Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Nesakau, kad jų nemylite, bet juk naudojatės jais, tiesa?

Kailas nusisuko nuo vaikų ir sužiuro į mano butą.

– Ne taip paprasta, – tarė.

– Žinau, kad ne taip paprasta. Atvirai kalbant, Kailai, jei būčiau jūsų vietoje, ranką ant širdies padėjusi negalėčiau prisiekti, kad taip nesielgčiau. Bet vaikai, naudojami kaip ginklas, nukenčia.

– Jūs kalbate taip, lyg ji būtų tobula, lyg ji mylėtų vaikus, o aš nemylėčiau. Ji paliko ne tik mane, ji paliko ir juos. Vieną rytą pabudau, o jos nebėra. Ar žinote, kad Džeksonas nekalba dėl jos? Jis pamatė ją išeinant, ir ji liepė jam nieko nesakyti, o jis ją suprato pažodžiui. Nustojo kalbėti. Dabar kalba tik su Vasara. Kartais pasako man vieną kitą sakinį, ne daugiau. Tai padarė jo motina. Manot, išsiųsiu juos atgal pas ją? O kvailos šeimos atostogos... „Oi, Kailai, vis tiek važiuojam atostogų.“ Sumanymas buvo jos. Žinote, kodėl? Nes aš jau buvau sumokėjęs už lėktuvą ir viešbutį, taigi ji pamanė, kad nuskris duoti interviu, dėl kurio susitarė. Ir liko ten. O aš manau... Ir jie turbūt mano... Bet ne. Ji nori manęs atsikratyti visam laikui. „Oi, beje, gal pasiimtum vaikus, kol susitvarkysiu gyvenimą čia, o kai būsiu pasiruošusi, norėčiau pasiimti ir vaikus.“

Viskas, ką pasakyčiau dabar, skambėtų banaliai, lyg jo kančios man būtų nesvarbios. Tiesą sakant, aš nesupratau. Turbūt jo gyvenimas dabar – tikras pragaras. Turbūt jam širdis plyšta. O jo žmona... Be abejo, jos elgesys pagrįstas, bet abu užmiršo, jog Džeksonas ir Vasara šito neprašė. Jie neprašė gimti, ypač ne dviem susimovusiems žmonėms. Juodu yra. Niekas to nepakeis. Dabar Kailo ir jo žmonos pareiga – kuo mažiau juos skaudinti.

– Nesakau, kad Ašlina tobula. Aš jos nepažįstu. Bet jūs turite stengtis būti tobulas. Ar jūsų vaikai to nenusipelnė? O jei negalite toks būti, atiduokite juos kitam žmogui, kuris bent jau stengsis.

Apgailėtinai skamba. Lyg dalyvaučiau televizijos laidoje, kurioje po penkiasdešimties minučių viskas dailiai išsispręs. Kailas, išklausęs mano išmintingų patarimų, paims telefoną, paskambins žmonai, o kai ji atsilieps, tars: „Pasikalbėkime...“, ir jie ką nors sugalvos, kad visiems būtų gerai.

Juk, kad ir ką sakyčiau, kad ir kaip įdėmiai jis dabar klausytųsi, artimiausiomis valandomis į širdį vėl prasisunks nuoskauda, pyktis ir išdidumas, jis vėl panorės užgauti ją taip, kaip jinai užgavo jį, vadinasi, panaudos vienintelius ginklus, kuriuos turi: Džeksoną ir Vasarą. Vasarą ir Džeksoną. Du žmogiukus, kurie nieko taip netrokšta, kaip sutaikyti tėvus ir vėl suvienyti iširusią šeimą.

– Tiesą sakant, Kendra, jūs nieko apie tai neišmanote, – atsakė Kailas. Matyt, pyktis apmalšo neilgam.

– Taip, neišmanau, – prisipažinau.

– Bet ačiū, kad atėjote, kai vaikai įsibrovė pas jus.

– Nėra už ką. Visada ateisiu. Tik negaliu pažadėti, kad nepaskambinsiu į vaikų teisių apsaugos tarnybą, jei taip vėl atsitiks.

Kailas ne iš karto atsikvošėjo, paskui jo veidas sustingo iš nuostabos, akys išsprogo, lūpos susičiaupė, o žandikaulyje iššoko gumbai, nes jis sugriežė dantimis. Mintyse atšokau, dabar jis iš tikrųjų įtūžo. Dabar iš tikrųjų mane užsipuls.

Galinės durys atsilapojo, įlėkė Vasara, paskui ją – Džeksonas.

– Mes norime ledų. Iš ledainės, – paprašė ji ir, atkūrusi prie tėvo, sustojo. Šis nekreipė į dukterį dėmesio, nes skersakiavo į mane.

– Tėti, – neatlyžo Vasara, tampydama jį už marškinėlių apačios, – mes norim ledų.

Kailas degino mane žvilgsniu.

– TĖTI! – suriko Vasara visa gerkle, norėdama, kad ją išgirstų.

– Ką? – paklausė jis, pagaliau pastebėjęs dukterį.

– Mes norime ledų, – paprašė ši. – Iš ledainės.

