– Tu tikrai ketini įskųsti mane vaikų teisių apsaugos tarnybai? – paklausė Kailas. Taip nudžiugau išgirdusi jo balsą, kad atsidusau iš palengvėjimo ir nesupratau žodžių. Paskui pakartojau juos mintyse: „Tu tikrai ketini įskųsti mane vaikų teisių apsaugos tarnybai?“ Jis nežiūrėjo į mane, sukaupęs paskutines jėgas. Sustingusi laikysena rodė, kaip trokšta dėbtelėti į mane, bet žiūrėjo į vaikus.
Mano padėtis buvo sunki. Negalėjau atsakyti „taip“, negalėjau atsakyti „ne“, „galbūt“ irgi netiko.
– Stengiuosi tuščiai nepliaukšti, – galop tariau nežiūrėdama į jį. Geresnio atsakymo nesugalvojau.
septintas skyrius
Antradienio rytas, beveik pusė septynių. Aš atėjau į darbą.
Paankstinau ateiti, kad atidirbčiau už vakar. Pirmadienį darbo daugiausia, ypač man – tą dieną savaitei samdoma dauguma laikinųjų darbuotojų, o tie, kurie baigė darbą, praneša, kad vėl jo ieško. Nors Gabrielė, mano viršininkė, nepriekaištavo, kad nepasirodžiau, jaučiausi bjauriai. Ji turėjo mane pavaduoti, o aš ką tik grįžau.
Gabrielė įkūrė savo verslą – personalo atranką butikams; jai pavyko gauti finansavimą iš „Office Wonders“, tarptautinės kadrų paieškos agentūros. Jei seksis, ji galbūt ims pardavinėti šioms krautuvėlėms – mažesnėms, individualizuotoms – ir prekių ar paslaugų linijas. Ji tapo verslininke man tinkamiausiu laiku. Mano meilės romanas su Sidnėjumi nutrūko vos ne tą pačią dieną, ir aš ryžausi žūtbūt grįžti namo. Nei iš šio, nei iš to elektroniniu paštu gavau Gabrielės žinutę, kur ji klausė, ar nesutikčiau grįžti į viršininkės pavaduotojos vietą jos kompanijoje. „Vieną vakarą nutvėriau dabartinį laikinųjų darbuotojų atrankos skyriaus vedėją šniaukiant koksą ir tratinant kandidatę ant mano rašomojo stalo. Man reikia žmogaus, kuriuo galiu pasitikėti“, – rašė ji.
Padėkojau Dievui ir pasauliui. Grįžusi namo, neprapulsiu. Parašiau, kad pasiūlymas mane labai domina ir kad galiu pradėti darbą po mėnesio. Gabrielė iš kailio nėrėsi, kad man padėtų, todėl jaučiausi bjauriai vakar jai skambindama, jog neateisiu.
Be to, labai blogai miegojau. Atsisveikinusi su Gadsborais, nusprendžiau eiti į kiną. Sėdėsiu tamsoje tarp nepažįstamų žmonių, sutelkusi dėmesį į ekraną, todėl nesijaudinsiu, kas nutiks vaikams. Motinos nėra, tėvas gali prasigerti. Aš neturiu teisės nieko daryti. Tik sėdėti tamsoje ir siusti. Ėmė pagunda dar kartą pasišnekėti su ponu Gadsboru. Pareikalauti garantijų, kad jis paims save į rankas ir atkreips dėmesį į vaikus. Kiek žmonių nieko nepagailėtų, kad būtų tėvai, o jam, rodos, tėvystė nė motais. Jis nesupranta, koks palaimingas jo gyvenimas.
Kai parėjau iš kino, jų automobilio nebebuvo. Išgirdau, kaip jie po kelių valandų grįžo, ir pro buto langą pamačiau žiburį jų virtuvėje. Tikiuosi, jis pripirko maisto. Tikiuosi, mano žodžiai ir buvo jį sudrebinusi raketa. Paskui beveik visą naktį būdravau lovoje, nerimaudama dėl jų.
Užlipau laiptais į „Office Wonders Lite“ didžiojoje Brokingamo gatvėje, pakėliau ranką stumtelėti matinio stiklo durų ir staiga sunerimusi pajutau, kad viskas jau buvo. Gal prieš dešimt metų, kai tik pradėjau dirbti su Gabriele personalo atrankos skyriuje. Kai ranka paliečiau duris, mane apėmė tas pats andainykštis jausmas, šmėkštelėjo mintis, kad galbūt reikia keisti darbą. Ne geresnio ieškoti, o kitokio.
