Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

Štai kodėl mudu tolstame vienas nuo kito. Mudviejų problemų sprendimo mechanizmai nesuderinami; net suvokdami savo partnerio kančią mes nedarome beveik nieko, tik ją pripažįstame. Todėl mūsų santykių audinys siūlė po siūlės, dygsnis po dygsnio ỹra. Ir todėl Keitas padovanojo man sniego. Jis nori, kad pamėginčiau spręsti problemą taip kaip jis, nori patikrinti, gal tas būdas tiktų ir man, ir pažiūrėti, kas nutiktų, mums stabtelėjus.

Linkteliu galvą.

– Gerai, – šypsodamasi atsakau. – Gerai.

Dvi minutes, tiek galiu jam duoti. Tai turėtų padėti. Tai galėtų mus išgelbėti. Kad ir kaip ten būtų, juk tik dvi minutes pastovėsime ir pasidžiaugsime gegužės sniegu.

Jis stebi ją, nuleidusią galvą, įbedusią akis į knygą, nors turinčią žiūrėti į televizorių.

Ji išdykusi. Išdykusi mergaitė. Mamytė įjungė „Bobą statybininką“2,tai dabar tegul irgi žiūri. Savo kambaryje jis laimingas dideliu rašikliu piešė ant sienos, bet ji jį išsivedė, pasisodino ant sofos ir įjungė „Bobą statybininką“. Jam nepatinka kiekvieną kartą žiūrėti „Bobą statybininką“, o mamytei patinka, ji kiekvieną kartą jį įjungia, tad pati irgi turi žiūrėti.

– Mamyte, nežiūrėk į knygą, žiūrėk „Bobą statybininką“.

Ji pažvelgia į jį.

– Ką sakai? – klausia.

Jis patraukia knygą į šalį.

– Ne knygą – žiūrėk „Bobą statybininką“.

– Noriu tik baigti šį sky... – Ji nutyla per pusę žodžio, nes jis nenuleidžia akių. – Gerai. Žiūrėsiu „Bobą statybininką“.

Ji padeda knygą ir pakelia akis į televizorių.

Jis patapšnoja jai per šlaunį.

– Mamytė – gera mergaitė. Gera mergaitė.

Leo, dvejų metų ir šešių mėnesių

4

Man tikrai reikia cigaretės.

Už viską labiau pasaulyje dabar noriu cigaretės. Ji padėtų mano kraujui atvėsti, nes dabar jis toks įkaitęs, kad vos neverda. Be to, dūmai fiziškai atitvertų mane nuo Malo, nors ir dabar automobilyje mudu skirianti psichologinė užtvara yra neįtikimai veiksminga. Nesvarbu, kuris su kuriuo nesikalba ir kuris ant kurio labiau pyksta, aišku viena: mudu nesišnekame. Prieš penkiolika minučių palikome namus, į kuriuos buvome pakviesti pietų, ir kol kas važiuojame apgaubti mirtinos tylos. Ją sukėlęs pyktis slopina net variklio burzgimą, mūsų kvėpavimą ir mažyčius automobilio spragtelėjimus bei trakštelėjimus. Kol pasieksime namus, praeis dar mažiausiai penkiolika minučių, bet važiuodami mes neketiname kalbėtis. Štai kokia perspektyva.

Blogiausia – tas blogumas įslysta tarp šonkaulių ir perveria mano esybę tarsi atšipęs peilis, ieškantis apgijusios žaizdos, kad vėl galėtų ją atverti, – blogiausia, jog jis anaiptol nemano padaręs ką nors bloga. Jis visiškai tuo tikras.

Šnairomis žvilgteliu į Malą. Žandikauliai suspausti, dantys sukąsti, gelsvai rudos akys patamsėjusios ir įbestos į kelią. Sėdi tiesus ir nepajudinamas, tarsi iškaltas iš akmens luito, o pirštais taip stipriai spaudžia vairą, kad net krumplių oda pabalusi. Jam perjungiant pavarą, man neramu, kad neišplėštų svirties iš movos.

Privertė mudu raudonuoti prieš visus tuos žmones ir dar pyksta .

Man tikrai reikia cigaretės.

Prisimenu: paslėptos Tampax pake, gulinčiame vonios kambaryje po kriaukle, jos laukia, kol užsidegsiu ir sutrauksiu. Laukia, kada galės atlikti savo pareigą ir sušildyti mane iš vidaus. Malas nežino, kad rūkau daugiau nei vieną kitą cigaretę ir ne tik pobūviuose ar darbe, norėdama palaikyti draugiją viršininkei. Nenutuokia, kad kas keturias ar penkias dienas man tenka pirktis naują dvidešimties cigarečių pakelį, kad krūmuose už namo laikau krištolinę peleninę ir nuslepiu įkalčius burnos gaivikliu. Ir tikrai nenumano, jog jos, ko gero, vienintelės gali mane sustabdyti, kad nepaimčiau kirvio ir šiąnakt nenukirsčiau jam galvos.

