Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

– Tau reikia dubenėlio, – pareiškė ji ir parodė į vieną iš baltų spintelių ant sienos.

– Taip, – sutikau ir numečiau rankinuką šalia kėdės į kairę nuo Vasaros, prieš Džeksoną. Nusivilkau paltą, bet megztinio ne. Nuėjau prie spintelės, į kurią rodė Vasaros pirštas, susiradau tokį pat dubenėlį, kaip padėtieji ant stalo. Atsinešiau jį ir atsisėdau.

– Ir stiklinės sultims, – pridūrė Vasara kaip tik tada, kai mano užpakalis palietė medinę sėdynę.

Pakilau prie spintelės, į kurią rodė jos pirštas, greta lėkščių, ir iš gilumos išsitraukiau paprastą lygią stiklinę.

– Dar ko nors? – pasitikslinau. Vasara papurtė galvą ir vėl apdovanojo mane šypsena. Džeksonas, nenuleisdamas nuo manęs akių, pakėlė ranką ir parodė į komodą greta spintelės, į kurią atsišliejau. – O, dar šaukštas, – susipratau.

Džeksonas linktelėjo, jo veidu perbėgo šypsena, paskui jis vėl įsižiūrėjo į dubenėlį.

Pro duris buvo matyti Kailas. Jis vaikščiojo koridoriuje su belaidžiu telefonu, prispaustu prie ausies, baisaus apmaudo iškreiptu veidu.

Jis kalbėjo su žmona. Su žmona, kuri tuoj taps buvusi. Tik nuo žmogaus, kurį mylėjai, žodžių veidas gali taip persikreipti. Žmogus, kuris kadaise tave mylėjo, moka sukelti skausmą. Jis žino, kur slypi jautriausia, švelniausia sielos vieta; jis žino, kokie žodžiai, žvilgsniai ir veiksmai įsmigs giliausiai; jis žino, kokios žaizdos neužgis ištisą amžinybę.

Žiūrėjau į vaikštantį Kailą. Jis neužsiminė, kad skiriasi su žmona, kai kalbėjomės telefonu ir siuntėme vienas kitam žinutes elektroniniu paštu. Nė karto. Pasirašydama nuomos sutartį nežinojau, kad šalia gyvens tik jis su vaikais. Antra vertus, o kaip užsiminti? Kaip paaiškinti visiškai nepažįstamam žmogui, kad tavo gyvenimas sugriautas? Dabar supratau, kodėl jie skrido į Niujorką. Dabar supratau, kodėl jis atrodo toks pavargęs. Tai laiko atotrūkis po kelionės lėktuvu, tai atsilikimas nuo gyvenimo. Kailas bando pasivyti kelių pastarųjų savaičių įvykius.

Yranti santuoka jį pribloškė. Spėjau, kad jis nieko neįtarė. Nesitikėjo, kad gresia skyrybos, kol jos neįvyko. Tačiau negi kas nors tikisi skyrybų? Negi duodamas santuokos įžadus bent valandėlę pagalvoji, kad ateis laikas, kai tavo antroji pusė gyvens už septynių valandų skrydžio lėktuvu, o tu liksi akis į akį su nenumaldomos širdperšos dvivamzdžiu?

Po kažkokių pašnekovės žodžių Kailo veidas surūstėjo, susiraukšlėjo. Jis atitraukė telefoną nuo ausies, metė žvilgsnį į lubas, pakėlė rankas, lyg prašydamas Viešpatį stiprybės, paskui vėl pridėjo telefoną prie ausies. Gal kas ir mąsto apie skyrybų galimybę tuokdamasis, bet tikrai ne Kailas. Pritrenktam žlugusių vedybų Kailui dar aiškiai sukosi galva, jis dar nesugalvojo, kaip išsilaikyti neparpuolus. Ko gero, jis dar tik bando stotis.

Suprasdama, kad pokalbis tikriausiai prasidėjo ponios Gadsboro klausimu, ar jie laimingai grįžo, nors Niujorke dabar vidurnaktis, lioviausi žiūrėti į vaikščiojantį ir besiraukantį Kailą, grįžau prie stalo ir atsisėdau.

– Kuo tu vardu? – pasiteiravo Vasara, kai mano šaukštas barkštelėjo į dubenėlį.

– Kendra, – atsakiau. – Bet dauguma žmonių mane vadina Kene.

– Kendė, – patvirtino Vasara. – Kendė, – ji linktelėjo. – Man patinka Kendė. Gražus vardas.

Kendė . Vogčia šyptelėjau. Nemėginau jos pataisyti, nes iš to nebūtų buvę jokios naudos – net jei būčiau pataisiusi, ji vis tiek būtų mane vadinusi Kende. Taip jau vaikai elgiasi su vardais. Jei jie nusprendė tave perkrikštyti, spyriotis beprasmiška.

– Mano vardas Vasara, – tarė ji. – Kaip metų laiko. Žinojai?

Linktelėjau.

– Žinojau. Man patinka tavo vardas, Vasara.

