Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Žinau, kokie būna vaikai, – kandokai atkirtau. Jei turėčiau vaikų, negi būčiau atsikrausčiusi į jo namus be jų?

– Jei mano dvyniai ką nors įsikala į galvą, neišmuši. Kai pasakiau, kad išnuomojau studiją jums, jie užsimanė viską sužinoti iškart. Norėjo tučtuojau su jumis susitikti. Norėjo nuotraukos. Norėjo žinoti, kur jūs esate. Norėjo skristi į Sidnėjų. Nesuprato, kodėl negalima užsukti į Sidnėjų pakeliui į Niujorką, juk į abu reikia skristi lėktuvu. Tik kai atsidūrėme Niujorke, nurimo. Nė kartelio neužsiminė. Maniau, pamiršo, bet ką tik pakeliui iš oro uosto Džeksonas staiga prisiminė, priminė Vasarai, ir juodu nukūrė. Negalėjau sulaikyti, todėl įleidau įsitikinti, kad jūsų nėra, o jūs, žinoma, buvote.

Kailas nebuvo griežtas tylenis. Visą laiką, kol šnekėjo, kaštoninės raudonmedžio spalvos akys šokinėjo. Iš arti pasirodė patrauklus. Jei ne nuovargis, blyškumas, tamsūs ratilai po akimis, būtų gražus vyras. Tvirto sudėjimo, švelni žandikaulio linija, ryškūs, bet įspūdingi bruožai ir smalsi veido išraiška, kurią paveldėjo duktė. Jo ūgis, išvaizda, asmenybė spinduliavo švelnumą, kuris būtų nuraminęs daugumą žmonių... kol jis nebūtų prisėlinęs iš užpakalio.

– Mes beldėmės, – liovėsi aiškintis Kailas.

– Aš turbūt maudžiausi po dušu, – atsakiau rimta mina, kad pamatyčiau jį paraustant, ir jis kaipmat paraudo. Nukaitęs ir nunėręs galvą Kailas virsdavo droviu berniūkščiu, nutvertu vartant motinos apatinių drabužių katalogą: suaugęs Džeksonas.

– Daugiau taip neatsitiks, – pažadėjo jis. – Klausykit, galite pasiimti atsarginius raktus ir kam nors perduoti, jei norite.

– Ne, verčiau jau tegu juos turi žmonės, gyvenantys netoliese, o gal aš paslysiu dušinėje ir negalėsiu atsikelti.

Šį kartą jis neparaudo, tik pakreipė galvą, o veidą nušvietė šypsena.

– Dabar šmaikštausite apie dušinę iki mano gyvenimo pabaigos, tiesa? – paklausė.

– Maždaug taip.

– Mes jūsų neišbaidėme? Tikiuosi, neinate naujo buto ieškoti? Nes daugiau taip niekada neatsitiks. Išmoksiu griežčiau auklėti vaikus. Toks mano uždavinys.

– Kad jie šaunūs. Truputį mane išgąsdino, ir tiek.

– Taip sakote, nes nežinote, kaip dažnai jie man nušluosto nosį. Matote, man tai nauja.

– O, – tarstelėjau. Negi jie ne jo vaikai? Kur jo žmona?

– Mudu su žmona kartu negyvename, – atsakė Kailas į mano neištartą klausimą. – Dar neilgai. Vos kelios savaitės. Todėl ir išnuomojau jos studiją, – pridūrė kryptelėdamas galva mano buto pusėn. – Mes ką tik buvome Niujorke, ji ketina ten persikelti. Be mūsų. Mes skiriamės. Maniau, kad kelionėje susitaikysime, bet paskutinę naktį gulime didžiulėje viešbučio lovoje, vaikai miega tarp mūsų, o ji šnibžda: „Noriu skirtis, Kailai. Santuokos neišgelbėsime, todėl aš noriu skirtis.“ Gražu, a? Miegojome vienoje lovoje dvi savaites. Visi keturi, kaip senais laikais, taip ji nusprendė viską baigti. Net nežinojau, kad mes bandome gelbėti santuoką.

Su kiekvienu žodžiu riečiau ir spaudžiau kojų pirštus sportbačiuose, kiekvienas raumenėlis buvo įsitempęs nuo pastangų neapsisukti ir nelėkti šalin. Puikiai žinau, kas yra skyrybos. Ką tik pabėgau nuo vienų. Nenoriu pataikyti tiesiai į kitas.

Kailas liovėsi kalbėti, ir mudu stovėjome nejudėdami ir tylėdami. Tarp mūsų stūksojo netikėtas siaubas, jo emocinė iškrova nubloškė mane į giliausius šeimyninės kriptos užkaborius. Nė vienas nežinojome, ką sakyti, ir mus apgaubė nesmagi, troški tyla.

– Jūs išsikraustysite vidury nakties, tiesa? – liūdnai paklausė jis. Papurtė galvą, persibraukė ranka trumpus plaukus. – Atsiprašau, turbūt bjauresnio susipažinimo neįmanoma įsivaizduoti... Iš pradžių įvykis bute, dabar trumpa mano iširusios santuokos istorija. Atsiprašau.

