Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

– Tu gana daili, – pasakė ji.

– Na... ačiū, turbūt, – pritariau.

Džeksonas pasilenkė prie Vasaros, prisidengė ranka burną ir pradėjo kažką šnibždėti jai į ausį. Pakuždėjo kelis žodžius, o kai baigė, ji linktelėjo. Džeksonas atsitiesė.

– Tu ne tokia daili kaip mano mama, – paskelbė Vasara.

Spėdama, kad tai Džeksono darbas, dirstelėjau į jį. Berniūkštis įžūliai spoksojo į mane, skatindamas užginčyti. Matyti, kad nešnekus, bet savo nuomonę išreikšti sugeba.

– O, ką gi, – atsakiau aš.

– Vasara! Džeksonai! – nuo laiptų papėdės, netoli laukujų durų į mano butą, atsklido vyro balsas, ir man vėl išlėkė širdis. – Ką jūs ten veikiate? – balsas, lydimas žingsnių, ėmė artintis. Turbūt čia šeimininkas, Kailas Gadsboras, sykiu su vaikais atbėga apžiūrėti manęs be drabužių. Nešovė galvon, kur sprukti, nespėjau sumoti, nerti atgal į vonios kambarį ar ne, kai pasirodė ponas Gadsboras.

Jis užpildė visą plotą laiptų viršuje, nes buvo aukštas, daugiau kaip šešių pėdų. Šiek tiek už mane vyresnis, trisdešimt šešerių septynerių, tvirto, bet dailaus sudėjimo. Mūvėjo laisvus tamsiai mėlynus džinsus, vilkėjo sulamdytus baltus marškinėlius ir tamsiai pilką švarką. Juodi plaukai trumpai kirpti, akys didžiulės kaip vaikų, tik rudos. Šiek tiek apšepęs ir išblyškęs kaip vaikai, lyg kovotų su miegu.

Laiptų viršuje mano šeimininkas sustojo, sunkiai atsiduso ir įsmeigė akis į vaikus.

– Juk sakiau, – tarė, – kad jos čia nėra... turbūt išėjo apsipirkti.

Kadangi jie nieko neatsakė ir toliau spoksojo į mane, jis ėmė spėlioti, į ką jie žiūri, ir dirstelėjo ten, kur krypo jų žvilgsniai. Paskubom tarstelėjo man „labas“ ir vėl atsisuko į vaikus. Nustėro. Pamačiau, sekundę jis suvokė, kad dešinėje pamatė žmogų. Vėl atsisuko, nustebęs ir sutrikęs.

– O, jūs jau čia, – pasakė. – Atleiskit, mes...

Balsas nutrūko – jam toptelėjo, kad mato beveik nuogą moterį. Kuri nėra jo žmona. Pilkšvą neišsimiegojusį veidą išmušė raudonos dėmės, paskui jis visas apsipylė ugnimi.

– Oiii, – pralemeno. – Oi, na, aš...

Jis pradėjo trauktis atatupstas, užmiršo, kad stovi laiptų viršuje, slystelėjo, suklupo ir ėmė griūti atbulas. Akimirką, sekundės dalį atrodė, kad ponas Gadsboras kybo ore, paskui jis pradėjo kristi žemyn. Man širdis ėmė daužyti kulnus bežiūrint, kada jis nudardės nuo laiptų, bet jis staigiai sugriebė baltą turėklą ir atsitiesė. Tvirtai atsistojęs, pabėgėjo kelis žingsnius, ir netrukus mums iš viršaus buvo matyti tik minkšti nelygūs verpetai ant viršugalvio. Jis lėkė veidu į sieną, taigi į mane tikrai nežiūrėjo.

– Greičiau, vaikai, reikia eiti, – paliepė sienai. – Tučtuojau! Tučtuojau! – nutrinksėjo laiptais ir dingo už durų, lyg jam pats velnias būtų lipęs ant kulnų.

Vasara, su Džeksonu ir manimi stebėjusi poną Gadsborą, vėl atsisuko į mane.

– Mums reikia eiti, – rimtai pasakė, nors iš balso buvo aišku: betmesgrįšime .

– Gerai, – atsiliepiau tiek į ištartus, tiek į neištartus žodžius.

Vasara pirmoji ėmė leistis laiptais; pro tarpus tarp turėklų žiūrėjau, kaip ji rūpestingai lipo žemyn, kol dingo iš akių. Džeksonas pradėjo lipti įkandin, bet, dar nepastatęs kojos ant antro laiptelio, sustojo, atsisuko ir perbedė mane akimis. Tumanęsneapmausi , sakė jos. Permatautavekiaurai.

Aš net atsitraukiau nuo tokio įdėmaus žvilgsnio.

Per visą gyvenimą taip į mane žiūrėjo tik vienas žmogus. Prieš šimtą metų. Tada žvilgsnis sukėlė man nerimą, o dabar sukrėtė. Kodėl šešiametis berniukas žiūri į mane taip, lyg būčiau atversta knyga?