– Hm, – prašneko Kailas, – gerai. Kodėl ne? Palaukit, apsiausiu batus, apsivilksiu striukę ir pasiimsiu piniginę su mobiliuoju.

Prie manęs priėjo Džeksonas ir įbruko rankytę man į delną. Jo plaštaka buvo šilta, oda švelni. Nelaikiau vaiko už rankos beveik trejus metus – tada paskutinį kartą Italijoje mačiau sūnėnus ir dukterėčias. Mane užplūdo ramybė, paskui prislėgė liūdesys. Sutelkiau dėmesį į mažutes linijas jo odoje, kvadratinius tvarkingus nagučius, kad nedraskyčiau sau širdies. Kad liūdesys nepliūptelėtų per viršų. Vasara žiūrėjo į jį, paskui paklausė:

– Džeksonas nori žinoti, ar Kendė irgi gali eiti?

– Man rodos, ji užsiėmusi, – kandžiai atkirto Kailas. Jis tikrai nenorėjo, kad eičiau kartu. Keista, aš irgi netroškau būti šalia jo.

– Užsiėmusi, – sutikau. – Turbūt reikėtų eiti į darbą.

Trumpi stori Džeksono pirščiukai suspaudė man delną, lyg ragintų, maldautų eiti kartu.

– Turi eiti, – pareiškė Vasara.

Džeksono pirštai tebebuvo įsikibę man į ranką.

– Negalite jos priversti, – pasakė Kailas. Jo balse it perkūnas nugrumėjo perspėjimas.

Peržengiau ribą, keliu pavojų jo šeimai, ir jis neketina taikstytis. Puiku. Labai puiku. Reikėtų, kad po šiuo vyriškiu sprogtų raketa. Kiltų gaisras, ir jam tektų atkreipti dėmesį į vaikus, kovoti dėl jų. Ne su žmona, o su savimi. Kailas turi suvokti, kad kalta ne žmona, o jis. Jo abejingumas, jo pyktis, jo pagieža, kad vaikai su juo, yra didžiausia jiems iškilusi grėsmė.

– Ne, aš tikrai turiu darbo, – tariau.

Džeksono veidelis sumažėjo, lyg jis būtų užsidėjęs domino viltingą išraišką, kad aš, savaime suprantama, eisiu su jais ledų, pakeitė nerimas, kad juos paliksiu.

– Tiesą sakant, – pareiškiau, – mielai suvalgyčiau ledų. Manau, visi jų nusipelnėme.

Po dviejų valandų mudu su Kailu sėdėjome ir žiūrėjome, kaip vaikai žaidžia nedideliame parke su sūpuoklėmis ir karuselėmis. Vasara, pasikišusi po pažastimi Liuoksę, ropštėsi ant karuselės. Ji apsirengė mėlynais marškinėliais, ant jų – oranžine suknele be rankovių, rausvu megztiniu ir mėlyna pūsta striuke, apsimovė raudonas pėdkelnes, rausvas puskojines ir apsiavė geltonus batus. Plaukus, žvilgius it gagatas, užsikišo už ausų.

Džeksonas, vilkintis santūresnių spalvų drabužiais – smėlio spalvos kelnės, balti marškinėliai, juodas džemperis ir mėlynas treningas – be paliovos čiuožė šliuožyne.

Mūsų ketvertas praleido pastarąsias dvi valandas klaidžiodamas po Brokingamo centrą, kavinėje valgėme ledų, paskui užsukome į kelias parduotuves, tada nuėjome į parką. Kailui pavyko nė karto tiesiai į mane nesikreipti. Jis manęs nepaisė, kai šveitėme ledus. Jis elgėsi taip, lyg manęs nebūtų, kai ėjome gatve, į parduotuvę, iš parduotuvės, nors Vasara laikė už rankos jį, o Džeksonas – mane. Jis vengė mano žvilgsnio, išskyrus tas ramias akimirkas, kai aš apie ką nors užsigalvodavau: tada pajusdavau jo žvilgsnio sunkulį ant veido. Jis mane tyrinėjo, spėliojo, ar sakiau tiesą. Ar įvykdysiu savo grasinimą. Jaučiau jo žvilgsnį, bet nenorėjau pakelti akių, nes irgi bijojau. Negalvojau, ką sakau. Leptelėjau, o dabar teks padaryti. Negalima kalbėti šiaip sau. Ar tai ne auksinė gero, nuoseklaus vaikų auklėjimo taisyklė? Sakyk tik tai, ką manai; pažadėk, o paskui tesėk, už blogą elgesį sulauksi bausmės.

Besėdint ant suolo, prabėgo dešimt tylos minučių. Įtemptos tylos, kuri pradėjo skverbtis man po oda ir erzinti. Norėjau ką nors pasakyti. Bet ką, kad tik žodžiai nutiestų tiltą per tylos pragarmę. Norėjau, kad jis ką nors pasakytų, bent pagrūmotų, kad nekiščiau nosies į jo reikalus. Tyla mane dusino. Vėsią gaivią saulėtą dieną mane lėtai smaugė oro stoka.