Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Tai atsitiko pirmą kartą. Aš palikau savo kūną. Vaikystėje buvau svajotoja. Galėdavau keliauti mintimis, galėdavau skaitydama knygą tyrinėti naujus pasaulius, bet šito anksčiau nedariau. Niekada nebuvau palikusi kūno ieškodama, kur pasislėpti. Užsimerkiau ir susiriečiau tamsoje, kurioje niekas negrėsė. Atsiskyriau nuo pasaulio ir taip apsisaugojau.

Supratau, kad kažkas vyksta, bet atsietai nuo manęs.

Girdėjau, ką jis šnibždėjo man į ausį, bet nesupratau. Mano šnerves pripildė ir į gerklę prasiskverbė jo kvapas, bet aš buvau kitur. Jis judėjo ant manęs, manyje, bet tai buvo netikra. Tai nevyko. Taip negalėjo atsitikti, aš buvau kitur ir nieko nejaučiau.

Staiga viskas baigėsi. Viskas baigėsi, ir jis gulėjo ant manęs, sunkiai alsuodamas, tik krūtinė kilnojosi. Gulėjo kaip negyvas, jei ne krūtinė ir jei ne prakaitas. Jo prakaitas. Varvantis ant manęs. Apnešantis mane jo kvapu. Dar labiau mane aptraukiantis juo. Norėjau jį nustumti, norėjau, kad jis pasitrauktų, bet nejudėjau. Jei sujudėsiu, pripažinsiu, kad niekur nebuvau dingusi, pripažinsiu, kad tai atsitiko.

Vėlesnių įvykių prisimenu tik nuotrupas. Momentines nuotraukas, blyksnius. Lyg spragsėtų fotoaparato užraktas.

Spragt.

Jis kalbėjo. Jis gulėjo šalia manęs, pasirėmęs viena ranka, ir kalbėjo.

– Negi tu niekada nejauti nusivylimo? – paklausė po valandėlės. – Negi niekada nieko netroškai taip, kad padarytum bet ką, jei gautum?

Jis spoksojo į mane, laukdamas atsakymo. Girdėjau savo alsavimą, todėl supratau, kad esu gyva. Aš nejudėjau, aš žiūrėjau į vos pastebimai sutrūkinėjusias lubas, bet pajudėti negalėjau. Nieko nejaučiau. Bet girdėjau savo kvėpavimą. Tankų negilų kvėpavimą, net spengė ausyse.

– Tu nieko nepasakysi? – paklausė jis. – Kalbėk su manimi, Kendra, – ištiesė ilgus pirštus man prie kaktos, gal nubraukti plaukų sruogų, gal paglostyti, gal tik paliesti. Aš krūptelėjau. Persigandusi. Apimta siaubo, kad jis mane nuskriaus. Dar kartą.

– Aš tau nieko nedarysiu, – tarė jis, pritrenktas mano išgąsčio, bet manęs nelietė. – Aš niekada tavęs nenuskriausčiau. Kendra, tu man labai brangi. Aš niekada tavęs nenuskriausčiau. Maniau, kad tu to nori.

Jis ką tik sakė, jog padarytų bet ką, kad gautų, ko nori, o dabar sako, kad to norėjau aš. Kada sakė tiesą? Jis norėjo ar norėjau aš?

Spragt.

– Matai, Kendra, aš tave pažįstu. Žinau, kokia tu esi iš tikrųjų. Perpratau tave, – kalbėjo jis. – Maniau, kad tu to nori.

Aš jį atstūmiau, kai paskutinį kartą mane pabučiavo. Bandžiau šį kartą pasakyti jam, kad nenoriu. Bandžiau purtyti galvą. Būčiau pasakiusi, kad nenoriu, jei jis būtų leidęs man įkvėpti. Bet jis manė, kad noriu. Kodėl?Kaipjisgalėjotaipmanyti?

– Ei, ar rytoj nenorėtum papietauti mieste? Man atrodo, bus turgus. Jame prekiaujama ir neblogais daiktais, tau patiktų.

Jis elgėsi kaip paprastai. Negi aš įsivaizdavau tai, kas įvyko? Negi aš kažko nesupratau? Ar jis sakė, kad mane užmuš? Jei plepa lyg niekur nieko, gal aš nesupratau.

– Pagalvok, gerai? Juk rytoj gali praleisti paskaitas? Aš po pietų tave parvežčiau, – jis prie manęs daugiau neprisiartino. – Na, aš truputį numigsiu. Labanakt.

Jis apsivertė ant kito šono ir po kelių minučių jau miegojo, lėtai, giliai kvėpavo. Tada aš krustelėjau. Ramiai, atsargiai nusisukau nuo jo, negalėjau staiga atšokti, nes nenorėjau, kad jis pabustų. Paliestų mane. Kalbintų. Jei būčiau galėjusi, būčiau atsikėlusi, apsirengusi ir išvažiavusi namo. Bet nenutuokiau, į kurią pusę nuo čia geležinkelio stotis. Abejojau, ar kojos mane neš. Lauke tebebuvo tamsu.

