Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Jis nustebęs žvilgteli man į akis. Turbūt tikėjosi, kad pasakysiu, jog nieko baisaus, arba maloniai patylėsiu. Jis vis dar mano, kad mane pažįsta. Jis vis dar mano, kad man nė į galvą neateitų pakelti triukšmo. Juk aš ramiai išvažiavau traukiniu namo, užuot nuėjusi į artimiausią nuovadą; juk aš padėkojau jam už nuvežimą į stotį ir nakvynę, užuot išrėkusi į akis, kad pasakysiu visam pasauliui, koks jis pabaisa. Jis tikisi, kad Kendra klausysis, kol muilins jai akis.

– Kendra...

– Jei iš tikrųjų apgailestautum, tavęs čia nebūtų. Jei nuoširdžiai gailėtumeis, tau toptelėtų, kad aš galbūt laiminga ir nenoriu tavęs prisiminti. Apgailestauti – tai ne prašyti atleidimo, o suprasti, kad niekada neišpirksi kaltės, kad ir ką darytum, todėl verčiau duoti man ramybę. Apgailestauti – tai ne grasinti, kad ateičiau į susitikimą, o paskui nenuoširdžiai atsiprašinėti. Tu neapgailestauji.

– Kendra, atleisk, – jis užsimerkęs purto galvą. Sukūkčioja, balsas kimus iš gailesčio ir sielvarto. – Aš iš tikrųjų nuoširdžiai gailiuosi.

Surepetuota. Viskas surepetuota.

– Už ką?

Jis atsimerkia, akyse atsispindi nuostaba ir budrumas.

– Žinoma, už tai, kas įvyko.

– Kas įvyko ar ką tu padarei? – neatlyžtu.

– Kendra, nustok kabinėtis. Man buvo nelengva ryžtis.

– Aš tavęs neprašiau čia ateiti, – gūžteliu pečiais. Jam nedingtelėjo, kad man gal irgi buvo nelengva ryžtis. Sėdėti prieš jį. Būti netoli jo. Jam nedingtelėjo, kad šleikštuoju nuo jo kaip nuo pūvančios mėsos smarvės. Atėjau, nes nenorėjau, kad sektų mane iki namų, kad artintųsi prie vaikų.

Jis užsičiaupia, o aš toliau stebiu laikrodį.

– Kendra, mudviem teks sutarti, nes aš noriu matyti mūsų vaiką. Jam ar jai dabar turbūt dvylika trylika? Jau beveik viską pražiopsojau, bet dabar noriu atsigriebti. Noriu būti jo ar jos gyvenimo dalis. Bent jau pasakyk, sūnų turiu ar dukterį.

Aš spoksau į savo gėrimą, atidėliodama akimirką, kai turėsiu jam pasakyti tiesą.

– Kendra, tu mane girdi?

Aš ryžtuosi, pakeliu galvą ir žiūriu jam į akis. Stengiuosi nekrūptelėti prisiminusi, kaip jis subaltakiavo geležinkelio stotyje, kai atšokau, jam bandant mane pabučiuoti.

– Aš tau jau sakiau, kad neturiu nuo tavęs vaiko, – ištariu tvirtai ir ramiai. – Pamelavau, kad tu manęs dar kartą neišprievartautum. Supratau, kad tik taip tave sustabdysiu. Neturiu nuo tavęs vaiko.

Viltis jo veide išblėsta, jis išbąla kaip alebastras.

– Aš tavimi netikiu. Mačiau vaikų kėdutes tavo automobilyje, žinau, kad turi vaikų. Melavai, kad neturi, vadinasi, meluoji ir dabar.

– Aš negaliu turėti vaikų. Sužinojau prieš kelerius metus. Kėdutės automobilyje? Aš jį pasiskolinau. Neturiu vaiko nuo tavęs. Pamelavau, kad tu liautumeis daręs tai, ką darei. Būčiau pasakiusi bet ką, kad tave sustabdyčiau.

Mus apgaubia, ant mūsų nusėda tyla. Jis šnairuoja į mane, aš nenuleidžiu akių. Noriu, kad žinotų, jog manęs nebegąsdina. Dabar, pripažinusi, ką jis padarė, jo nebebijau. Staiga jis nuleidžia akis, ir aš suprantu, kad patikėjo. Pagaliau jis žino tiesą ir duos man ramybę.

Aš atsistoju ir sugraibau rankinėje penkis svarus. Persimetu rankinę per krūtinę ir švysteliu banknotą ant stalo tarp savo stiklinės ir jo kavos.

– Aš vaišinu, nes daugiau nebepasimatysime.

Neatsisukdama einu iš kavinės, bet žinau, kad jis lipa man ant kulnų. Ant šaligatvio krašto atsisuku ir atsistoju prieš jį.

– Aš nebaigiau... – prabyla jis.

