Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Turėjau ko nors griebtis. Bet ko. Kad tik juodu nebegalvotų apie tėvus. Apžvelgiau kambarį, tarp grakščių baldų, brangių prietaisų ieškodama daiktelio, kuris juos pralinksmintų ir išblaškytų.

– Žinote, ką šeštadienį labiausiai mėgstu pusryčiams? – paklausiau. Akys užkliuvo už palto, iš jo kišenės kyšojo suglamžyto celofano gniužulas. Vilkėjau paltą skrisdama namo ir beveik visą kelionę šveičiau saldumynus. Kišenėje buvo paskutinis pakelis, kurį praplėšiau, kai pradėjome leistis.

Juodu į mano klausimą neatsakė.

– Ką gi, matyt, teks jums papasakoti, jei jau taip susidomėjote, – šypsodamasi pyliau žodžius. – Ne, ne, – kilstelėjau rankas, neva gindamasi nuo prieštaravimų, nors jų nebuvo, – neapsimeskite, kad jums nerūpi, matau, kad mirštate iš smalsumo, tik paklausti drovitės, – dar plačiau nusišypsojau vedžiodama akis nuo vieno dvynio veidelio prie kito. Jie buvo be galo panašūs, tos pačios lūpos, tos pačios akys, ta pati maža nosytė. – Aš dievinu zefyrus, – paaiškinau ir atsisėdau prie stalo. – Žinote, kas yra zefyrai? – supratau, kad atsakymo nesulauksiu – abu užsidarė savo kiaute, ir juos iš ten išvilioti vien linksmumo nepakaks. – Tokie maži minkšti saldumynai. Paprastai rausvi ar balti. Ir kartais aš juos valgau pusryčiams. Bet tik šeštadieniais ir tik ypatingomis progomis. Nors tai mano mažutė paslaptis, – linktelėjau jiems. – Pasakoju apie tai tik judviem.

Galėjau išimti maišelį sumaigytų zefyrų iš kišenės ir parodyti, bet nenorėjau, kad pusryčiams jie valgytų saldumynus.

Vaikai tebespoksojo į niekus vapančią mulkę prie stalo.

– Taigi dažniausiai šeštadieniais pusryčiams aš irgi valgau javainius. Kaip šie, – parodžiau į „Weetabix“ dėžutę. – Tačiau noriu, kad jie būtų ypatingi, nes pusryčiai šeštadienį turi būti ypatingi, tiesa? Dienos nuo pirmadienio iki penktadienio gali būti ypatingos, jei norite, bet šeštadienis ypatingas turi būti visada. Antraip – kokia savaitgalio prasmė? O ypatingas jis daromas šitaip. Reikia vienodų dubenėlių, kaip mūsų. Paskui išimate norų maišelį, kurį visada laikote po ranka. Įkišate į jį ranką, – aš įkišau pirštus į savo nematomą maišelį ir paėmiau žiupsnį. Pabarsčiau tuščią dubenėlį priešais. – Pirmoji porcija visada yra meilė, – pranešiau. Vėl įleidau ranką į maišelį ir ištraukiau žiupsnį. – Antroji porcija visada yra laimė. Nes tada pilvas šypsosi, – vaikai tylėjo, bet klausėsi. Pasėmiau dar vieną. – O ši porcija yra saulės šviesa, kad viduje būtų šilta, – paėmiau dar. – Žinote, kas čia? – paklausiau ir ėmiau laukti. Reikia laukti. Jie susidomėjo, bet turiu juos įtraukti į žaidimą, jei noriu, kad bent kurį laiką jiedu pamirštų tėvų ginčą. Vis dar laukiau. Laikas bėgo. Pasijutau kvailai, laikydama dar vieną nematomų norų porciją, bet privalau išlaukti.

– Burtai, – ciptelėjo plonas balselis. Nenoromis, bet įsitraukė.

Nusišypsojau Džeksonui, patenkinta, kad jis prabilo. Kad jis susidomėjo ir žaidžia.

– Gryna teisybė, Džeksonai, – atsiliepiau tebesišypsodama. Išbėriau į dubenėlį ir pasėmiau dar. – O kas čia, Vasara?

– Juokai, – atsakė ji ir nusišypsojo.

– Tikrai! – pritariau ir subėriau į dubenį. – Ką gi, dabar, kai norai lėkštėje, galime įdėti javainių, – įmečiau porą sausainių. – Javainių būna įvairių, bet šiuos mėgstu labiausiai. O kai jie atsiduria dubenyje, pridedame dar vieną norą. Svarbiausią ir ypatingiausią. Nes tai, ką beriame ant viršaus, yra slaptas noras, kurio niekam neatskleidžiame. Galima norėti bet ko. Visko. Nenorite pamėginti?

Pirmoji sujudėjo Vasara. Ji padėjo Liuoksę ir žvilgtelėjo į savo maišelį. Įkišo ranką ir pradėjo berti norus į dubenėlį.