– Jis vardu Džeksonas, – pristatė ji brolį. – Tai ne metų laikas. Tai tik berniuko vardas. Mano mama išrinko, – Vasara nutęsė pirmą „mama“ balsį. Negirdėjau taip tariant šio žodžio.

– Džeksono vardas man irgi patinka, – pasakiau ir nusišypsojau jam.

Berniukas greitosiom pakėlė akis, paskui vėl nuleido vos šyptelėjęs.

Mus apgaubė tyla. Nenutuokiau, kiek laiko laukti Kailo. Ar apskritai verta jo laukti, gal pradėti pusryčiauti, kad galėčiau išeiti ir viskas baigtųsi.

– Kuo vardu tavo triušis? – paklausiau, kad netylėčiau.

Vasara pažvelgė į mėlyną žaislą rankoje ir jį papurtė.

– Liuoksė, – atsakė. – Ji liuoksi.

Parodė, kaip triušis šokuoja per stalą ir nežūva net po kelių mirtinų kryčių į lygią baltą dubens gelmę.

Aš jai nusišypsojau.

– Gražu, – pritariau. – Ar ji tavo geriausia draugė?

Vasara sustabdė Liuoksę vidury šuolio ir pakėlė į mane tamsias melsvai žalias akis, o laisvąja ranka nusibraukė nuo veido nesurištą plaukų pusę. Rodos, klausimas ją nustebino. Ji net kaktą suraukė, paskui parodė į brolį:

– Mano geriausias draugas yra Džeksonas. Jis mano brolis. Ir mano geriausias draugas.

– O, suprantu, – pasijutau iš tikro kvailai. – Ar Liuoksė mėgsta morkas? – paklausiau norėdama pasitaisyti.

Mergytė prisimerkusi įsižiūrėjo į mane, paskui rimtai susirūpinusi sučiaupė rausvas lūpas. Padėjusi šonan triušį, ramiai patapšnojo man per plaštaką.

– Liuoksė nėra tikras triušis, – paaiškino tyliai ir švelniai, lyg nerimaudama, kaip tokia naujiena galėtų mane paveikti. – Ji tik apsimeta. Ji nieko neėda.

Pliaukšt, pliaukšt tapšnojo Vasaros rankytė man delną. Prikandau lūpą, kad nenusijuokčiau iš jos rimtumo. Mergytė nuoširdžiai susirūpino; veidelis susiraukė iš nerimo, kad aš galbūt bukaprotė. Žiūrėjau į jos mažą baltą rankytę, tapšnojančią manąją, ir mano krūtinėje išsiskleidė liūdesys. Jį lydėjo įprastas skausmo dūris, kančia, susijusi su vaikais.

– NE! TU MANĘS PAKLAUSYK! – staiga suriko Kailas, mes visi net pašokome ir sužiurome į tarpdurį. Jis buvo sustiręs iš pykčio, veidas raudonas iš įtūžio, akys degė. – TU MANE PALIKAI, AŠLINA! NE AŠ TAVE! TU MANE PALIKAI! TODĖL NETURI TEISĖS SAKYTI...

Aš atstūmiau kėdę, pašokau ir puoliau prie virtuvės durų. Kai pirštai apčiuopė rankeną, Kailas mane pamatė, staiga prisiminė, kur yra ir kas jį girdi. Nustojo rėkti, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jis atsiprašomai kilstelėjo ranką, apgailestaudamas vyptelėjo, bet aš nusukau akis ir uždariau duris. Man nereikia jo atsiprašymo. Negalima taip elgtis. Juk vaikai klausosi.

Už durų tebetvyrojo tyla, beveik iškart laiptais nudundėjo Kailo žingsniai. Paskui kažkur viršuje trinktelėjo durys, ir jis sandariai nuo mūsų užsidarė.

Atsisukau į Džeksoną ir Vasarą. Jie tebežiūrėjo į duris, sučiaupę lūpas iš susirūpinimo, baimės sklidinomis akimis.

Krūtinę man pervėrė skausmo dyglys, ir aš prisiminiau Sidnėjų. Skambatelefonas.Paskuisiaubingatyla.Tasbalsas... Atsikvošėjau ir grįžau į dabartį. Tai liko praeityje, o gyventi turiu dabar. Dabartis – du vaikai, išgąsdinti tėvo pykčio. Spėliojantys, kas jam. Lyg jis tūžtų ant jų.

– Taigi pusryčiai, – šūktelėjau stengdamasi kalbėti linksmai.

Abu virpėdami stebėjo mane. Išblyškusiame Vasaros veidelyje plačiais potėpiais buvo pavaizduotas liūdesys ir skausmas dėl to, kas šeimoje dedasi; kiekviename Džeksono veidelio colyje įsispaudė baimė ir nerimas dėl tėvų. Atrodė, kad šioje istorijoje nei tėvas, nei motina jų neprisiminė. Mama išskrido į Niujorką; tėtis rėkia ant mamos. Vasara ir Džeksonas sėdėjo prie stalo ir laukė pusryčių.