Pirmą kartą studijuodama koledže anglų literatūrą ir žurnalistiką, ketinau tapti antra Luiza Lein. Pusiau Vudvordu, pusiau Bernsteinu, tik moterimi. Energinga reportere, atskleidžiančia ir aprašančia korupciją. Politikai ir didžiųjų korporacijų piniguočiai drebės, net brangūs kostiumai garankščiuosis, jie taip bijos mano klaviatūros galimybių.
Paskui viskas pasikeitė. Mokytis staiga pasidarė per sunku. Atsidėti studijoms reikėdavo milžiniškų pastangų. Aš daug dirbdavau, dažnai nemiegodavau kiaurą naktį, rašydama rašinius, bet pažymiai vis blogėjo, vis labiau artėjo tik prie patenkinamų. Krito ir krito, ir nors aš plėšiausi iš paskutiniųjų, nebepakilo. Man trūko pasitikėjimo auditorijoje ginti savo požiūrį. Supratau, kad neišsilaikysiu žiniasklaidos baruose, neįveiksiu būrio energingų garbėtroškų, kurie žūtbūtinai veršis į viršūnę. Buvo sunku vien rytais ropštis iš lovos, o apie kelerius metus grumtynių dėl vietos žurnalistų olimpe negalėjau nė pagalvoti. Draugai ir dėstytojai susirūpino ir privertė mane nueiti pas gydytoją. Sėdėjau priešais jį mažame kukliai apstatytame kabinete, o jis kalbėjo, kad man depresija, kad koledže aš turbūt per stropiai mokausi, kad bandyčiau atsikvėpti. Turėčiau gerti mažiau alkoholio ir valgyti daugiau vaisių ir daržovių. „Be to, panele, mankštinkitės. Geriau atrodysite – geriau jausitės.“
Linktelėjau ir išėjau supratusi, kad reikia labiau slėpti jausmus. Laikas sukrusti. Noras tapti žurnaliste išgaravo, bet turėjau mokytis dėl tėvų, draugų, dėstytojų. Turėjau įrodyti, kad nesu visiška nevykėlė, kad aš normali. Dirbau įtempusi paskutines jėgas, padariau, kas neįmanoma. Apsimečiau, kad esu sveika, nes norėjau baigti koledžą. Kiauras naktis kamavausi kartodama, skaitydama, prisiversdama nepasiduoti. Baigiau geriausiais pažymiais, niekas to nesitikėjo.
Tėvai, dėstytojai ir visi aplinkiniai, kuriems rūpėjau, baisiai didžiavosi mano sėkme, neįsivaizduodami, kiek ji man kainavo. Aš buvau išsekusi. Negalėjau padaryti daugiau, negu padariau. Susiradau laikinų darbų, kad apmokėčiau sąskaitas, o tėvams paaiškinau, kad ruošiuosi magistrantūrai. Kadangi susivokti, kokią profesiją norėčiau pasirinkti, buvo sunku, pradėjau lankyti žurnalistikos kursus pietiniame Londone. Draugų neturėjau – ne todėl, kad nebūčiau susiradusi, o todėl, kad man jų nereikėjo, nes kursus lankiau, kad tik atstotų tėvai. O baigusi pradėjau dirbti personalo atrankos konsultante, nes susipažinau su Gabriele Traveno.
Buvau ką tik baigusi antrą koledžą ir ieškojau laikino darbelio , kad išsiversčiau , kol susirasiu nuolatinį . Nusprendžiau užsukti į kontorą Oksfordo gatvėje Londono centre – kelis kartus pro ją praėjau . Kontoros durys buvo stiklinės , o kvadratinėje violetinėje iškaboje parašyta „ Office Wonders “. Pastūmiau duris , užlipau siaurais laiptais ir atidariau kitas duris laiptų viršuje .
Kambarys buvo didelis , be pertvarų , rašomieji stalai , kompiuteriai ir dokumentų spintelės rikiavosi viename gale , prie langų į Oksfordo gatvę . Kitame gale buvo laukiamasis su patogiomis violetinėmis kėdėmis laikiniesiems darbuotojams ir kitiems interesantams palei tris šviesiai violetines sienas . Beveik ant visų kėdžių sėdėjo dailiai apsirengusios jaunos moterys – visos vilkėjo tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinukėmis ar marškiniais . Visos laikė po rankinę , panašią į žvilgų juodą lagaminėlį . Mano vienintelės kostiumėlis buvo su kelnėmis , vyšninės spalvos , o juodą nutrintą minkštą rankinę buvau persimetusi per petį . Pamačiusi jas , suabejojau , ar gausiu darbą . Negi laikinosios darbuotojos dabar taip rengiasi, pamaniau , nusikabinau rankinę ir tiesiai atsistojau apgailestaudama , kad nepasidažiau .
Читать дальше