Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

keturiasdešimt penktas skyrius

Man šito trūks, pamaniau vaikščiodama po prekybos centrą su vežimėliu, kuriame jau buvo pupelės, avinžirniai ir sultinys. Šiandien buvau be savo pagalbininkų, jie kiaurą dieną praleido su Naome, o nakvos pas Ašliną.

Naomė... Manau, kad Kailas neįtikėtinai kilniaširdis, nes atleido už tai, ką ji padarė. Aš būčiau spardžiusi jai užpakalį iki kitų Velykų ir padariusi pertrauką tik per Kalėdas, kad koja pailsėtų. Bet jis nenorėjo skaldyti šeimos. Jis iš tikrųjų pirmiausia galvojo apie vaikus.

Kai įsukau tarp gaiviųjų gėrimų lentynų ir patraukiau prie mineralinio vandens kitame gale, suskambėjo mobilusis. Iškrapščiau iš rankinės ir atsiliepiau atsargiai, nes neatpažinau numerio.

– Sveika, ponia Tamale, skambinu pranešti skrydžių į Australiją kainas, – išgirdau malonų moters balsą.

– Oi, labas, – atsakiau. – Dabar neturiu rašiklio, bet gal pasakytumėte apytikrę kainą?

Ji jas perskaitė.

– Ar kainos skirsis, jei skrisiu per Honkongą vietoj Singapūro? – paklausiau, atsirėmiau į vežimėlio rankeną ir tingiai ėmiau apžiūrinėti daiktus ant vielinio dugno. Išgirdau klaviatūros barškėjimą, paskui ji išbėrė kelis skaičius. Niekada neleisiu Vilui mokėti už lėktuvą, bet reikia sužinoti, kiek kainuos skrydis ir kiek man reikės sutaupyti prieš kelionę.

Negalėjau skristi iškart, pinigų reikia ne tik lėktuvo bilietui, bet ir tam laikui, kol nedirbsiu atsidūrusi tenai. Be to, turiu pamažu atprasti nuo Gadsborų.

Maždaug po šešių mėnesių, jei dirbsiu ligi devinto prakaito, turėsiu tuos pinigus. Ašlina parvyko į Kentą ir dirba Londone, tikiuosi, vėl pradės susitikinėti su Kailu ir maždaug po šešių mėnesių bus pasiruošusi grįžti namo.

Per tą laiką man reikės pamažu atprasti nuo šios šeimos. Ašlina tikrai nenorės, kad nuolat sukiočiausi aplink, man tai irgi nepriimtina. Stengiausi apsimesti, bet man sunku būti su Ašlina, nes nuolat prisimenu, kad jinai dvynių motina. Visada tai žinojau, bet kartais lengviau nepaisyti, pamiršti. Taigi Australija bus puiki proga nutraukti ryšius. Vėl išskrisiu ten, nes negaliu turėti vaikų, bet šį kartą žinosiu, kad manęs laukia. Ten Vilas.

Vilas.

Dabar, kai galėjau galvoti apie jį nenuogąstaudama dėl jo žmonos likimo, visą laiką šypsodavausi. Lėtai, visu veidu. Gabrielė dažnai klausdavo, ko šypsausi, o aš nieko neatsakydavau. Slapta dirsčiodavau į jo nuotrauką mobiliajame telefone, ir svajingos pajautos pakutendavo paširdžius. Niekada taip nemylėjau nė vieno vyro, be abejo, mes elgsimės protingai, neskubėdami, apgalvotai, kai aš pagaliau ten nuvyksiu, bet nieko negalėjau padaryti. Jis irgi. Mes svaigome vienas nuo kito.

– Labai ačiū, – tariau, kai moteris baigė skaityti kainas ir oro transporto bendroves. – Pagalvosiu ir paskambinsiu, – baigiau pokalbį ir įsidėjau telefoną į rankinę. Vėl pasukau prie mineralinio vandens, bet man kelią iš priekio užkirto sustojęs kitas vežimėlis. Pakėliau akis. Kailas. Nusišypsojau, bet mano šypsena išblėso, kai pamačiau jo veidą. Neatrodė, kad jis apsidžiaugė mane pamatęs, tiesą sakant, žaibavo rudomis akimis, įsmeigtomis į mane. Švelnūs bruožai sugriežtėjo, dantis buvo sukandęs, lyg iš visų jėgų mėgintų pažaboti pyktį.

– Labas, Kailai, – atsargiai pasakiau. Jis neatsiliepė, tik perbedė mane akimis. Negalėdamas pravažiuoti, garsiai piktinosi kažkoks vyriškis su vežimėliu. Kailas atsisuko ir dėbtelėjo į jį. Vyriškis staiga suprato, kad iš tikrųjų jam reikia į kitą pusę, apgręžė vežimėlį ir nukulniavo. Gana sparčiai. Kailas vėl atsisuko į mane.

– Tai grįžti į Australiją, – tarė, užuot pasisveikinęs. – Kada, po perkūnais, ketinai pranešti man ir vaikams?

