Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

Taip būdavo iki tol, kol mūsų gyvenimas ėmė suktis vien aplink šią ligoninės palatą, joje sėdima „pamainomis“, siekiant palaikyti mūsų sūnui draugiją, o aš imu tikėti, kad net menkiausias nelaimingas atsitikimas gali peraugti į ką nors nevaldoma ir siaubinga. Taip būdavo prieš man sužinant, kad sūnų teks vežti į ligoninę dėl kraujavimo iš nosies, kad jis turi aneurizmą, po kelių valandų galinčią trūkti, ir kad berniuko gyvybei išgelbėti būtina operacija, o po jos jis liks komos būklės.

Dabar jau nerimauju dėl visko.

Apverčiu savo skaitytą knygą, pasidedu sau ant kelių ir stengiuosi nežiūrėti į rankinį laikrodį.

„Kur tavo tėtis?“ – mintyse klausiu Leo. Nenorėdama jo jaudinti balsiai šių žodžių neištariu. Man nepatinka mintis, kad jį, galintį girdėti viską aplink, ko gero, ištiktų panika, juk jis nevalioja užduoti klausimų ir gauti atsakymų, kad viskas bus gerai. Jaudintis – mano užduotis. O jam reikia stengtis pasveikti. Mat dabar viskas priklauso tik nuo jo paties.

Koma, kurią jie medikamentais sukėlė Leo po pirmosios operacijos, jau turėjo baigtis. Gydytojai liovėsi leidę raminamuosius, mėgino jį pažadinti, padarė daugybę magnetinio rezonanso skenografijų, ir visos jos rodo, kad jo smegenys yra aktyvios, bet jis vis dar miega.

Tebemiega .

Tai reiškia, kad Leo, mano septynmetis sūnus, kasdien nuo ryto iki vakaro linkęs vilkėti vaikų žvaigždžių lygos kovotojo kostiumą, teikiantis pirmenybę virtų pupelių ir lydyto sūrio aptepui, o ne brokoliams, bet niekada neatsisakantis špinatų, tebeieškantis įrodymo, kad Keitas yra slaptasis agentas, dabar pats spręs, kada nubusti. Jo likimas – putliose tobulos išvaizdos jo paties rankutėse.

Sukandu nykščio galiuką; nerimas – kaip daugiakaištė spyna, kiekvienas kaištis lėtai ir tiksliai slenka į savo vietą, kol trakštelėję visi atsiduria ten, kur turi būti, ir spyna užsirakina. Mirtinai užsirakina, be rakto neatrakinsi.

Mano laikrodis rodo 11:03. Tikiuosi, jis paskambins. Jei ne norėdamas nuraminti, kad jam nieko bloga nenutiko, – to jam niekada nereikėjo daryti, – tai bent paklausti, kaip laikosi Leo. Ar yra kokių pokyčių.

Prieš kurį laiką pati mėginau jam paskambinti, bet jo mobilusis buvo išjungtas. „Gal išjungtas, o gal sutrintas smilksta metalo krūvoje, likusioje iš jo automobilio? – pamaniau. – Gal išjungtas, o gal kiūto darbe užrakintas savo spintelėje ir laukia, kol kas nors jį suras ir paskambinęs praneš artimiesiems? Dabar išjungtas ar išjungtas amžiams?“

Ką aš darysiu, jei jam kas nors nutiko? Kaip su viskuo susitvarkysiu? Ar apskritai susitvarkysiu? Tikriausiai, bet kaip padalysiu savo laiką Leo ir Keitui, savo sūnui ir savo vyrui? Kaip man reikės persiplėšti, kad tuo pat metu galėčiau būti su jais abiem?

Tokia jau nerimo prigimtis: visiškai pameti galvą, labai skubi, mintyse vieną po kito svarstai visus scenarijus, ir pagaliau labiausiai tikėtina galimybė ima atrodyti veikiau fantastiška nei įmanoma.

Esu diplomuota psichiatrė, turėčiau tai suprasti ir elgtis protingiau. Bet negaliu. Tiesiog neturiu tokio gebėjimo. Jei nusiteiksiu pačiam blogiausiam, bent kiek mažiau šiurpus dalykas atrodys ne toks šiurpus, galėsiu tiesiog gūžtelėti pečiais, reaguoti į tai stojiškai kaip dzenbudistė. Be to, anot mano tėvų, nors turiu daktaro laipsnį, per retai juo naudojuosi, o restorano vadybininkės darbas, lėšų mano studijoms šaltinis, nejučia tapo mano profesija.

Vėl užmetu akį į laikrodį, ir tą akimirką iš rankinės ima sklisti zirzimas. „BRRR-BRRR-BRRR“, – įkyriai čirškia mano mobilusis, aš jį čiumpu ir paspaudusi atsiliepimo mygtuką pakeliu prie ausies nė nepatikrinusi ekranėlyje, kas skambina.

– Išeik į lauką, – sako Keitas.

