Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Spragt.

Kartais paskambindavau psichologinės pagalbos tarnybai ir neištardavau nė žodžio. Man tik reikėdavo, kad kas nors atsilieptų. Antraip galėjau pridaryti kvailysčių. O to nenorėjau.

Spragt.

Tu manęs klausei, kodėl nekenčiu savęs, o aš atsakiau, kad sunku paaiškinti. Kartais garsiai sakydavau: „Aš savęs nekenčiu.“ Nekenčiau savo kūno ne todėl, kad jis storas, liesas ar bjauriai atrodo su visokiais drabužiais, nekenčiau todėl, kad mano, man brangiu daiktu – kūnu – kartą pasinaudojo kitas žmogus. Pasiėmė, o aš nieko negalėjau padaryti. Tuo tarpu kūnas man nepriklausė, ir tai buvo šlykštu. Nekenčiau savęs, kad esu tokia, kad nekreipiau dėmesio į ženklus, jog jis pavojingas. Nujaučiau, kad reikia traukiniu važiuoti namo. Nujaučiau, kad reikia po neužrakinamų durų rankena pakišti kėdę, nes namie buvome tik mudu. Nujaučiau, kad žmogus, matantis, kaip man į alų pilama degtinė, ir nieko nedarantis, yra nepatikimas. Bet aš nepaisiau nuojautos. Nuogąstavimai buvo pagrįsti, tačiau aš nekreipiau į juos dėmesio, nes norėjau būti mandagi. Man buvo svarbiau kito žmogaus nuomonė apie mane, o ne mano saugumas.

Dabar savęs nekenčiu rečiau. Tik kartais. Garsiai nebesakau, kad savęs nekenčiu. Šis jausmas užplūsta tik tada, kai prisimenu dvi dideles savo klaidas. Antroji – kad anksčiau nesikreipiau pagalbos. Nes, jei būčiau kreipusis, gal jo sukelta būsena nebūtų virtusi potrauminio streso sindromu. Gal aš būčiau galėjusi turėti vaikų.

Tačiau dabar viskas gerai. Aš pasitaisiau. Būna sunkių valandų, jeigu kas primena tą laiką, bet šiaip viskas gerai.

Štaiirviskas.Visaistorija.

Kendra

keturiasdešimt aštuntas skyrius

Maždaug po keturiasdešimt devynių minučių keturiasdešimt šešių sekundžių nusprendžiau daugiau laiko Kailui nebeduoti ir nuėjau prie miegamojo durų.

Per tą laiką būtų galėjęs perskaityti tris kartus. Aišku, kad nuo manęs slepiasi sužinojęs tiesą. Dabar supranta, kad paskubėjo pareikšdamas, jog manimi patikės.

Stovėjau tarpduryje ir stebėjau Kailą. Susikūprinęs, atsirėmęs rankomis į kelius, užsidengęs delnais veidą, jis kūkčiojo, net pečiai kilnojosi. Nė karto nemačiau Kailo verkiant. Galbūt jis raudodavo kiauras naktis, supratęs, kad Ašlina negrįš. Galbūt – ištisas savaites, kai dingo vaikai. Bet aš nė karto nemačiau jo verkiant, juolab nė karto negirdėjau. Negirdėjau ir dabar – supratau, kad rauda, tik iš viso kūno virpėjimo. Žiūrėjau, kaip jis kūkčioja, ir norėjau paguosti, apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai.

Bet nebus. Negali būti.

Sustingau, nes jis atitraukė rankas nuo veido ir perbraukė delnais per akis. Paskui lėtai, lyg sunkia širdimi, lyg nenorėdamas daryti to, ką tuojau padarys, atsistojo ir atsisuko į duris. Mane pamatęs, sustojo. Stovėjo ir spoksojo. Veidas buvo dėmėtas, akys paraudusios, varvančios nosies galas irgi.

– Aš... – prabilo jis, šluostydamasis nosį į rankovę. – Aš jau ketinau nusiprausti veidą ir eiti ieškoti tavęs.

Neatsakiau nieko, tik pasitraukiau, kad būčiau toliau nuo jo. Lyg laukčiau, kol man bus įvykdytas mirties nuosprendis sušaudant. Lyg nuoga stovėčiau stadiono viduryje, užlieta prožektorių šviesos. Išgąsdinta ir beginklė, nes atsirado žmogus, žinantis apie mane viską.

– Perskaičiau, – tarė jis.

– Taigi dabar žinai.

Kailas linktelėjo.

– Aš tavimi tikiu, – jam net pavyko tai pasakyti įtikinamai. – Aš tikiu tavimi, o kai pamanau, kad šitiek iškentei viena... – jis papurtė galvą, prikando apatinę lūpą. – Jei žinotum, kokia tu man brangi...

– Kailai, liaukis, nereikia taip kalbėti.

– Aš pasakiau, kad tavimi tikiu.

– A, supratau. Tau manęs gaila. Man tikrai nereikia tavo gailesčio, – atsiliepiau.

– Ne, tau reikia mano draugystės, supratimo ir paramos.

