Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Atsargiai skatinama Vasara pagaliau sugebėjo paaiškinti, kas atsitiko. Džeksonas, apsigaubęs tyla tarsi kokiu kokonu, nykščio iš burnos neištraukė, nors įdėmiai stebėjo, kokį įspūdį man daro jųdviejų pasakojimas. Vasara pabudusi išgirdo pirmame aukšte triukšmą ir nubėgo į tėčio kambarį paklausti, kas tai, bet jo lova buvo tuščia. Tada pasiėmė Džeksoną, ir abu nulipo pažiūrėti. Rėkavo televizorius. Jis buvo įjungtas, o tėtis gulėjo ant sofos. Vasara jį papurtė, bandė pažadinti ir pasakyti, kad jis neišjungęs televizoriaus. Bet nepasisekė. Tada pamėgino Džeksonas. Juodu jį purtė, šaukė vardu, tačiau nieko nepešė. Abu susėdo ant grindų laukti, kol tėtis pabus, paskui užmigo šalia jo, bet jis nepabudo. Galų gale jie nusprendė atsivesti mane. Gal man pasiseks jį pažadinti. Jie pasistatė kėdę, užlipo ir atsirakino užpakalines duris, paskui atėjo į mano butą. Pasinaudojo atsarginiais raktais – žinojo, kur jie laikomi.

Klausiausi jų pasakojimo, visą laiką jausdama šaltą kaip ledas baimę, plona srovele tekančią per nugarą. Paprašiau vaikų palaukti manęs čia, įjungiau televizorių, suradau jiems rytinių animacinių filmukų ir nuėjau persirengti. Galėjau eiti su tais pačiais treningais ir marškinėliais, su kuriais miegojau, bet nusprendžiau persirengti, kad nusiteikčiau. Nusiraminčiau. Drebančiomis rankomis užsitempiau apatinius, džinsus, marškinėlius ir juodą nertinį trikampe iškirpte. Ausyse be paliovos skambėjo spigus klyksmas: turėjai ką nors daryti , turėjai ką nors daryti , turėjai ką nors daryti .

Jei vakar būčiau pas juos nuėjusi, pasikalbėjusi su juo, pasikalbėjusi su jais, gal nieko nebūtų atsitikę.

Apsirengusi, bet ne mažiau išsigandusi grįžau į svetainę. Pirmiausia pajutau alkoholio smarvę. Kvapas nebuvo nei stiprus, nei aštrus, tiesiog man į nosį trenkė išsivadėjęs rūgštus tvaikas. Čia atsikėlusi svaigalų negėriau, bute jų nebuvo, tai kodėl svetainė dvokia? Alumi. Taip, alumi. Dirstelėjau į vaikus, bet jie nejudėjo, sėdėjo kaip sustingę ir bereikšmėmis akimis spoksojo į televizorių.

Dar kartą pauosčiau orą, bet smarvės nebepajutau.

Pasakiau sutrikusiems veideliams, kad lauktų manęs bute – aš greitai grįšiu, ir nuėjau per kiemą. Vos keli metrai, bet iš tikrųjų – kelionė ilgumo sulig gyvenimu. Kelionė, kuri amžinai pakeis mano gyvenimą. Tai įvyks, kai pamatysiu Kailo kūną – lavoną. Paskui nebegalėsiu būti tokia kaip anksčiau. Ta valanda paliks mano sieloje neišdildomą žymę. Dar vieną randą, kuris niekada suvis neišnyks. Dievas žino, koks įspūdis padarytas dviem šešiamečiams, laukiantiems mano bute.

Artindamasi pamačiau, kad užpakalinės klevinės durys paliktos praviros, giliai įkvėpiau ir pastūmiau. Namas buvo tylus, kai peržengiau slenkstį, ausyse ūžė, širdies tvinksniai viską nustelbė. Medinėmis virtuvės grindimis dėliodama pėdas prie galinių durų, durų į koridorių, suvokiau, kad sulaikiau kvapą. Stabtelėjau, iškvėpiau, prisiverčiau kvėpuoti. Iš viršutinės krūtinės dalies išsiveržė nelygus, paviršutiniškas įkvėpimas ir iškvėpimas, ne kažin kas, bet vis dėlto jau kvėpavau. Koridoriaus, vedančio mane pas Kailą, grindys irgi buvo medinės. Gale išvydau laukujes duris su užkabinta dėl saugumo grandinėle. Neatrodo, kad kas būtų įsilaužęs. Už kelių žingsnių nuo durų buvo laiptai, o tarp jų ir laukujų – dar vienos durys, uždarytos. Arčiau manęs, iš kairės, buvo dar vienos, atidarytos. Spėjau, kad Kailas yra ten. Neįsivaizdavau, kad vaikai, eidami manęs, būtų jas uždarę.

Artinantis prie atdarų durų, man dingtelėjo, kad reikia paskambinti policijai. Bet žinoti svarbiau, negu laikytis taisyklių. Kai pamatysiu, kai įsitikinsiu tuo, ką mes visi trys nujaučiame, suprasiu, kaip elgtis su vaikais. Sugalvosiu, ką pasakyti, kaip juos apsaugoti, kol bus sutvarkyti formalumai. Nenorėjau, kad jiems praneštų policininkas, visiškai nepažįstamas žmogus. Aš irgi beveik nepažįstama, bet ne visai svetima.