Spragt.

Aš jį užuodžiau. Aš visa trenkiau juo. Kambarys irgi dvokė juo. Ir tuo, ką jis padarė.

Spragt.

Man skaudėjo viduje. Ne tik tą vietą, kur jis įsiveržė, bet ir gerklę. Jis smarkiai suspaudė gerklę, kur kvėpuoju, bet skaudėjo giliau. Gerklės viduryje, pačiame viduryje glūdėjo kančia. Lyg kas būtų išplėšęs gabalą sielos ir palikęs gilią žaizdą, kuri niekada neužgis. Aš niekada negalėsiu apie tai kalbėti. Skaudėjo sielą. Norėjau uždėti ant tos vietos rankas, sušvelninti, numalšinti skausmą, bet tai paliesti buvo neįmanoma. Skaudėjo ne kūną, skaudėjo savastį. Mano kūnu it upės tekėjo gėda ir pasišlykštėjimas. Tekėjo į kiaurymę manyje. Į pramuštą sielą, kurios negalėjau išgydyti ir užpildyti.

Spragt.

– Gal nori į dušinę pirma? – paklausė jis.

Viduje krūptelėjau nuo jo balso. Aš nebuvau užmigusi. Aš žiūrėjau į tamsą už užuolaidų, laukdama, kol patekės saulė. Pro šalį slinko valandos, ir atrodė, kad niekada neprašvis.

Linktelėjau.

– Puiku, einu užkaisiu virdulį, – jis iššoko iš lovos ir išlėkė iš kambario.

Aš lėtai atsikėliau, susirinkau džinsus, marškinėlius, džemperį, striukę ir iš miegamojo nusėlinau į vonią.

Spragt.

Paleidau vandenį, bet neprisiverčiau paliesti savo kūno.

Spragt.

Jis pakeitė paklodę ir paklojo lovą. Paklodė, pasipūtusi it milžiniškas morengas, stūksojo kampe. Jis atitraukė užuolaidas ir įleido į kambarį šviesą.

Spragt.

Aš palikau jo marškinius, dabar jau be visų sagų, tvarkingai sulankstytus ant paklodės.

Spragt.

Namai aidėjo tyla. Tuštuma. To, kas įvyko.

Spragt.

Kai lipau į apačią jo laukti, ėmė čiurkšti dušas.

Spragt.

– Gerai miegojai? – pasiteiravo eidamas virdulio. Mano įbestos į stalą akys tyrinėjo medienos rieves. Mintyse, lyg labirintu, ėjau paskui liniją iki pabaigos, paskui susirasdavau naują ir vėl sekdavau akimis nuo pradžios iki pabaigos. – Aš miegojau kaip užmuštas, – kalbėjo, nors aš tylėjau. – Neįsivaizdavau, kad Heidės lova tokia patogi. Pasisekė tai karvei, – jis išėmė iš spintelės du puodelius. Ar Heidė nepyks, kad gulėjau jos lovoje? Ar ji atspės, kas įvyko jos lovoje? – Tai ką nusprendei dėl pietų?

Jis įsmeigė akis į mane ir laukė atsakymo. Išgirdau, kaip spragtelėjęs išsijungė virdulys, kaip tylu kambaryje, kol jis laukia, kad prabilčiau.

– Aš... – pirmą kartą nuo vidurnakčio prabilau, ir kalbėti prismaugtai, išskobta siela buvo baisi kančia. – Aš turiu grįžti, – tariau.

– O, – nustebo jis. Nuoširdžiai nustebo. Lyg būtų tikėjęsis, kad pasiliksiu. Gal jis nebandė manęs užmušti. Gal kitos pasilikdavo. Gal jis iš tikrųjų manė nieko blogo nepadaręs. O gal aš kraustausi iš proto? – Tikrai? – paklausė.

Linktelėjau. Nunėriau galvą, bet nepakėliau.

– Ką gi, jei turi grįžti, nuvešiu į stotį, – jis padėjo prieš mane puodelį kavos. Balintos, su vienu šaukšteliu cukraus.

– Ačiū, – mašinaliai tariau. Nes taip daroma, jeigu kas ką tau padaro: dėkojama.

Spragt.

Aš negėriau kavos. Negėriau jos ir vakar vakare. Puodelis tebestovėjo ant naktinio staliuko, kava buvo atšalusi, aptraukta greimu. Nei vakar vakare, nei šį rytą kavos negėriau, nes jos paprasčiausiai nemėgstu. Vakar vakare nieko nesakiau iš mandagumo. Tada atrodė labai svarbu nedaryti, ko nenoriu. Gyvybiškai svarbu. Vienintelis dalykas, kuris priklausė nuo manęs.

Spragt.

Sėdėdama prie stalo, pajutau šleikštulį. Man skaudėjo. Visur. Po oda. Odos paviršiuje. Galvą. Krūtinę. Man skaudėjo, ir aš norėjau, kad skausmas liautųsi. Norėjau atsidurti toli nuo šių namų.