Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Pasirūpink sesute, – sušnibždėjo Ašlina Džeksonui, padėdama įlipti jam į mašiną ir prisegdama saugos diržus.

Nusisukau, kai Ašlina atsigręžė į Kailą, ėmiau tikrinti, ar tvirtai priveržti Vasaros ir Džeksono diržai, ar kėdutės nejuda, ar krepšys su valgiais po keleivio sėdyne neparvirs. Žinoma, girdėjau, ką jie kalba. Jų murmesį, pažadus, plepalus. Kai stojo tyla, pamaniau, kad jau galiu atsitiesti, ir dar spėjau pamatyti, kaip Kailas užkišo žmonai garbaną už ausies, suėmė galvą ranka ir žiūrėjo lyg nežinodamas, ką sakyti. Norėjo pasakyti tiek daug, bet pritrūko žodžių – puikiai pažinojau tokią veido išraišką.

– Aš myliu tave, – ištarė Ašlinos lūpos.

Kailas linktelėjo, bet nutylėjo.

Pasakyk , kad tu irgi ją myli , vos nesuklikau. Buvo skaudu matyti, kad juodu tebemyli vienas kitą ir šitaip elgiasi. Nesikalba, apgaudinėja. Jie apsikabino, Kailas pirmas paleido Ašliną iš glėbio, atsitraukė ir įsmeigė į ją akis. Gėrė akimis jos veidą, lyg norėtų prisiminti amžinai. Lyg žinotų, kad daugiau jos tokios nebematys. Jis atidarė automobilio dureles, įlipo. Veidą buvo išvagojusios kančios raukšlės, atsiradusios per tą laiką, kai Džeksono ir Vasaros nebuvo. Kol jis segėsi saugos diržą, stengdamasis tvardytis, prie mano durelių priėjo Ašlina ir pabarbeno į langą. Aš jį atidariau šiek tiek baimindamasi, ką ji galėtų pasakyti.

– Lik sveika, Kende, – tarė įdėmiai žiūrėdama man į akis. – Laimingo kelio. Neužmiršk , ką sakiau : lieki ar išeini . Turiu apie daug ką pagalvoti. Reikia suprasti, dėl ko stengiuosi, – toliau kalbėjo. Pamąstysiu apie tavo žodžius , sakė ji.

– Buvo malonu pasimatyti, Ašlina, – atsiliepiau.

Ji žengė nuo automobilio narsiai šypsodamasi, išplėtusi išsigandusias akis. Lėtai traukėsi atatupsta, kol atsidūrė prie namo slenksčio. Vaikai pamojavo pro užpakalinį langą, Kailas pasignalizavo, kilstelėjo ranką ir pradėjo važiuoti.

– Sustabdyk mašiną! – skubiai paliepiau, atsisegiau saugos diržą ir ėmiau graibytis durų rankenos. – Kai ką pamiršau.

Kailas paspaudė stabdžius, užtraukė rankinį stabdį.

– Ką pamiršai? – paklausė suraukdamas kaktą, nes mes nieko neatsivežėme. Iš esmės nieko negalėjau pamiršti.

– A, matai... – sumurmėjau darydama dureles ir išsiropščiau, kol jis daugiau nieko nepaklausė.

Nupėdinau taku, po kojomis gurgždėjo žvyras, todėl žingsnis buvo netvirtas, bet tikslas – labai aiškus. Kuo toliau ėjau, tuo nuoširdžiau buvau įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai. Artindamasi pamačiau, kad Ašlina suglumo.

– Kende? – tarė ji.

– Eime į vidų, – pasiūliau ir pasukau pro ją į akmeninių plytų namą. – Kai ką pamiršau, – nenorėjau, kad Kailas ir vaikai pamatytų, kas bus. Neįsivaizdavau, kad susimušime, kad ji griebs man už plaukų, o aš griebsiu ją kaip regbininkė, bet tokie dalykai nenumatomi.

Ašlina paskui mane įėjo į vidų, atsargiai privėrė duris, bet neuždarė. Pro didžiules stiklines duris namo gale sruvo šviesa.

– Ką užmiršai? – apdairiai paklausė Ašlina. Stovėjau prieš ją, nė nemanydama ieškoti suverstame kambaryje tarp vaikų šiukšlių to, ką palikau.

– Duoti tau velnių, – atsakiau šiek tiek virpėdama, nors žodžiai skambėjo griežtai. Mano tikslas tinkamas, dėl to abejonių nekyla, bet aš vis tiek bijau.

Ji žengtelėjo atgal. Puiku. Nežengė į priekį tūžminga mina, išsipūtusiomis kaklo gyslomis, įtempusi raumenis ir pasiruošusi pulti.

