Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Jis įdėmiai žvelgia į ją. Vargšė mamytė. Iš dėžutės, stovinčios ant stalo, jis ištraukia popierinę nosinaitę. Įspraudžia jai į delną ir laiko, kaip ir ji darydavo, jam pagavus zuikutį ir pravirkus. Ilgokai palaiko nosinaitę ir ištraukia, o tada pabučiuoja mamytei delną.

– Bus gerai, – sako jis. – Daugiau neverk. Bus gerai.

– Juk turėtų būti, tiesa? – atsiliepia mamytė.

Jis linkteli.

– Dabar bus gerai.

Leo, trejų metų

5

– Jis buvo geras kaip aukselis, – mudviem grįžus į Leo palatą, sako slaugė Melisa.

Ji buvo įsijungusi šviesą ir vartė mano knygą – „Eksperimentinės psichologijos metodus“. Man šmėsteli mintis – kažin, ar knyga jai pasirodė įdomi, ar, kaip ir daugeliui, kelianti žiovulį.

– Ačiū, Melisa, – padėkoju ir staiga suvokiu, kad ji žiūri į Keitą, kalba Keitui ir apskritai kreipia dėmesį tik į jį. Užverčiu akis į lubas, tada atsisėdu ir atidžiai apžiūriu Leo ieškodama kokių nors, tegu ir labai nežymių ženklų, kad jo būklė pasikeitė. Dažnai savęs klausiu, gal slaugė Melisa taip noriai apsiima prižiūrėti Leo todėl, kad jai patinka mano vyras? Taip elgiasi neįtikimai daug moterų, tik slaugė Melisa mažėliau subtili nei daugelis kitų.

Per visus tuos metus ne kartą mačiau šiaip jau sveikas, racionaliai mąstančias ir turinčias profesiją moteris dėl Keito visai prarandant protą ir, jei atvirai, savigarbą – tai nutinka nuolat: parduotuvėje, banke, restorane, oro uoste ir šioje ligoninėje. Viskas dėl jo išvaizdos, ūgio, dėl jo darbo, dėl jo asmenybės, tiesiog dėl buvimo šalia. Jis – tarsi svajonė. Jei nežinotum, kad Keitas kadaise tarnavo ginkluotose pajėgose, vien žvilgtelėjęs į jį suprastum: šis vaikinas vienas tų, kurie mūšyje krūtine užstoja savo vyrus nuo kulkos arba nuveda būrelį kaimiečių į saugią vietą įsimaišę tarp jų ir rizikuodami gyvybe. Kalbantis užtekdavo išgirsti jo balsą, ir tau sulinkdavo keliai, jis tau nusišypsodavo, ir pasijusdavai esanti gražiausia pasaulio moteris. Gal Keitas ir ne iš tokių, kokiais paprastai susižavi vos pamačiusi nuotrauką laikraštyje, bet susitikusi akis į akį truputį sukvailėji. Žinau tai, nes kaip tik taip jaučiausi vos pradėjusi drauge su juo dirbti bare. Buvau jį aistringai įsimylėjusi, bet tą meilę užgniaužiau. O po dvejų metų jis pakvietė mane į pasimatymą. Ir svajonė tapo visiškai kitokia tikrove.

Pirmą kartą pamačiusi jį nuogą, – šią sukaktį ką tik ir šventėme, – net suakmenėjau. Jo kūnas atrodė tarsi išskaptuotas iš tobuliausios tamsaus raudonmedžio trinkos, kiekvienas linkis glotnus ir tobulas. Tada mano nervai neišlaikė, ėmiau karštligiškai dairytis po kambarį drabužių, kuriuos jau buvau nusimetusi, ir nusprendžiau daugiau nieko nebenusivilkti. Negalėjau, tiesiog – negalėjau. Bent jau ne šitaip jam žiūrint, juolab kad atrodė tarsi Mikelandželo statula, o aš tebuvau paprasta ir iki anos akimirkos visiškai patenkinta savimi mergina. Jis švelniai, bet tvirtai suėmė mano ranką, priglaudė delnu sau prie nuogos krūtinės, truputėlį į kairę nuo vidurio, ir palaikė. Iš karto pajutau plakant jo širdį – stipriai, be pertrūkių, greitai. Neįtikimai greitai.

– Esi pirmoji be jokių pastangų privertusi taip smarkiai plakti mano širdį, – tarė jis. – Ar dabar supranti, kodėl tave myliu?

Tamsiose jo akyse ir švelniame balse pamačiau ir išgirdau nuoširdumą. Tai buvo paprasta, aišku, širdinga. Aš nusišypsojau, jis man irgi atsakė šypsena ir iš stipraus, kvapą gniaužiančio, krūtinėje staiga kylančio ir žemyn siūbtelinčio jausmo supratau jį įsimylėsianti. Kitaip nei jis, tada dar nebuvau įsimylėjusi, bet netrukus tai neišvengiamai turėjo įvykti.

– Gana vėlai atvažiavote, – sako Melisa Keitui.

Nė nežvilgtelėdama į Melisą žinau, kad ji tikriausiai suka ant pirštų plaukų sruogą, išpūtusi krūtinę „netyčia“ sėdi ten, kur jis galėtų ją matyti, žvelgia nuleidusi blakstienas ir maivosi.

