Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Ir pirma nudrožė per virtuvę, Džeksonas – įkandin.

– Atvirai kalbant, nesakiau, – tariau Kailui. Nenorėjau, kad jis pamanytų, jog bandau auklėti jo vaikus, nepaisydama jo.

– Aš taip ir maniau, – atsiliepė jis.

– Sakiau, kad jie gali jūsų paprašyti leidimo penkias minutes pažiūrėti filmukų, – pridūriau. Fone pradėjo garsiau rėkti televizorius.

– Žinau, kad taip sakėt.

– Oi, prašom, – tariau ir atidaviau jam antklodę.

Jis paėmė ir sukišo į ją rankas, užsidengdamas beveik kaip skydu.

Valandėlę tylėdami stovėjome. Per pastarąsias dienas tiek daug visko nutiko, abu norėjome trumpai apibendrinti įvykius ir pamiršti. Neabejojau, kad kitą kartą jam seksis geriau.

– Tada iki pasimatymo, – tariau, kai paaiškėjo, kad nė vienas iš mūsų nerandame tinkamų žodžių.

Kailas linktelėjo.

Nusisukau. Eidama per žolę, jaučiau jo žvilgsnį. Atrodė, kad jis mane saugo; lygiai taip, kaip saugojo vaikus, sėdinčius ant mano laiptų; jis rūpinosi, kad trumpą kelią iki buto nueičiau laimingai. Jam iš tikrųjų buvo ne vis tiek.

Kai atidariau duris, jis pašaukė mane vardu. Atsisukau.

Kailas klausiamai kilstelėjo smakrą. Atversime švarų lapą ? – klausė.

Aš linktelėjau. Atversime švarų lapą .

blyneliai su kumpiu ir klevų sirupu

aštuntas skyrius

– Oi, Kendra, žiūrėk, laiškas iš Australijos, – sušuko Džanina, kad visas biuras girdėtų, mojuodama baltu stačiakampiu voku, lyg bandytų sustabdyti automobilį nosinaite.

Visos, net dvi kandidatės, atėjusios be išankstinio susitarimo, dabar pildančios anketas ir laukiančios pokalbio, metė darbą ir įsmeigė į mane akis.

„Office Wonders Lite“ biure dirbome keturiese: Gabrielė, aš, Terė – keturiasdešimtmetė keturių vaikų motina, pustrečios dienos per savaitę – vyresnioji personalo atrankos konsultantė, ir Džanina, biuro administratorė.

Džanina – dvidešimt ketverių metų bjaurybė. Ji nė nemano slėpti, kad manęs nemėgsta. Ne tiek manęs pačios, kiek Kendros Tamalės, laikinųjų darbuotojų atrankos skyriaus vedėjos. Ji buvo įsitikinusi, kad vieta teisėtai priklauso jai, nors dirbo su Gabriele tik tris mėnesius ir personalo paieškos bei atrankos niekur nebuvo mokiusis. Džaniną erzino, kad kažkas buvo vos ne atskraidintas į šią kėdę, ir ji pareiškė Gabrielei ja nusivylusi, derėję renkantis bent pasitarti. Visas tris savaites, kol čia dirbu, ji skirdavo įkyriai daug dėmesio mažmožiams, kad patirtų bent šiokį tokį malonumą, imdama viršų.

Su tokiu elgesiu susidurdavau visame pasaulyje: žmogus, neturintis jokios įtakos – nesvarbu, darbe ar namie, – pasidaro pernelyg smulkmeniškas ir ima maniakiškai laikytis formalumų. Džanina perdėtai tiksliai vykdė administracines pareigas. Tiesą sakant, ypač – korespondencijos skirstymą.

Ji peržiūrėdavo paštą ir atplėšdavo viską, kas, jos nuomone, įdomu, pikantiška ar nušviečia verslo reikalus, paskui pareikšdavo maniusi, jog tai sąskaitos, kurias reikia apmokėti. Buvo graudu žiūrėti, kokį malonumą jai teikia svetimų laiškų skaitymas, bet aš neketinau su tuo taikstytis. Priminiau Džaninai, kad atplėšti svetimą laišką be leidimo yra neteisėta, ir paprašiau neatplėšinėti manųjų, nesvarbu, kas jai pasivaidentų. Keršydama ji pakeitė elgseną: dabar garsiai pranešdavo, iš kur laiškas. Jei atgalinis adresas būtų buvęs užrašytas, būtų išrėkusi ir jį.

– Rodos, persiųsta iš tavo senosios darbovietės Australijoje, – toliau burbėjo Džanina, apžiūrinėdama laišką, lyg bandytų perskaityti, kas viduje. Jei būtų biure viena, be abejo, jau stovėtų virtuvėje, pasilenkusi prie virdulio, ir mėgintų garais atklijuoti voką.