– Savanaudiškesnio žmogaus už tave, Ašlina, kaip gyva nesu sutikusi, – pasakiau stengdamasi kalbėti santūriai. – Tiesiog neįtikėtina, kad iki šiol niekas tavęs neprigriebė dėl to, ką padarei savo šeimai. Man nesvarbu, kad tai ne mano reikalas, nes kas nors turi tau pasakyti. Kaip tu drįsti. Kaip tu drįsti šitaip juos skriausti? Kaip tu drįsti. Žinau, kad tu ligonė, žinau, kad alkoholizmas – liga, bet kodėl kentėti turi tavo vaikai? Puiku, tu gydaisi, bet kodėl toli nuo jų? Anoniminių alkoholikų susirinkimai vyksta visoje šalyje, visame pasaulyje, kodėl negali grįžti namo? Tau nepaprastai pasisekė, kad ištekėjai už Kailo. Nes aš jo vietoje būčiau iškvietusi policiją tą akimirką, kai pasiėmei vaikus. Būčiau ant tavęs užsiundžiusi vaikų teisių apsaugos tarnybą. Bet jis tavimi tiki. Visą laiką tikėjo. Visą vasarą buvo tikras, kad tu nebegeri. Manė, kad tu net nepagalvosi apie alkoholį, jei jau pavogei vaikus. Antra vertus, jis nenori pripažinti tavo ligos ir tavęs tokios, kokia esi. Nes jam niekada netoptelėtų, kad jam meluoji. Jis nesupranta, kad kai nori gerti, niekas tavęs nesulaikys, net vaikai. Privalai pasakyti jam tiesą, Ašlina. Jis turi žinoti, kad liautųsi nematyti, ko nenori, ir blaiviai įvertintų padėtį. Jis turi suvokti, kaip yra iš tikrųjų. Kad tu neišsigydei, kad nėra stebuklingų vaistų, kad tu vėl gali nusigerti.

– Nenusigersiu, – atsakė ji, išgąsdinta mano žodžių. Iš visų dalykų, kuriais ją kaltinau, šis buvo neteisingiausias ir neprotingiausias.

– Iš kur tu žinai? Kai matėmės prieš porą mėnesių, sakei, kad nesi beviltiška. Sakei, kad metei gerti, ir kas išėjo? Tu ne tik vėl pradėjai gerti, bet ir kėlei grėsmę vaikams.

– Aš tau išsipasakojau ne tam, kad man prikaišiotum.

– Tu man tai pasakei, kad įtrauktum į kvailą neigimo žaidimą, kurį žaidžia visi tavo pažįstami. Nieko nebus. Aš irgi galiu kai ko nepastebėti, bet ne tada, kai nukenčia du niekuo dėti žmonės, mylintys tave labiau už gyvybę. Jie viską dėl tavęs padarytų. Ar supranti, kokia esi laiminga? Supranti? Pasaulyje tiek žmonių, kurie nieko nepagailėtų, kad turėtų tai, ką turi tu; taip, tu ligonė, bet tai nereiškia, kad nepasveiksi, jei jie bus šalia. Nebūk savanaudė.

Nuo mano pykčio proveržio atmosfera namo viduje įkaito. Ašlina buvo priblokšta. Niekas su ja šitaip nekalbėdavo. Kailas kartą užsipuolė, bet apsiramino pamanęs, kad jinai gali jį palikti, kad ji gydosi ir taisosi. Jis nesuprato, ko gero, nežinojo, kad žaibiškai neišgyjama. Galima mesti gerti, bet tai nieko nereiškia, jei priežastys, dėl kurių gerdavai, niekur neišnyko. Kad ir ką Ašlina manytų, gėrė ji ne dėl Kailo, ne dėl to, kad nesusitvarko su vaikais. Ji gėrė, nes buvo alkoholikė, vadinasi, visada sugalvos dingstį išgerti.

Jei jai reikia pagalbos, gali gydytis nepalikdama vaikų. Moterys nuolat taip daro. Jos gydosi nuo alkoholizmo, nemesdamos vaikų, vyro, darbo.

– Tu neturėjai teisės nieko iš manęs reikalauti, įsakinėti likti ar išvykti, nes pati taip nedarai. O jie tavo vaikai . Visą laiką trokštu, kad būtų mano, bet jie tavo.

Dailus Ašlinos veidas išblyško, akys įsmigo į storą kilimą prie mano kojų, per pastarąsias kelias minutes ji net, regis, sumažėjo.

– Ar... ar tu pasakysi Kailui, kad geriu? – paklausė beveik pašnibždomis. Valandėlę troškau ją apkabinti. Suspausti glėbyje, kad jai pasidarytų geriau, kaip dukteriai. Aš būsiu gera mergaitė . Pažadu . Pažadu , skambėjo man ausyse.

– Ne, – atsakiau tvardydamasi, kad nepraskysčiau. Jei būsiu neatsargi, paneigsiu viską, ką pasakiau. – Tu turi jam pasakyti.

Lėtai, aiškiai ji papurtė galvą.

– Aš negaliu.

Gūžtelėjau pečiais, nors ji į mane nežiūrėjo.

– Gerai, nesakyk. Nesakyk jam, negrįžk namo, daryk, ką nori, Ašlina. Tik prisimink, kad tai – tavo liga. Darai, ką nori, visada pirmiau galvoji apie save; esi alkoholikė, nes pirmiausia galvoji apie savo malonumus. Kol nepasakysi Kailui tiesos, kiekvienas tavo pokalbis su juo nuo šiol bus pagrįstas melu.