– Taip, vėlokai, – atsako Keitas. – Tikslaus laiko neįsidėmėjau.

Man tikrai nereikia kvaršinti sau galvos dėl moterų, flirtuojančių su mano vyru, nors šiaip jau esu iš pavydžiųjų. Keitas jaučia jų dėmesį, – galų gale jis juk vyras, – bet jam tai neįdomu. Išėjęs iš kariuomenės ir dirbdamas baro vadybininku jis nesibodėdavo sugulti su kiekviena jo pusėn žvilgtelinčia moterimi. Buvo tarsi priklausomas nuo cukraus žmogus, patekęs tarp įvairiausių pyragaičių ir nė kiek nesivaržantis. Keitas ragavo, šveitė, gardžiavosi, – dažniausiai godžiai rijo, – kiekvieną po ranka papuolantį trupinį, tad pirmojo mudviejų pasimatymo laikais jau buvo apsisprendęs, kad nori pastovumo, prasmingo gyvenimo ir namuose gaminamo maisto. Tušti saldūs skanėstai Keitui buvo jau pabodę, jis buvo pasiruošęs turėti namus, vesti ir susilaukti vaikų. Nors aš tam nebuvau pasiruošusi, jis labai geranoriškai sutiko palaukti, kol subręsiu ir jį pasivysiu.

Kai mudviejų santykiai kartais nutrūkdavo, tikėdavausi, kad jis grįš prie senųjų įpročių, bet taip nė karto nenutiko. Štai kodėl jis neflirtavo ir nė su viena tų moterų: tam pyragui tikrai buvo praradęs apetitą.

– Atvažiavote iš karto po pamainos? – klausia jo Melisa.

– Taip, – nesmagiai jausdamasis atsako jis.

Apie savo darbą Keitas nekalba su niekuo, net su manimi. Žinau, kad dirba policijoje, kartais vilki uniformą ir patruliuoja. Taip pat žinau, kad dažniausiai vis dėlto užsiima kuo nors kitu. Kartą per metus apsivelku puošnius drabužius, ir mudu drauge einame į kasmetį Londone organizuojamą policininkų pokylį. Bet negaliu niekam pasakyti, koks jo laipsnis, net bendrais bruožais paaiškinti, ką jis kasdien veikia. Išėjęs iš nuovados jis apie darbą nė neužsimena. Keitas atsisako parnešti, ką matęs ir patyręs, į mūsų gyvenimą (dėl tokio slapukavimo Leo mano, kad jis šnipas).

– Kaip manote, ar užaugęs Leo norės tapti policininku? – klausia Melisa. – Ar norės visais atžvilgiais būti panašus į tėvą?

Suglumęs Keitas kelias akimirkas patyli.

– Turbūt žinote, kad Leo – mano įsūnis, – rimtai ir tarsi truputį nerimaudamas sako Keitas. – Gal kartais ir elgiasi kaip aš, bet tikrai neatsigimęs į mane. Bent jau ne genetiškai. – Jaučiu Keito žvilgsnį nuo Melisos slystant link manęs. – Juk aš teisus, Laimžde? Jis neatsigimęs į mane?

– Jei neminėsime kompiuterinių žaidimų manijos ir žavėjimosi bezdėjimu bei juokais apie bezdėjimą, tai ne, neatsigimęs, – pritariu neatitraukdama akių nuo Leo.

– Jei Leo apskritai į ką nors atsigimęs, tai greičiausiai į tave ir tavo tėtį, tiesa? – Keitas kreipiasi į mane.

„Jis greičiausiai atsigimęs į savo tėvą“, – pagalvoju, o garsiai ištariu: – Ko gero, taip.

– Nova nė už ką netarnautų kariuomenėje ir neitų dirbti į policiją, jos tėvo irgi neįsivaizduoju dirbančio tokius darbus, todėl abejoju, ar Leo taps policininku, mat jis visai kitoks nei aš.

Mano vyras, tvirtas, praktiškas ir romantiškas žmogus, visai nekreipia dėmesio, kad slaugė Melisa aiškių aiškiausiai tetrokšta prasmegti skradžiai žemę.

Kad ir kaip ji mane erzina, tas susierzinimas virsta gailesčiu, nes aš žinau, kad dabar prasidės jaudinanti paskaita, per kurią Keitas išdėstys savo teoriją apie žmones, jaučiančius pareigą tarnauti šaliai ir visuomenei, ir tuos, kurie tokį darbą dirba per prievartą. Šią teoriją jau girdėjau keletą kartų, bet tokią kainą reikia mokėti už gyvenimą su svajone, be to, man tenka kęsti jo negebėjimą žiūrėti muilo serialus nevertinant veikėjų, – mat šie turi ydų, o Keitas aiškiai jaučia, kas teisus, o kas ne, ir to pojūčio negali nuslopinti net žiūrėdamas filmą; kęsti jo panieką tvirtam mano tikėjimui ezoteriniu pasauliu ir slaptą įsitikinimą, kad privalau atsakyti už visus namų ruošos darbus, nes esu moteris. Nors slaugė Melisa tiesiog mano akivaizdoje flirtuoja su mano vyru, nutariu ją gelbėti. Jokia moteris nenusipelno tokios paskaitos, jei po to prelegentas jos net neišdulkina.