis.

– TĖTI! – klykė abu visa gerkle. – TĖTI!

Kailas priekinių žibintų šviesoje puolė ant kelių. Džeksonas ant jo užšoko pirmas ir apkabino kaklą. Paskui tėvui kaklą rankytėmis apsivijo Vasara. Kailas čiupo juos į glėbį lyg į kilpą. Vaikai čiauškėjo tarškėjo pasakodami tėvui, ką nuveikė per pastarąsias kelias savaites. Viską iš karto. Negalėjau akių nuo jų atplėšti, apžiūrinėjau kiekvieną kūno colį. Dar kartą. Jiems smagu. Jie linksmi, sveiki ir laimingi.

Palengvėjimas trenkė man kaip kumštis į jautriausią pilvo vietą. Susiriečiau imdamasi už pilvo. Koks saldus tas palengvėjimas. Skauda ir gera. Jiems nieko nenutiko. Visiškai nieko. Taip nesijaučiau dar nė karto gyvenime. Per daug dalykų negerai baigėsi, per daug dalykų baigėsi blogai, nebuvau įsitikinusi, kad taip nenutiks šį kartą. Sunkiai atsidusau, ašaros, kurių nė vienos neišliejau per tą laiką, kol buvome atskirai, veržėsi lauk, į laisvę, išsivaduoti.