Burnoje pasidarė sūru, paskui ji išdžiūvo. Kailas neturėjo sužinoti šitaip. Ir tikrai ne dabar. Aš ketinau pasakyti jam ir vaikams po kelių mėnesių, kai jie apsipras, kad aš rečiau būnu su jais.

Priblokšta, kad jis sužinojo, nieko neatsakiau. Kailas užsidengė delnais akis, ėmė kumščiais trinti kaktą.

– Kodėl, kodėl! – sušuko jis, apimtas nevilties, užvertęs galvą į prekybos centro dangų. – Kodėl taip nuolat atsitinka? – jis atitraukė rankas. – Kodėl?

Prieš mus ir už mūsų žingsniavo žmonės. Aš išnirau iš už savo vežimėlio, patraukiau Kailo vežimėlį į šoną ir paliečiau jį, kad paėjėtų į šalį. Kailas krūptelėjo nuo mano prisilietimo ir pasislinko.

Pirma pro mus pratykino kaimynė nukankintais antakiais: ji matė, kaip Kailas atšoko man prisiartinus. Plaukelių likučiai vos neatitrūko jai nuo veido, kai pažvelgė į susiraukusį, sustingusį iš pykčio Kailą. Ji nužingsniavo toliau, bet stabtelėjo prie gaiviųjų gėrimų ir ėmė narstyti akimis, lyg tikėdamasi pamatyti ant etikečių kitos savaitės laimingų loterijos bilietų numerius.

Aš prisiartinau prie Kailo, pritildžiau balsą, kad išpešiotų antakių ponia negirdėtų.

– Juk ne rytoj išvažiuoju.

– Kodėl apskritai turi važiuoti? – subaubė jis taip, kad Škotijoje buvo girdėti. – Atsakyk. Kodėl turi važiuoti?

Dirstelėjau į kaimynę – ji spoksojo į gėrimus, išvertusi akis.

– Ša, – sušnypščiau. – Kalbėk tyliau.

– Ne, – dar garsiau atsiliepė Kailas. – Pasakyk, kodėl turi važiuoti.

– Nesakysiu nieko, jei taip rėksi.

Kailas prikando lūpą ir linktelėjo.

– Klausyk, jau sakiau, kad ne rytoj išvažiuoju. Nebent po kelių mėnesių. Svarbiausia, kad jūs visi trys jau galite išsiversti be manęs, dabar galiu išvykti.

– Ką? – beveik suriko jis. Kilstelėjau antakius – žvilgtelėjusi į išpešiotų antakių ponią (ji nesislėpdama į mus žiopsojo) ir be žodžių perspėdama.

– Gerai, gerai, – tyliai tarė Kailas. – Ką tu, po velnių, kalbi?

– Dabar jums puikiai sekasi, rodos, netrukus Ašlina vėl įeis į jūsų gyvenimą, taigi jums manęs nebereikia, ir aš galiu išvykti.

– Kurių... Manai, kad tu – Merė Popins, atsirandi, kai tavęs reikia, paskui vėl dingsti? Kendra, tu mūsų šeimos narė. Mes norime, kad būtum šalia.

Turėjau jam pasakyti, paaiškinti.

– Aš... aš noriu būti su Vilu.

Jis šiek tiek atsitraukė ir suglumęs įsistebeilijo į mane.

– Kokiu Vilu? – paklausė.

– Mano... Tas... – šiek tiek mostelėjau per petį.

– Vyrukas Australijoje? – susivokė Kailas. – Tu jo nematei, pala, aštuonis... devynis mėnesius? Kaip tu gali grįžti pas jį? Kuo jis toks nepaprastas?

– Viskuo. Niekuo. Ne jis svarbu. Svarbu, kaip jaučiuosi būdama su juo. Jaučiuosi normaliai. Kaip visi žmonės. Nebe taip baisu, kad negaliu turėti vaikų. Man labai seniai atrodo, kad nesu tokia kaip kiti, bet kai būnu su Vilu, kai kalbu su Vilu, esu. Tokia kaip visi kiti.

Valandėlę jis žiūrėjo į mane, lyg bandytų atnarplioti paslapčių mazgus, iš kurių esu sudaryta, lyg suprastų, kas man yra, jei ilgai žiūrės.

– Kodėl tu savęs nekenti? – tyliai paklausė.

Iš nuostabos mano antakiai pašoko aukštyn – ne blogiau už kaimynės.

– Atleisk, nesupratau? – tariau.

– Kartą tu man sakei, kad nekenti savęs. Kodėl?

Apsisukau ir dėbtelėjau į išpešiotų antakių ponią, kad įsitikinčiau, jog ji nenugirs šios pokalbio dalies, kuri turėtų vykti prie keturių akių ar net apskritai neturėtų, bet kaimynė buvo dingusi. Matyt, mūsų šnibždėjimasis sugadino jai visą malonumą. O gal ji nulėkė pas valdytoją, kad jis per garsiakalbį paskelbtų: pora, kuri tyliai ginčijasi tarp gaiviųjų gėrimų lentynų, turi liautis arba kalbėti garsiau, kad visi girdėtų.