– Meilė, – įvardijo po pirmo žiupsnio. – Laimė.

Džeksonas paėmė savo norų maišelį. Jis jų nevardijo, barstė tylomis, ir netrukus visi trys turėjome po pilną dubenėlį: jie – kukurūzų dribsnių, aš – javainių.

– Dabar laikas nepaprastam slaptam norui, – pasakiau. Pasėmiau saują ir palaukiau, kol juodu padarys tą patį.

Vasara užsimerkė, kažką pašnabždėjo vos krutindama rausvas lūpas, paskui atsimerkė ir išbėrė savo norą. Atėjo Džeksono eilė. Laikydamas paslaptį rankoje, jis susikaupė, ilgesingai dirstelėjo į duris ir pabarstė ja dribsnius.

Žiupsnį pasisėmiau ir aš, užsimerkiau ir laukiau, kol mintis užgims galvoje ir išryškės. Staiga suvokiau, kad iš tikrųjų tuo tikiu. Iš pradžių tai tebuvo būdas nukreipti vaikų dėmesį nuo tėvo, bet dabar pradėjau tikėti: jei labai norėsiu to, ko man reikia, galbūt noras išsipildys.

Aš norėjau, kad viskas susitvarkytų. Kad visa, kas liko praeityje, pasitaisytų ir daugiau niekas nebūtų įskaudintas. O tie, kurie buvo įskaudinti, kad atsigautų. Išgyventų. Tenorėjau, kad viskas susitvarkytų. Atsimerkiau, nusišypsojau vaikams ir apibarsčiau javainius noru. Net jei jis neišsipildys, aš bent jau turiu gerų ketinimų. Viliuosi .Stengiuosi .

Šliukštelėjau pieno į dubenėlius su dribsniais, pripyliau stiklines apelsinų sulčių, ir mes sutartinai pakabinome po šaukštą.

– Skanu, – tarė Vasara kramtydama ir rodydama mums oranžinę kukurūzų dribsnių košę burnoje.

Džeksonas kinktelėjo, irgi kramtydamas.

– Skonis kaip zefyrų, – pridūrė Vasara, išsiduodama, kad kol kas jų nėra ragavusi.

Džeksonas linktelėjo.

– Šiek tiek primena, – sutikau nenorėdama prieštarauti. Ką aš žinau, o gal Vasarai kukurūzų dribsnių skonis panašus į zefyrų.

– Man patinka ypatingieji šeštadienio pusryčiai, – paskelbė Vasara pilna burna dribsnių.

Džeksonas vėl tylėdamas pritarė.

– Man irgi patinka, – atsiliepiau.

– Tu miela, – tarė Vasara.

Džeksonas nebelinksėjo. Jis spoksojo į valgį, lyg nebūtų išgirdęs.

– Ačiū, – padėkojau Vasarai.

Vasara įrėmė akis į Džeksoną, šis – į seserį, valandėlę juodu susikirto žvilgsniais, bendraudami slaptu nebyliu dvynių kodu. Mergaitė atsisuko į mane.

– Džeksonas irgi mano, kad tu miela. Jis negali kalbėti, – paaiškino.

– Anksčiau girdėjau jį, – paprieštaravau.

– Jis negali daug kalbėti, – pasitaisė ji.

– O, aišku.

Atsidarė durys, į virtuvę įkėblino Kailas. Jo veidas buvo išrūgų spalvos, akys apsiblaususios ir neramios, kiekvienas raumuo įsitempęs iš pykčio. Jis stabtelėjo ir, regis, nustebo pamatęs mane.

– Jūs vis dar čia, – pasakė.

– Taip, žinoma, – atsiliepiau pašaipiai, kad jam palengvėtų. – Mes pusryčiaujame.

– Ypatingieji šeštadienio pusryčiai, – pridūrė Vasara.

– Taip, taip, – išsiblaškęs sumurmėjo Kailas. Negirdėjo nei ką pasakiau aš, nei ką pasakė duktė. Priėjo prie virdulio, spragtelėjęs įjungė. Spoksodamas į jį, perbraukė ranka per pasišiaušusius plaukus. Atidarė spintelę, išėmė puodelį. Atidarė kitą, ištraukė stiklainį „Sąžiningos prekybos“ kavos, įbėrė į puodelį du kaupinus šaukštelius rudų granulių ir užplikė verdančiu vandeniu. Neatsisukdamas pradėjo gurkšnoti stiprią juodą kavą. Kasydamasis galvą, išėjo iš kambario. Matyt, ginčas buvo baisus, jei Kailas taip nusiminė, kad palaikė mus virtuvės puošmenomis, o ne gyvais žmonėmis, kurie nori pasikalbėti.

Džeksonas pradėjo sparčiai šveisti dribsnius. Valgė taip, lyg tai būtų be galo prasmingas veiksmas, lyg noras išsipildytų, jei jis viską suvalgytų.

– Mano mama nelabai gera tėčiui, – pranešė man Vasara.

– O, suprantu, – atsiliepiau.