Tarsi nebūtų privertęs manęs kelias valandas nerimauti, tarsi taip pradėti pokalbį telefonu būtų visiškai įprasta. Ir vis dėlto pajuntu neapsakomą palengvėjimą. Širdis vėl ima plakti įprastu ritmu, plaučiai subliūkšta, palengva imu jausti užtirpusius raumenis.

– Negaliu palikti Leo, – paaiškinu pašnibždomis, kad šis negirdėtų.

– Užtruksi tik kelias minutes, ateik.

Nežinau, ką daryti. „Kodėl jis nori, kad išeičiau į lauką? Kodėl neateina čia? Gal aš per greitai nusiraminau?“

– Paprašyk slaugės, kad pabūtų prie jo, ir išeik į lauką.

Žodžiai liejasi lygiai ir monotoniškai, taip jis mėgina nuo manęs ką nors nuslėpti. Vadinasi, kažkas čia ne taip.

– Ar reikalas svarbus? – klausiu jausdama vėl pajudant nerimo spynos kaiščius.

– Tai gyvybės ir mirties klausimas, – rimtai atsako jis.

Pašoku nuo kėdės kaip įgelta, nekreipdama dėmesio nei į skausmingus besitiesiančių stuburo slankstelių priekaištus, nei į knygą, krintančią man nuo kelių ir dunkstelinčią į rankinę, nei į šleptelintį ir juos užklojantį pledą.

– Kur esi?

– Prie pagrindinio įėjimo.

Atidarau Leo palatos duris, iškišu galvą ir dairausi slaugės. Pro šalį eina kaip tik ta, kuri dažnai pasėdi prie Leo, kai man reikia pavalgyti ar nueiti į tualetą. Slaugė, vardu Melisa, yra graži, jos grakšti figūra, vešlūs garbanoti plaukai visada susegti ant viršugalvio, be to, ji kalba su maloniu velsietišku akcentu. Leo ji patiktų; apstulbęs nenuleistų nuo jos akių ir mėgintų šnekinti norėdamas perimti akcentą. Slaugė Melisa kilsteli vieną antakį, o tada meta išraiškingą žvilgsnį į priešais esančią sieną, ant jos priklijuotas ženklas su perbrauktu mobiliuoju telefonu.

– Tuoj būsiu, – sakau Keitui ir baigiu pokalbį. O širdis vėl daužosi taip smarkiai ir bjauriai, kaip visuomet man bijant, kad nutiks kas bloga. – Ar negalėtumėte kelias minutes pabūti su Leo? – prašau Melisos. – Mano vyrui manęs reikia.

Staiga susirūpinusi ji linkteli, nusitraukia plastikinę prijuostę ir švysteli į šalia stovinčią šiukšlių dėžę. Ištrėškusi prausiklio iš prisukto prie sienos dozatoriaus ji nusimazgoja rankas ir įeina į palatą. Aš išeinu ir energingai nužingsniuoju prie išėjimo. Koridoriaus gale, už posūkio į kairę, yra durys į mūsiškį palatų korpusą. Šią pastato dalį pažįstu taip puikiai, kad ir užsimerkusi rasčiau kelią. Dažnai ir jaučiuosi taip, tarsi vaikščiočiau užmerktomis akimis, mat grįžusi namo retai pamiegu ilgiau nei dvi valandas. Niekas to nežino, bet, tiesą sakant, pasinaudodama savo, kaip gydytojos, statusu, prieinu prie internete skelbiamų medicinos žurnalų ir, kai nebūnu čia, didžiumą laiko praleidžiu skaitydama apie komas, kraujavimą ir aneurizmas. Stengiuosi kuo daugiau sužinoti, kad galėčiau padėti Leo. Keitui apie tai nieko neužsimenu, nes jis man lieptų be reikalo nekelti sau papildomo streso, gydytojams irgi nesisakau, – nenoriu sudaryti įspūdžio, kad kišuosi į gydymą, o savo šeimynykščiams nepranešu dėl to, kad jie nė nenutuokia, kaip visa tai rimta.

Ant kairiojo delno užsišvirkščiu dezinfekuojamojo valiklio ir šiuo slidžiu geliu išsitrinu plaštakas. Išėjusi pro duris atsiduriu koridoriuje su liftais ir paspaudžiu iškvietimo mygtuką. Belaukdama lifto mintyse permetu galimus scenarijus: kas nors apgadino stovėjimo aikštelėje paliktą mano automobilį; kas nors įsilaužė į kavinę, o Eimė pamiršo suskaičiuoti ir paimti iš kasos dienos įplaukas; per savo budėjimą Keitas buvo sužeistas, bet Leo akivaizdoje nenori man to sakyti... „O Dieve, kas atsitiko? Kokia dar nelaimė mus užgrius?“

Nusileidusi į pirmą aukštą imu bėgti. Įveikiu ilgą koridorių, pasuku už kampo, nubildu dar dviem laiptų maršais – kito lifto laukti negaliu, – pralekiu pro apsaugos postą ir per pagrindinį įėjimą išpuolu laukan. Man, neriančiai į šiltą ir tvankią gegužės naktį, smogia karšto oro banga. Tokių naktų, tik ne tokių šiltų, pastaraisiais metais būta rugsėjį. O šį vakarą šilta.