Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Kai pripažinau, kas man atsitiko, pirmosiomis dienomis labiausiai man padėjo Vasara su Džeksonu. Vaikai nežinojo, kaip buvau traumuota jaunystėje, be to, abejoju, ar būtų elgęsi kitaip, jei būtų žinoję. Jie vis tiek būtų mane plūdę, kad neleidžiu pirkti mėsainių kai kuriose užkandinėse, jie vis tiek būtų kauliję leisti dar kelias minutes nemiegoti, jie būtų man sakę, kad esu kvailė, nes ne iš karto supratau, kad Naujasis Garvas – kengūra, o ne šuo, jie būtų manęs klausinėję, kodėl juokiuosi, kad „Raudonkepuraitės“ vilkas ne užmušamas, o laikinai nebegali kenkti.

Tokie buvo abu mano vaikai pagal įgaliojimą. Jie buvo sąžiningi ir tenorėjo, kad aš būčiau savimi.

Kiti mane tiktai erzino, nes aš pati dar nebuvau apsipratusi. Aš vis dar bandžiau pripažinti tų dviejų žodžių prasmę. Žinojau. Visada žinojau. Bet tik ištarusi tuos du žodžius garsiai pripažinau, ką jie reiškia man. Galėjau liautis apsimetinėti, kad nieko neatsitiko, ir kankintis, nes atsitiko. Nereikėjo apsimetinėti sau. Turėjau pripažinti, kad man tai atsitiko. Mane išprievartavo.

Tai pasakiusi, galėjau pripažinti, kad buvau bejėgė ką nors pakeisti tada, prieš šitiek metų. Bet sugebėjau kontroliuoti ir visiškai valdžiau savo reakciją į tą įvykį. Ji lėmė mano gyvenimą. Ji darė įtaką kiekvienai mano minutei, kai nemiegodavau.

Aš pasinėriau į skausmą ir pabandžiau pasiekti kitą pusę.

Nuėjau pas Gabrielės masažuotoją, lankiausi pas psichoterapeutą, sėdėdavau įsmeigusi nieko nematančias akis į tolį, susiriesdavau lovoje ir slėpdavausi nuo pasaulio. Lengva nebuvo.

Kartais atsiverdavo skylė gerklėje, o tyla, kuria buvo užkimšta mano siela, imdavo plėstis ir pasidarydavo tokia didelė, kad negalėdavau kvėpuoti. Prisiminimai darydavosi tokie ryškūs, kad iš baimės beveik nebegalėdavau pajudėti. Tai buvo siaubinga. Bet vertinga. Kaskart, kai taip nutikdavo, žinodavau, kad nesu viena. Žinodavau, kad tai normalu. Žinodavau, kad nesu vienintelis šitaip besijaučiantis žmogus pasaulyje. Aš normali. Su manimi buvo baisiai pasielgta, bet aš vis tiek normali. Kendra Tamalė normali. Tai buvo didžiausia paslapties atskleidimo dovana – aš suvokiau, kad esu ne vieniša ir normali.

Mudu su Vilu kasdien kalbėdavomės ar keisdavomės elektroninio pašto žinutėmis. Aš jo ilgėjausi. Norėjau būti su juo, gulėti prisiglaudusi prie jo, bučiuoti jį, žiūrėti jam į veidą, kai kalbamės apie svarbius dalykus ir smulkmenas. Mums vis dar svaigdavo galva nuo minties apie buvimą kartu. Jis negalėjo atskristi į Angliją dėl vaikų; aš dar neturėjau pinigų kelionei į Australiją, bet tai nereiškė, kad negalime būti kartu, kol nesugalvojome, kaip tai padaryti, ar jei taip lemta, kol nepaaiškėjo, kad nieko neišeis. Jis man kasdien prisipažindavo meilę. Aš vengiau tai sakyti, bet jis suprato, ką jam jaučiu, kai atskleidžiau tokį svarbų įvykį. Dabar abu buvome laisvi – jis viengungis, aš atsikračiusi savo paslapties. Tereikėjo įveikti atstumą, o kai taip toli jau nuėjome, kai tokias kliūtis įveikėme, kad atsidurtume ten, kur esame, tolis neatrodė nenugalima kliūtis.

Mudvi su Gabriele bendravome atviriau. Ji apsiverkė, kai papasakojau, pasakė, kad aš nekalta ir kad galiu su ja bet kada pasikalbėti. Bet mes niekada nesikalbėdavome apie tuos įvykius. Nė karto. Tiesiog likome draugės ir bendradarbės, o mintis, kad kitas žmogus pažįsta mane taip, kaip aš jį, ramino.

Kailas ir aš tapome artimais draugais. Tapome dar artimesni. Mes dažnai kartu pietaudavome tomis dienomis, kai man nereikėdavo paimti vaikų iš mokyklos; sėdėdavome ir kalbėdavomės iki išnaktų; planuodavome iškylas su vaikais. Aš daug metų nepasitikėjau draugais – žmonėmis , o dabar mano geriausias draugas gyveno anapus sodo. Turėjau draugę Gabrielę ir tolimą meilę Vilą, bet Kailas, pirmas privertęs išlieti širdį ir nedvejodamas manimi patikėjęs, tapo geriausiu draugu mano gyvenime.

skrebutis su varškės sūriu

penkiasdešimtas skyrius

Aš buvau alkoholikė motina . Trūksta oro , kai apie tai galvoju .

Dūstu .

Ką iškentė mano vaikai . Kiek kartų vairavau girta . Kiek kartų aprėkiau vaikus , nes buvau pagiringa . Kiek kartų galbūt juos nuskriaudžiau , nes aptemdavo protas , ir buvęs vyras pasakodavo , kaip bjauriai elgdavausi . Aš neprisimenu nieko , bet jie prisimena . Aš baisiai nusikaltau savo vaikams . Savo šeimai . Sau pačiai .

Tik pagrobusi vaikus – taip , aš tikrai tai padariau – ir vėl pradėjusi gerti supratau , kas aš tokia . Kokia aš . Pasidaviau . Lioviausi kovoti . Nustojau kovoti su tiesa , slėptis nuo tiesos ir grįžau čia .

Aš supratau . Pirmą kartą supratau , kad negaliu atsispirti alkoholiui . Aš esu alkoholikė . Aš esu tokia , kaip jūs . Anksčiau sėdėdavau čia ir mąstydavau , kad aš kitokia . Aš geresnė . Aš tiesiog mėgstu išgerti , aš geresnė . Bet nesu geresnė . Nesu . Aš alkoholikė .

Girta būdavau smagi , daili ir galėdavau kalbėti su bet kuo , manydavau , kad man nėra nieko neįveikiamo . Iš tikrųjų buvo kitaip . Kai gerdavau , kalti visada būdavo kiti . Jei vyras dažniau būtų sakęs , jog mane myli , man nebūtų reikėję gerti , kad būčiau turėjusi pasitikėjimo savimi . Jei motina manęs nebūtų graužusi , man nebūtų reikėję gerti , kad būčiau įstengusi su ja bendrauti . Jei vaikai nebūtų buvę tokie judrūs , man nebūtų reikėję gerti , kad nebūčiau nuo jų atsilikusi . Jei užsakovai nebūtų buvę tokie reiklūs , aš greičiau būčiau užbaigusi projektus . Man nė karto netoptelėjo , kad negaliu nieko tinkamai padaryti , nes geriu .