„Na, Stefa, Malai, tai kada ketinate susilaukti vaikų?“ – paklausė mūsų Vincas.

Mes visi sėdime prie pietų stalo ir didžiumą laiko gana gerai nusiteikę kenčiame specialiąją Vinco programą, tiksliau, kabinėjimąsi prie žmonių, mat Vincas irgi šio vakarėlio šeimininkas (mus pakvietė jo žmona Kerolė, labai miela moteris), be to, jis visuomet taip elgiasi. Vincas neturi omenyje nieko ypatinga, tiesiog yra gerokai apgirtęs ir karingai nusiteikęs. Ir vis dėlto net leisdamasis į įžeidžiamiausius samprotavimus anksčiau jis vengdavo kalbinti mus šia tema. Apie tai, kad neturime vaikų, draugai neužsimena; panašiai vengiama kalbėti apie karą. Jam ištarus tuos žodžius, visi esantys kambaryje nutyla, ir iš tos tylos, iš to, kad keli svečiai nuleidę galvas įsispokso kiekvienas į savo lėkštę, o kiti mėgina nutaisyti saikingai susidomėjusį žvilgsnį, aš iš karto suprantu, kad prieš mudviem su Malu atvykstant visi apie tai kalbėjosi.

Jei į draugų susibūrimą ateini paskutinis, visuomet kyla pavojus, kad prieš tau pasirodant jie apie tave šnekės. Aptars ir smulkiai išanalizuos tavo gyvenimą, santykius, išvaizdą, ir nuspręs visomis šiomis temomis viską išmanantys. Žinantys, kur suklydai, kaip galėtum tą klaidą ištaisyti ir įveikti savo gyvenime atsivėrusią bedugnę.

Be jokios abejonės, svečiai kalbėjosi apie mudviejų su Malu gyvenimą ir nutarė, kad jame trūksta kūdikio. Iš savo patirties jie gali tvirtinti, jog dešimt santuokos metų nieko nereiškia, nes mudu neturime vaiko.

Mane jie pažįsta geriau nei Malą, žino, kaip mėgstu būti su vaikais, todėl nusprendžia, kad vaikų neturime dėl Malo kaltės. Ir kad jie, mano draugai, galėtų man padėti: viešai sugėdinti Malą, paskatinti jį padaryti gerą darbą, parodyti, kad jie visi mato, kaip kankinuosi neturėdama vaikų, ir kad jis galėtų numalšinti tą kančią.

Niekas jų nežino, kaip yra iš tiesų. Net Malas. Bet aš apie tai negalvoju. Negaliu galvoti. Jei galvočiau, tai... Malas nežino. Malas niekada neturi to sužinoti. Nei jis, nei kuris nors iš bičiulių.

Karštligiškai pažvelgiu į Kerolę – ji tarp tų nuleidusiųjų galvą. Dažnai taip daro dėl savo vyro elgesio: vos jam prasižiojus kalbėti, susigūžia, nunarina galvą ir nieko daugiau netrokšta, kad tik jis užsičiauptų ir sustabdytų tą siaubingų įžeidinėjimų laviną, be abejo, turinčią tuoj pat plūstelėti iš burnos. Ruta nesėkmingai stengiasi atrodyti santūriai susidomėjusi, žvelgia į mane drąsinamai šypsodamasi. Priešais sėdintis jos vyras Gremas siurbčioja vyną, įbedęs žvilgsnį į Malą. Dajana irgi panarinusi galvą; nors nematau veido, žinau, kad iš gėdos jai dega skruostai. Tokios kvotos, kokią mums surengė Vincas, pakęsti ji negali. Su Denu, savo vyru, jie tapo pora studijuodami paskutiniame koledžo kurse. Denas, geriausias Vinco draugas, dabar kiek palinkęs į priekį ir spoksodamas į mane palaiko Vincą. Džulianas taip pat kiūto nuleidęs galvą, nors, ko gero, taip elgiasi dėl to, kad daugiau klausosi nei žiūri. Mat jis studijuoja žmonių balso intonaciją, gilinasi į tai, kokius žodžius jie pabrėžia, o kokius taria neutraliai. Jo mergina, vardu Frenkė, visiems maloniai šypsosi. Ją mes dažniausiai apibūdiname žodžiu „tuščia“ ir niekaip negalime suprasti, kodėl nepaprastai protingas ir šiek tiek pasipūtęs Džulianas jau šešerius metus su ja draugauja. Nors šią akimirką Frenkės akyse įžvelgiu susidomėjimo kibirkštėlę. Ji kaip visuomet vynioja aplink pirštą savo ilgų juodų plaukų garbaną, bet mintimis tikrai yra čia, kambaryje, ir stebi, kas vyksta. Prieš mums pasirodant, jie, matyt, ilgokai mus apkalbėjo, kad net ji atkreipė dėmesį. Ir pagaliau Nikolė su Džeremiu, penktoji pora, santūriai susidomėję laukia, ką mudu atsakysime.