– Ačiū, Džanina, – romiai pasakiau, nors širdis drebėjo – tik vienas žmogus būtų taip ilgai rašęs laišką ir prašęs mano buvusių darbdavių jį persiųsti.

Buvo akivaizdu, kad Džanina laukė kitokio atsakymo. Ji per visą biurą atžingsniavo nuo savo stalo prie mano ir, išraiškingu mostu padėjusi laišką tarp telefono ir klaviatūros, stovėjo sukryžiavusi rankas, laukdama, kol atplėšiu.

Nė nepažvelgiau į laišką. O pažvelgiau į dvi kandidates, kurios vėl pradėjo rašyti. Baltoji su standžiai susuktais į kuodą plaukais sėdėjo nunėrusi galvą ir žiūrėjo į rašomosios lentos gnybtą. Kita mergina nuostabia raudonmedžio spalvos oda, milžiniškomis šokoladinėmis akimis ir ištiesintais juodais plaukais iki pečių šypsodamasi pakėlė akis – rašybos patikrinimą baigė.

Apsimesdama, kad man nė kiek nerūpi, suklydau dėl siuntėjo ar ne, ir sykiu būgštaudama, kad nesuklydau, atsistojau.

– Baigėte? – paklausiau. Mergina linktelėjo.

Prasibrovusi pro Džaniną, iš kurios tiesiog tryško nusivylimas, kad nieko nepešė, priėjau prie kandidatės. Kai ėmiau rašomąją lentą, man virpėjo rankos. Laiškas nuo jo, žinau, kad nuo jo. Atidžiai peržiūrėjau tekstą ir nusišypsojau.

– Oho, Katlina, šimtas už rašybą. Man rodos, pirmą kartą matau tokį įvertinimą. Eime su manimi, patikrinsiu, kaip dirbate kompiuteriu. Užduotis nesunki, mes tik norime žinoti, kuriomis programomis mokate naudotis.

Pro arkinį išėjimą nusivedžiau ją koridoriumi į kompiuterių salę, be paliovos plepėdama.

Dirbau su abiem kandidatėmis pusantros valandos. Kalbėjau su jomis, tikrinau įgūdžius, klausinėjau, paskui ieškojau tinkamo darbo. Visą laiką ryžtingai nekreipiau dėmesio į laišką, o jis degino skylę mano rašomajame stale šalia telefono.

Po poros valandų likau biure viena. Kitos trys išėjo pietauti, o aš atsakinėjau į telefono skambučius. Pagaliau paėmiau laišką. Įsmeigiau į jį akis. Pirminis adresas buvo užteptas baltu tepikliu, bet išliko „Kendrai Tamalei“. Jo rašysena. Smulkios apvalios raidės. Kvėpuok , tariau sau. Įkvėpk , iškvėpk . Kvėpuok .

Subarškėjo atidaromos durys, ir man širdis užšalo. Į vidų beveik įstriksėjo Gabrielė. Čiupau laišką ir pakišau po stalu, į tamsą, kur jam ir vieta.

– Iš minos atrodo, kad tavo sąžinė netyra, – tarė Gabrielė, nusimesdama žalią paltą ir sėsdamasi prie stalo.

– Ko gero, tu teisi, – atsakiau. – Buvau auklėjama katalike, todėl kaltė įausta į mano sielos audinį.

Nėriau po stalu, įkišau laišką tarp darbo kalendoriaus puslapių, atsargiai užverčiau.

– Nuo ko laiškas? – paklausė Gabrielė, atsukdama plastikinį sriubos dangtelį. Sriuba buvo sodriai raudona, biure pasklido aštrus pomidorų ir svogūnų kvapas.

– Aš jo neatplėšiau, todėl tikrai pasakyti negaliu, – atsiliepiau.

Ji pamaišė sriubą šaukštu, kvapas sustiprėjo.

– Kodėl išvykai iš Australijos? – paklausė Gabrielė.

Dirstelėjau pro langą jai už galvos ir įsižiūrėjau į dangų. Gražus. Giedras, mėlynas, nusėtas švelniais baltais debesėliais. Vaikystėje norėjau gyventi debesyse. Norėjau šokinėti nuo vieno debesies ant kito, grimzti į minkštus tumulus, jausti raminamą jų glėbį. Buvau svajotoja.

– Kodėl klausi? – atsiliepiau.

– Kai elektroniniu paštu nusiunčiau tau žinutę ir paklausiau, ar grįžtum, maniau, kad pasiųsi mane velniop. Po penkių savaičių tu čia. Džiaugiuosi, kad man dirbi, nesuprask neteisingai, ir vis dėlto kodėl grįžai iš Australijos?

Kaklu man nusruvo įtampa, sustojo ties kaukolės pagrindu, ėmė daužyti švelnią, jautrią vietą kairėje. Paskui šovė į viršų ir susitelkė už dešinės akies.