Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Oi, mieloji, juk iš tikrųjų nepyksti, tiesa? Visą laiką surijo pažindinimasis su Tedu iš naujo, neturėjau kada.

– Bet tau laisva diena! – nepatikliai sakau.

– Klausyk, tu mano vienintelė pamergė, tebūnie tai tavo pareiga.

– Manai, Vasara leistų man būti vienintele pamerge?

– Būk gera, – girdžiu, kaip ji kitame laido gale vasnoja blakstienomis. – Būk gerutė, a?

– Ką gi, aš ko nors už tai paprašysiu, – sakau. – Tu man skolinga, Traveno.

– Oi, ačiū, ačiū. Iki, mieloji, iki.

– Hm, – sakau, ir abi padedame ragelį.

Po dešimties sekundžių telefonas vėl suskamba. Čiumpu jį.

– Tik nesakyk, kad turiu tau nupirkti ir suknelę, – juokiuosi.

Tyla.

– Turiu tave pamatyti, mums reikia pasikalbėti, – ištaria balsas ragelyje. Ne iš karto suprantu, kieno jis. – Turime pasikalbėti apie mūsų vaiką.

Kambarys nuščiūva.

It akimirka tarp širdies tvinksnių. Ir nieko tarp jų. Kraujas lėčiau ima tekėti gyslomis, užgniaužia kvapą, o mintys verpetais pasklinda po milžinišką tuščią netikrovę.

Aš kalbuosi su juo telefonu.

Tai jis. Tai iš tiesų jis.

– Mums reikia pasišnekėti apie vaiką, – sako.

Numesčiau telefoną, jei galėčiau pajudėti. Jei jo balsas nebūtų kaip gyvatė įsirangęs man į kūną ir sustingdęs aliai vieno raumenėlio.

– Kendra? – klausia jis. – Girdi mane?

Ragelyje truputį traška, nes jis skambina mobiliuoju, mano tuščiame biure kažkur skamba telefonas, bet aš jį girdžiu. Žinoma, girdžiu. Kiekvienas žodis suprantamas ir aiškus, žemas balsas sodrus ir ramus kaip kubilas šilto sirupo. Girdžiu jį, ir galvoje šmėkšteli prisiminimas.

Jis ištiesia didelę raumeningą plaštaką, neleisdamas man suklupti; plieniniai gniaužtai suspaudžia kaklą. Šypsodamasis sako, kad dėl manęs padarys viską; pakuždomis į ausį pažada mane užmušti.

– Kendra, tu mane girdi? – pakartoja jis mano tylai.

– Taip, – išspaudžiu žodžius. – Taip, girdžiu.

– Mums reikia pasikalbėti apie vaiką... Privalai man papasakoti apie jį ar ją, – jis patyli, įkvepia. – Aš net nežinau, berniukas ar mergytė. Taip nesąžininga. Aš turiu teisę žinoti. Aš turiu teisę... Kendra, privalai su manimi kalbėtis. Bent tiek privalai.

Aš nieko neatsakau.

– Aš tave pasitiksiu, – sako jis. – Po darbo. Dabar esu lauke prie tavo kontoros, bet palauksiu. Kada baigi darbą?

Kaip išgąsdintų šikšnosparnių pulkas mano viduje pakyla panika, virsdama storų juodų odiškų sparnų antklode, slopindama visus kitus jausmus. Jis lauke ? Jis lauke – dabar ?

– Šįvakar aš užsiėmusi, – sakau stengdamasi kalbėti įprastai. Stengdamasi, kad balsas neišduotų mano baimės.

– Man nerūpi, kad tu užsiėmusi, – šnypščia jis. – Nėra už šį svarbesnių reikalų. Mums reikia pasikalbėti.

– Klausyk, aš... matai... – užsikertu. Turiu vėl valdyti padėtį. Jis negali šitaip su manimi elgtis.

– Žinau, kur tu dirbi, kaip manai, per kiek laiko išsiaiškinsiu, kur gyveni? Pasirodysiu prie tavo namo. Kasdien ateisiu pas tave į darbą, o paskui – namo. Neduosiu tau ramybės, kol nepasikalbėsime. Galėtum viso to išvengti, jei dabar susitiktume.

Jis kalba rimtai. Žinau, kad jis kalba rimtai. Žinau, ką jis daro negavęs, ko nori.

– Susitiksime lauke be penkiolikos penkios, – sakau. – Duodu tau pusę valandos.

– Gera mergaitė, – murkia jis meiliai, supratingai ir ramiai. – Žinojau, kad pasielgsi tinkamai. Nekantriai laukiu...

– Iki, – išpyškinu ir nutraukiu ryšį, beveik sviesdama baltą ragelį ant šakučių.

Prieš penkias minutes nesitikėjau, kad jis mane ras. Prieš penkias minutes net nemaniau, kad jis manęs ieško. Prieš penkias minutes didžiausias mano rūpestis buvo ką pirkti ir kurį prekybos centrą pasirinkti.