Telefonu Kailas kalbėjo kaip kitas žmogus. Žinoma, mes aptarinėjome reikalus, bet man pasirodė, kad jis santūrus, iš tų, kuriems šauna daug minčių, bet pagarsinamos tik kelios. Gal jam liežuvis atsirišo apsvaigus po kelionės lėktuvu ir staiga suvokus, kad tapo vienišu tėvu. Nesvarbu, kaip ten buvo, nes aš vis tiek nežinojau, ką atsakyti.

Gadsborų name garsiai ir šaižiai sučirškė telefonas. Įtampa, susimetusi į pečius ir pilvą, atslūgo, kojų pirštai atsigniaužė. Man nieko nereikės atsakyti, Kailas nuskubės prie telefono, o aš spruksiu kuo toliau nuo jo. Jis spoksojo į mane lyg tikėdamasis atsakymo. Aš spoksojau į jį laukdama, kol jis nueis prie telefono, kuris vis dar skambėjo.

– Nenorite atsiliepti? – paklausiau rodydama į namą.

Kailas pažvelgė už nugaros, jo veide atsispindėjo nuostaba.

– Ak, taip, – suburbėjo vėl atsisukdamas į mane. Neatrodė, kad ketina eiti namo. Droviai šyptelėjo, dirstelėjo į savo pėdas, paskui kilstelėjo galvą. – Jūs... turbūt nenorėtumėt užeiti? Papusryčiauti su mumis ir prideramai susipažinti su vaikais? – jis gūžtelėjo pečiais. – Jie mane grauš, jei nesusitiks su jumis. Na, Vasara grauš, Džeksonas jai pritars. Tylomis pritars, bet ne mažiau atkakliai... Klausykit, pažadu užsičiaupti, jei ateisite pusryčių. Jei norite?

Atvirai, visiškai atvirai kalbant, aš nenorėjau su jais pusryčiauti. Nieko asmeniško. Gadsborai atrodė labai mieli, bet aš juos pamačiau vos prieš valandą, o gyvenimas jau virto painiu drovos ir nerimo raizginiu. Aš turiu kur gyventi, nes ponia Gadsboro išvyko. Aš tiesiogine prasme atskridau į pasaulio kraštą, kad atsidurčiau ten, kur pradėjau – skyrybų fronte; dabar būsiu to, nuo ko bandžiau pabėgti, liudytoja. Savo akimis pamatysiu, kokios žiaurios, bjaurios ir pagiežingos yra skyrybos. Ir dar vaikai. Būti tarp vaikų man kankynė. Širdis plyšta primindama pražiopsotas progas, skausmas gilus ir veriantis. Gyventi šalia vaikų sutinku, bendrauti su jais ne.

Nereikėjo čia atsikraustyti , suvokiau žiūrėdama į šeimininką. Už nugaros tebeskambėjo telefonas.

– Būkit maloni, – paprašė Kailas.

– Gerai, – sutikau. Kitos išeities nebuvo.

trečias skyrius

Virtuvėje prie medinio stalo tylėdami sėdėjo Džeksonas su Vasara.

Vasara sėdėjo stalo gale ir šokdino ant staltiesėlės sumaigytą mėlynąjį triušį – kartais jis aukštai stryktelėdavo į orą, paskui it kamikadzė nerdavo į tuščią baltą dubenėlį javainiams priešais ją ir vėl iššokdavo nenukentėjęs. Džeksonas sėdėjo Vasarai iš dešinės, atsirėmęs alkūne į stalą, suėmęs galvą ranka, ir spoksojo į dubenį, lyg ieškotų jame visatos paslapčių.

Stalas buvo padengtas pusryčiams: padėta dėžutė kukurūzų dribsnių, šaukštai, baltas keraminis dubenėlis cukraus, stiklinės, pakelis pieno ir nepraplėšta šviežių apelsinų sulčių pakuotė. Kailas padėjo ant stalo dėžutę „Weetabix“ ir nėrė pro šalį prie telefono.

Neryžtingai įžengiau pro duris. Vaikai, nulydėję akimis iš virtuvės lekiantį tėvą, kuris jiems nepasakė nė žodžio, abu atsisuko į mane.

Vasara pamačiusi nušvito, plačiai nusišypsojo ir pamojavo man pakelta ranka. Džeksonas dirstelėjo į mane, į Vasarą, kietai sučiaupė lūpas, suraukė kaktą ir dėbtelėjo į seserį, lyg ši būtų jį išdavusi.

– Labas, – tariau atsargiai, baimindamasi pasitraukti nuo durų. Bijojau būti kambaryje su jais, kai jų tėvo nėra. Nė vienas neatsakė, nors Vasaros šypsena dar paplatėjo. – Jūsų tėtis pakvietė mane pusryčių, – paaiškinau. – Neprieštarausite? – Vasara dirstelėjo į Džeksoną, lyg prašydama leidimo. Džeksonas perbedė ją akimis, jose šmėkštelėjo šešėlis, ir jis vėl įsistebeilijo į stalą. Nebuvo sunku suprasti, kad nesidžiaugia. Aiškiai nenorėjo, kad čia būčiau. Vasara šyptelėjo jam ir atsisuko į mane.