– Aš labai ilgai tavęs bijojau, o dabar nesuprantu kodėl, – nutraukiu jį, šiek tiek pakėlusi balsą. – Tu apgailėtinas. Įsivaizdavau, kad tu – galingas vyras, galintis mane sugniuždyti, bet iš tikrųjų tu apgailėtinas. Pažįstu aštuonmečių, kurie kelia didesnę baimę, – matau, kaip su kiekvienu žodžiu, kurį ištaria mano lūpos, jo pyktis didėja, veidas paraudonuoja kaip žarija, rankos lėtai gniaužiasi į kumščius. Dirsteliu į juos, milžiniškus ir baisius, jis galėtų mane primušti. Vėl žvilgteliu į jį. – Jei man trenksi, nueisiu į policiją, – sakau ramiai ir santūriai. – Nueisiu į policiją ir pasakysiu, kodėl tu mane mušei. Papasakosiu, ką man padarei prieš šitiek metų. Gal manimi patikės, gal ne. Bet skundą įregistruos ir prisimins, jei dar kas nors tave panašiai apkaltins. Taigi trenk. Man skaudės kelias sekundes. Antra vertus, tave priversiu kentėti tol, kol galėsiu.

Jis nieko nedaro. Tebestovi kaip mietą prarijęs svarstydamas – trenkti ar ne. Žalsvai mėlynos akys su violetiniais šlakeliais sutinka mano žvilgsnį. Nenusisuku.

Jis iš lėto nusišypso, ne, išsišiepia. Klastinga, bjauria grobuonies šypsena.

– Tu tiesiog prašeisi, kekše, – sukriokia tebesišypsodamas. – Tai ir gavai.

– Taip, ir aš neprapuoliau. Tu bandei mane sunaikinti, o aš nepražuvau. Dabar aišku, koks esi apgailėtinas?

Stebuklas – Lansas lėtai nusuka akis ir nusigręžia. Ir taip pat lėtai nueina. Neatsisuka atgal, neišsiduoda žinąs, kad aš tebestoviu. Žingsniuoja grįsta gatve iš mano gyvenimo.

Pradedu drebėti. Iš siaubo virpa visas kūnas. Maniau, jis man trenks. Maniau, jis bandys mane užmušti. Bet baimė manęs neparalyžiavo. Man pavyko paspausti jungiklį, uždegti šviesą ir nubaidyti pabaisą.

– Dažnai čia lankaisi, brangioji? – klausia Kailas prieidamas. Aš krūpteliu kaip šaltu vandeniu perpilta. – Atleisk, atleisk, – sako jis ir, apėjęs mane, atsistoja priešais. – Atleisk, labai atsiprašau.

– Nepykstu, didelis kvaily, – sakau. Jau apsipratau su mintimi, kad visą gyvenimą krūpčiosiu.

– Tikrai?

Linkteliu žiūrėdama į nueinantį Lansą.

Iš švarko kišenės Kailas ištraukia maišelį rausvų ir baltų zefyrų.

– Vaikai prašė perduoti Ledinukų poniai, – tarė jis. – Kadangi ji nepakvietė jų į pokylį. Kodėl nepasakei man, kad jie nežino, kur šįvakar einame?

– Nepasakiau jiems, Kailai, nes nesu paika. Žinojau, kad jie pasius. Verčiau jau sužinos iš tavęs ar jos, bet ne iš manęs.

– Laimingi nebuvo. Manau, zefyrus perdavė, kad ji jaustųsi kalta.

– Nieko nebus, ta moteris neturi gėdos. Ji nori, kad supirktum pobūviui maisto produktus.

– Aš?

– Aha, neseniai skambino dėl sąrašo, kurį turiu perduoti tau.

– Kodėl man?

– Matyt, jai patinki. Būk atsargesnis: ko gero, ji sieks, kad apmokėtum vestuvių išlaidas.

Kailas valandėlę išplečia akis, ir aš prikandu lūpas, kad nepratrūkčiau kvatoti – tokia persigandusi jo mina. Kaip lengva jį vedžioti už nosies. Kailas žvilgteli į mane, įdėmiai įsižiūri, suvokia, kad jį erzinu, ir nusišypso. Plati šypsena išgiedrija jo ir taip gražų veidą. Man tai labai patinka. Dievinu savo geriausio draugo šypseną.

Įsikimbu jam į parankę.

– Greičiau, – sakau apsukdama jį į prekybos centro pusę. – Aš tau padėsiu apsipirkti.

– Klausyk, kas buvo tas gražuolis, kurį pamačiau nueinant, kai išlindau iš už kampo? – klausia Kailas.

Purtau galvą.

– Niekas, – sakau. – Visiškai niekas.

zefyrai

penkiasdešimt antras skyrius

– Kende, važiuodama į Australiją, turėsi pasiimti ir mus, – sako man Vasara.

Mes perkame dovanas tėvų gimtadieniui – jie gimę lapkričio mėnesį, vienas trimis dienomis anksčiau už kitą. Dabar vėlyvas spalis, šalta. Aš dar nepripratau prie Anglijos žiemos. Atrodo, kad šaltis tvyro ore ir laižo odą, jei per ilgai stovi nejudėdamas; vėsa be perstojo ieško būdų įsmukti tau po drabužiais ir apkabinti.