Nenorėjau, kad jis čia būtų. Šitiek laiko puikiausiai gyvenau viena, laikiau savo paslaptį, įveikiau savo bėdą savarankiškai.

– Aš noriu likti viena.

– Nemėgink manęs atstumti, Kendra, nieko nebus. Tu mano geriausia draugė.

– Aš noriu pabūti viena. Palik mane.

– Aš tavęs nepaliksiu, nei dabar, nei vėliau.

– Nuostabu, dar vienas vyras, primetantis man savo norus.

Kailas apstulbo, jo dėmėtas veidas loštelėjo, paskui man pasirodė, kad jis vėl pravirks. Tada supratau, kad išeis. Tada supratau, kad jis pamanys, jog aš dar ir psichopatė. Kailas valandėlę patylėjo, paskui tarė:

– Papasakok, kas tau atsitiko. Tu nieko nepasakei, o mes abu žinome, kad reikia visiškai pripažinti bėdą, tik tada įmanoma pradėti su ja tinkamai kovoti. Papasakok, kas tau atsitiko.

Aš nepatikliai papurčiau galvą ir nusukau akis.

– Papasakok, kas tau atsitiko, – neatlyžo jis.

Aš irzliai suniurzgiau ir pažvelgiau į jį.

– Aš tau papasakojau, o dabar ar tu išeisi, ar ne?

Kailo veidas surūstėjo, lyg būtų iškaltas iš akmens.

– Papasakok, kas tau atsitiko, – tarė nenuleisdamas nuo manęs akių.

– Aš tau papasakojau.

– Papasakok, kas tau atsitiko.

– Jau papasakojau.

– Papasakok, kas tau atsitiko.

– Kodėl tu taip su manimi elgiesi?

– Papasakok, kas tau atsitiko.

Perbraukiau ranka per plaukus. Supratau, ko iš manęs nori Kailas. Ką turiu jam papasakoti. Bet negalėjau. Tiesiog negalėjau. Jei papasakosiu, tapsiu auka. Jo akyse, savo akyse. Prarasiu vienintelį man likusį dalyką – savo esmę. O tai man nepriimtina.

– Papasakok, kas tau atsitiko.

– Aš negaliu.

Kailas žengė kelis žingsnius prie manęs, atstumas tarp mūsų sumažėjo.

– Gali, mieloji, gali.

Kai priėjo arčiau, pamačiau, kad jo akys pilnos ašarų. Jam irgi buvo skaudu. Todėl, kad jis manimi patikėjo. Pirmas patikėjo nedvejodamas. Kartais net aš savimi netikėdavau. Kartais svarstydavau, ar ko nors nesupainiojau. Bet Kailas manimi patikėjo. Širdies gilumoje aš tikėjau savimi. Dabar turiu tai pripažinti. Patikėti ir pripažinti. Pajutau, kad nusileidžiu. Atsiduodu praeičiai ir tam įvykiui.

– Papasakok, kas tau atsitiko, – švelniai ištarė Kailas.

– Mane išprievartavo.

įprasti dalykai

keturiasdešimt devintas skyrius

Gerėja po truputį, pamažu, diena po dienos.

Jei nori pasitaisyti iškart, nieko nebus. Vėl atkrisi ir imsi savęs nekęsti. Jei nori pasikeisti ilgam laikui, daryk tai iš lėto.

Aš pamažu taisiausi.

Aš nežinojau, kokia esu nesveika, kokia sužalota, kol neparodžiau savo žaizdų kitam. Kitiems. Kailas buvo pirmas. Gabrielė antra. Vilas trečias. Jie visi manimi patikėjo.

Skamba kvailai, bet aš maniau, kad gali nepatikėti. Juk šitiek metų žinojau, kad niekas manimi nepatikės. Ypač todėl, kad jis nebuvo prašalaitis, užpuolęs mane gatvėje. Jis neturėjo nei peilio, nei revolverio. Aš jį pažinojau. Jis buvo draugas. Kartą leidau jam mane pabučiuoti, žmonės dažnai matydavo mudu kartu. Kaip aš galėjau būti tikra, kad kas nors patikės, jog nenorėjau to, kas įvyko? Kaip aš galėjau būti tikra, kad kas nors patikės, jog jis gali taip su manimi pasielgti? Šie dalykai, be daugelio kitų, vertė mane tylėti. Neleido niekam pasakoti, ką jis man padarė. Dabar paaiškėjo, kad patikės, kad patikėjo. Ir aš buvau laisva.

Iš pradžių jie elgėsi su manimi kitaip, lyg aš būčiau stiklinė, lyg mane reikėtų saugoti nuo viso pasaulio blogio. Jie taip elgėsi iš meilės, bet mane toks elgesys varė iš proto.

Kailas nuolat klausinėdavo, kaip jaučiuosi, Gabrielė dieną naktį skambindavo pasikalbėti, Vilas kartodavo, kad už paskutinius atostoginius atskris į Angliją, kad galėtų praleisti su manimi porą savaičių. Nenorėjau, kad jie elgtųsi taip, lyg kas būtų pasikeitę. Aš tebebuvau tas pats žmogus, su kuriuo jie susipažino. Jiems viso labo atsiskleidė dar viena mano savastis.