O dabar še tau.

Jis smaugia mane už kaklo; saldus kaip medus balsas slenka man į ausį.

Šį kartą jis iš tikrųjų pasiryžęs mane užmušti, juk taip?

Neskubėdama atsistoju nuo stalo, išeinu iš biuro. Jis stūkso kitapus gatvės, apsirengęs kasdieniškai, juodi džinsai, balti marškinėliai, sportbačiai ir dryžuotas švarkas. Rankas susikišęs į kišenes, kojas plačiai išžergęs.

Aš lėtai pereinu gatvę, bet negaliu delsti be galo. Po kelių sekundžių atsiduriu prieš jį. Staiga, trumputę akimirką, aš žvelgiu Lansui Pitersui į akis.

– Sveika, Kendra, – sako jis ir lenkiasi bučiuoti man skruosto.

Nusuku skruostą ir visa nusisuku, nes kiekvieną nervą užplūsta pasišlykštėjimas.

– Galime užeiti čia, – sakau ir pirma nužingsniuoju prie mažos kavinukės už keturių krautuvių nuo mūsų biuro.

Kavinės savininkas parodo mums ramų staliuką salės gale, aš atsisėdu nugara į sieną, kad matyčiau duris.

Jis užsisako kavos, aš – stiklinę vandens.

Likę vieni, sėdime ir tylime. Aš stebiu duris jam per petį ir pasaulį už lango; jis žiūri į vyrą už prekystalio, verdantį kavą. Gauname, ką buvome užsisakę, bet jis vis dar laukia ir tyli. Praeina dešimt minučių, o jis vis dar neištarė nė žodžio. Iš tiesų skubus reikalas mane pamatyti. Mano žvilgsnis nuo durų nukrypsta į jį. Mūsų akys susitinka, ir aš – nekenčiu savęs už tai – nusisuku.

– Tau liko šešiolika minučių, paskui aš išeisiu. Man nesunku sėdėti tylint – vis tiek neturiu tau ko pasakyti, – balsas skamba šaltai. Ramiai ir šaltai. Keista suvokti, kad taip kalbu ne prisiversdama, o iš tikrųjų taip jausdamasi. Jau nesu nei sukrėsta, nei persigandusi kaip iš pradžių, dabar nebejaučiu nieko. Koks skirtingas šis susitikimas nuo atsitiktinio pernai viešbutyje. Tada maniau, kad mirsiu, nes jis netoliese.

Jis atsikrenkščia.

– Kendra, manau... Aš... – jis šypteli, ne, plačiai išsišiepia. – Man nelabai sekasi užmegzti pokalbį.

Mano žvilgsnis nuo durų nukrypsta į jį, paskui vėl į šoną.

– Kendra, aš atėjau atsiprašyti dėl tos nakties.

– Kokios nakties? – sakau tyrinėdama citrinos žievelės, plūduriuojančios mano vandenyje, duobutes.

– Žinai, kokios, – jo balsas suglumęs, – tos nakties.

– Nenutuokiu, apie ką tu kalbi, – sakau savo vandeniui.

– Aš kalbu apie seksą... – prabyla jis.

Pakeliu galvą ir pažvelgiu jam tiesiai į akis.

– Nebuvo jokio sekso, Lansai. Mes nesidulkinome, nesibarškinome, nesipisome ir jokiais kitais būdais nesimylėjome, – spoksau tiesiai į jį. – Tu mane išprievartavai.

Jis nustebintas. Iš veido matyti. Turbūt aš pirma jam tai pasakiau. Dabar jo eilė nukreipti žvilgsnį. Iš pradžių į kavą, paskui į sieną man už nugaros.

– Atleisk, – tyliai sako.

– Už ką?

– Už tą naktį.

Pritildau balsą.

– Katrą naktį? Išprievartavimo ar seksualinio priekabiavimo?

– Už abi, – nesukdamas galvos, atsako jis. Lygiai taip ir su manimi pasielgė. Darė nesukdamas galvos. Pirmą kartą viską kruopščiai suplanavo, dėl to neabejoju, bet darė nesukdamas galvos. – Aš nuoširdžiai apgailestauju. Tai buvo suklydimas ir...

– Ir nusikaltimas.

Jis maldauja akimis, veido išraiška. Tačiau balsu sako:

– Žinok, aš lankau pykčio tramdymo kursus, buvau pas psichoterapeutą. Kreipiausi pagalbos į gydytoją, kad apsiprasčiau su tuo, kas įvyko.

– Tau gerai, – sakau kandžiai. – Nuostabu, kad tu gali apsiprasti su tuo, kas įvyko.

– Aš jaučiu didelę kaltę. Atleisk, Kendra. Labai apgailestauju.

– Ne, neapgailestauji,– atsakau.