Tarpduryje sudvejojau svarstydama, ar neapsigalvoti. Ar nepaskambinti policijai. Jie mokomi, kaip elgtis tokiais atvejais, manęs niekas nemokė. Aš mokiausi atrinkti darbuotojus, o ne...

Prieš akis iškilo tuščia Vasaros ir Džeksono veidų išraiška. Beprasmiški žvilgsniai, neviltis. Jie tai jau padarė. Jie negalėjo rinktis. Jei vaikai gali , tu irgi gali , subariau save.

Svetainė buvo neįtikėtinai didelė. Anksčiau čia buvo du kambariai – nugriautą, kad būtų šviesiau ir erdviau, sieną žymėjo pusapskritė arka. Gale valgomojo pusė, svetainės pusėje dvi sofos ir du krėslai, aptraukti, matyt, labai minkšta prisvilusio sviesto spalvos oda, sustatyti keturkampiu prieš televizorių, garsiai rėkaujantį prie lango.

Pirmiausia pamačiau jo pėdas. Ant sofos arčiau durų. Pėdos buvo atsuktos į duris, sukryžiuotos, kairė ant viršaus. Man sustingo širdis, žiūrint į smulkių raukšlelių tinklą paduose. Išsižiojau, pradėjau švokšti bandydama nusiraminti ir nekvėpuoti per greitai. Atsidūriau ant peilio ašmenų tarp visiškos ramybės ir isterijos. Paskui tai atsitiko. Spragtelėjo. Nebejaučiau kūno, nes nusprendžiau išeiti. Nusišalinau į tą vietą, tą kampelį, kuriame visada jausdavausi saugi. Visada rami. Visada ginama. Ginama nuo visų pasaulio bjaurasčių.

Ir niekas nebebuvo sunku, nes aš nebijojau. Galiu tai padaryti. Privalau, todėl padarysiu. Nuėjau į priekį, dėdama vieną koją priešais kitą, su kiekvienu žingsniu, kiekvienu judesiu vis aiškiau užuosdama baisią alkoholio smarvę, kurios buvo prisigėręs oras.

Žengiau dar kelis žingsnius į kambario vidurį, kol atsidūriau prie sofos. Ir, Dieve mano. O Dieve !

Grindys aplink sofą buvo užgriozdotos buteliais. Svaigalų buteliais ir skardinėmis. Mažais žaliais džino, dideliais skaidriais degtinės, gintariniais viskio, rudais alaus, keliais žaliais baltojo vyno ir dviem tamsiais raudonojo vyno buteliais. Keletu alaus skardinių. Tačiau daugiausia spiritiniais gėrimais. Buteliai juoste juosė sofą. Todėl pajutau smarvę savo bute, ji įsismelkė į Vasarą ir Džeksoną, prikibo prie jų drabužių, įsiskverbė į plaukų sruogas ir odos poras. Butelių ir skardinių jūroje išvydau du pusmėnulius, kuriuos padarė vaikai, kad galėtų susiraityti šalia tėvo. Atsigulti ir laukti, kol jis pabus, akivaizdu, sąmoningai nusigėręs mirtinai.

Jei manęs nebūtų buvę šalia, juodu būtų šitaip gulėję šalia negyvo tėvo kelias valandas ar net dienas.

Sutelkiau dėmesį į Kailą.

Jis nejudėjo sustingęs tokia poza, kokia jį po paskutinio gurkšnio užklupo mirtis.

Buvo išsitiesęs ant sofos aukštielninkas, galvą pakėlęs beveik stačiai ir atrėmęs į vieną ranktūrį. Viena ranka gulėjo prie šono, kita, nusvirusi nuo sofos, karojo tarp nakties šiukšlių.

Drabužiai suglamžyti, šviesiai mėlyni marškiniai išsipešę iš smėlio spalvos kelnių, matyt, kai Vasara su Džeksonu kratė jį, bandydami prikelti. Oda pilkšva kaip debesys prieš audrą, bet ne mėlyna. Tikriausiai būtų pamėlynavęs, jei būtų jau miręs, spėjau aš, bet nebuvau įsitikinusi. Įsmeigiau akis jam į krūtinę: kilnojasi ar ne. Žiūrėjau ilgai, bet nieko nepamačiau. Atrodo, nekvėpuoja. Be to, gulėjo taip ramiai, kad kėlė baimę. Jį ir kambarį gaubė ramybė it glotnios šilkinės įkapės.

Vienintelis būdas sužinoti, ar jis... miręs – jį paliesti. Apčiuopti pulsą. Žengiau į priekį, ir burnoje pasidarė sūru. Nors galvojau apie kitus dalykus, kūnas reagavo taip, lyg elgčiausi sąmoningai. Alkoholio dvokas kėlė šleikštulį, sumišusį su baime. Prisiverčiau nežiaukčioti. Kai tai padarysiu, kai įsitikinsiu, žinosiu, ką daryti toliau. Ko griebtis. Galvosiu, ką pasakyti vaikams, iškviesiu policiją.