Aš sumirksėjau spėliodama, ar jis ką nors pasakys. Bet nepasakė. Padaręs savo juodą darbą, metęs žvilgsnį, Džeksonas nusigręžė ir nukurnėjo paskui seserį ir tėvą.

Puiku , pamaniau, kai durys už Džeksono užsitrenkė, reikiaiščianešdintis.Tučtuojau.

antras skyrius

Pirmiausia pristūmiau valgomojo kėdę ir užrėmiau miegamojo duris.

Aš neketinau rizikuoti: noriu nusivynioti rankšluostį, apsirengti ir būti iš anksto perspėta, jei kuris nors Gadsborų šeimos narys vėl pasirodytų.

Dar kartą patikrinusi kėdę, nusimečiau rankšluostį, nuo naktinio staliuko čiupau buteliuką kūno losjono ir išspaudžiau į saują didelį gelsvai baltą dribsnį. Sudrėkinau kūną žaibiškai – daugiausia per trisdešimt sekundžių, paskui griebiau nuo lovos juodą liemenėlę ir užsisegiau. Įbrukau kojas į kelnaites, užsimoviau, paskui užsitempiau baltus ilgarankovius marškinėlius ir susisagsčiau džinsus. Apsirengiau per porą minučių, visą laiką nenuleisdama akių nuo durų – dėl viso pikto.

Prieš savaitę dar gyvenau Australijoje.

Todėl tebebuvau šiek tiek sutrikusi ir noromis nenoromis žvalgiausi it kurmis, pirmą kartą iš po žemių iškišęs nosį į šviesą. Nuolat primindavau sau, kad pliki medžiai, vėsa, stiprus gaivus vėjas reiškia, kad esu Anglijoje. Grįžau į gimtąją šalį. Namo. Prieš savaitę visai kitaip gyvenau Sidnėjuje. Turėjau butą netoli miesto centro, dirbau didžiulėje žiniasklaidos kompanijoje personalo paieškos ir atrankos skyriuje.

Prieš penkias dienas, sustingusi, išsekusi ir šiek tiek apsvaigusi nuo padidėjusio cukraus kiekio kraujyje, nes kiaurą parą šveičiau saldumynus, po imigracijos ir muitinės kontrolės iškėblinau į Hitrou oro uosto atvykimo zoną. Nekreipdama dėmesio į žmones, puolančius vienas kitam į glėbį, laimingus, kad vėl susitiko, grįžusius ir laukiamus, pasukau prie taksi eilės. Niekas manęs nepasitiko, nes nedaugelis težinojo, kad grįžau. Tėvai gyveno Ganoje, sesuo – Italijoje, vienas brolis – Ispanijoje, kitas – Kanadoje. Mano šeima išsisklaidė po pasaulį, o draugų, kuriuos galėčiau apsunkinti tokiu prašymu, neturėjau.

Visa mano manta tilpo į kuprinę ir du lagaminus. Dokumentus išsisiunčiau sau prieš išvykdama – kada nors gausiu. Atsistojau į eilę, laukiančią taksi, įlipusi pasakiau adresą Brokingame, prie Kento ir Londono ribos.

Taksi švilpė greitkeliu į eismo mazgą, vadinamą Londonu. Žinojau, kad Gadsborų, mano naujojo buto savininkų, namie nebus. Kailas Gadsboras pranešė su šeima skrendą į Niujorką, ir nors nelabai džiaugiausi, kad nebus kam manęs pasveikinti, nieko negalėjome padaryti: jiems reikėjo vykti į Ameriką, o man – į Angliją.

Raktai buvo palikti pas kaimynę gretimame name. Kai ji atidarė duris, žingtelėjau atatupsta. Moteriškės plaukai pūtėsi ant galvos it rudas morengas, antakiai buvo negailestingai išpešioti, o burna išvagota tokių gilių raukšlių, kad, atrodė, tuojau įsmuks.

Kaimynė nenorėjo duoti raktų. Paprašė parodyti pasą ir nuomos sutartį. Parodžiau, tada ji paprašė dar kokio nors asmens tapatybės dokumento. Ištraukiau Didžiosios Britanijos kredito kortelę. Suprasdama, kad vilkinti nebegali, ji pasakė apsiausianti ir eisianti su manimi. Nebeištvėriau. Po dvidešimt keturių valandų skrydžio ir 150 svarų, sumokėtų už taksi, per ilgai tąsoma kantrybė trūko. Ištiesiau ranką į raktus. Ji nenoromis įmetė juos man į delną.

Ponas Gadsboras sakė, kad įėjimas į mano butą iš dešinės namo pusės, už aukštų puošnių geležinių vartelių. Atrakinusi juos, nudardinau lagaminus akmenimis grįstu taku, paskui palei balto namo sieną. Už namo plytėjo didelis žolėtas kiemas, apkraštuotas melsvai pilkomis plokštėmis. Mano butas buvo prieš pagrindinę namo dalį.