Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Ačiū, Melisa, kad pabuvote su Leo, – įsiterpiu, – dar pasimatysime.

– O taip, taip, iki, – guviai atsako ji ir neria iš palatos.

Keitas atsisėda ant kėdės anapus Leo lovos. Mudu visada sėdime tose pačiose vietose, net jei vieno kurio nėra; nė nesvarstome, kad galėtume užimti kito vietą, kaip namuose nemiegame ne savoje lovos pusėje. Tai būtų tarsi įsibrovimas, tarsi šventos kito žmogaus vietos išniekinimas.

– Ar Leo atsigimęs į jį? – klausia Keitas ir atplėšęs žvilgsnį nuo mūsų berniuko įbeda į mane. – Ar jis atsigimęs į savo tėvą?

Anksčiau niekada nėra to klausęs, ir apskritai mudu apie tai niekuomet nekalbame. Kai po penkerių metų pertraukos galutinai nusprendėme būti kartu, pasakiau Keitui, kad turiu ketverių metų sūnų. Keitas išsyk suprato, kas to vaiko tėvas. Kaip tik tada paskutinįkart mane ir buvo palikęs, mat papasakojau, ką ketinu daryti, ir jis tiesiog nuleido rankas. Tokio dalyko jis neįstengė suprasti, be to, negalėjo žiūrėti, kaip nešioju kūdikį tik tam, kad paskui atiduočiau, todėl ir paliko.

– Taip, – sakau Keitui. – Manau, kad atsigimęs.

Mums vėl susiėjus, jis niekada neklausinėjo, kodėl tebeturiu vaiką. Manė, kad tiesiog nusprendžiau pasilikti Leo; kad atsitokėjau ir suvokiau, ką, jo nuomone, anksčiau ar vėliau suvokia kiekviena sutinkanti kam nors pagimdyti vaiką moteris: ji jau niekada negali gyventi lyg niekur nieko; nepakeliama kaltė ir netektis beveik visuomet priverčia pasilikti kūdikį. O man taip ir nepakako drąsos jam papasakoti, kas iš tiesų įvyko.

Keitas tik gūžteli pečiais.

– Man rodos, tai ne taip jau blogai, – sako jis. – Leo galėjo ištikti ir blogesnis likimas, nei atsigimti į jį. Jis geras žmogus.

Linkteliu pritardama.

„Tu gali tuo tikėti, – mintyse atsakau, – nes nežinai, ką jis padarė.“

Jie pasiruošę nuleisti laivą į vandenį.

Jis sėdi specialioje sėdynėje, kad galėtų viską matyti.

Jie iš lėto juda į priekį. Trys... du... vienas!

Visą jų povandeninį laivą pasiglemžia vanduo. Visą! Vanduo jiems virš galvų, vanduo visur aplink. Jie abu atsiduria po vandeniu ir dėl to garsiai džiūgauja.

ŠLIŪKŠT! Per jų povandeninio laivo viršų ūžteli didelė banga, ir kapitonas Leo pašoka. Jie abu vėl džiaugsmingai klykteli.

– Pirmyn! – sušunka kapitonas Leo, į laivą smogiant dar vienai bangai.

– Klausau, klausau, kapitone! – rikteli ji. – Plaukiu pirmyn!

– Nerk! – perrėkdamas vandens šniokštimą vėl įsako kapitonas Leo. – Nerk! Mums reikia panerti!

– Negaliu pakeisti fizikos dėsnių, kapitone, – atsako ji.

– Gali! – nenusileidžia jis. – Nerk!

– Gerai, neriame... – taria ji. – Trys... du... vienas!

Jiems virš galvų šliūkšteli dar daugiau vandens, abu klykteli, o paskui ima juoktis. Klykia. Juokiasi. Ir vėl klykia. Net išlipę iš vandens ir džiovindamiesi nesiliauja juokęsi ir klykavę. Ir pagaliau išsilaisvina. Jiedu vėl ant kranto, o jų povandeninis laivas sausuma plaukti negali. Jis nebe kapitonas, o ji nekalba kvailoku balsu.

– Ar galime plaukti dar kartą? – paprašo Leo.

– Ne, mielasis. Galėsime ateiti čia kitą savaitę.

– Gerai, – taria jis, pro langą spoksodamas į kitus žmones, irgi norinčius pažaisti povandeninį laivą. Nė vienas tų kitų laivų nėra toks geras kaip jų. Ir niekada nėra buvę tokio gero kapitono kaip jis. Niekada.

Leo, ketverių metų

Antra dalis

6

Nemėgstu jo palikti.

Kiekvieną vakarą, kai Keitui pavyksta įkalbėti mane eiti namo ir truputį pamiegoti, dar pastoviniuoju prie lovos, palinkiu jam labos nakties, bandau įžvelgti permainas, mintyse pasvarstau, ar nepasilikus dar ilgėliau. Bet čia tenka praleisti visą dieną, o prie palatos sienos pritaisyta sulankstomoji lova kasnakt miegoti netinka. Kiekvieną vakarą atsisveikindama pabučiuoju jį, mintyse palinkiu nubusti ir išeinu iš ligoninės giliai sieloje jausdama stiprų pulsuojantį skausmą – jį galėtų numalšinti tik Leo, jei jam pagerėtų.

Sėdžiu tamsiame automobilyje, stovinčiame pustuštėje stovėjimo aikštelėje; durelės užrakintos, – Keitas nudobtų mane plikomis rankomis, jei jam bent dingtelėtų, kad prieš lipdama į automobilį nepatikrinu, ar jis tuščias, ir tuoj pat neužsirakinu durelių, – bet variklio neįjungiu. Palieku raktelius sterblėje ir įremiu kaktą į oda aptrauktą vairą.

Noriu jam paskambinti.

Noriu paimti telefoną ir jam paskambinti.

Jis greičiausiai miegos, greičiausiai bus ne vienas ir tikriausiai neatsilieps į mano skambutį, bet vis tiek noriu jam skambinti. Išgirsti jo balsą, įsiterpti į tą šiltą jaukią pasaulio vietelę, kurioje kadaise taip puikiai jausdavausi, kurioje jis man kalbėdavo, ir painiausi dalykai staiga tapdavo aiškūs kaip ant delno.

Nors praėjo tiek daug laiko, tebenoriu jam paskambinti. Pasakyti, kas atsitiko, išpasakoti savo sapnus ir leisti suprasti, kad jis turi viską sutvarkyti. Net ir dabar, po viso, kas įvyko, noriu būti su Malu, Leo tėvu. Nors teoriškai didžiumą to laiko turėjau jo nekęsti, iš tiesų man jo trūksta. Kartais pati savęs už tai nekenčiu.

Šiandien namo grįžta Malvolijaus tėtis. Tikrai.

Mano mamytė pasakoja, kad jis dirbo toli toli nuo namų, todėl tikrame, kasdieniame gyvenime mes jo niekada nematydavome. Tetulė Mer, Malvolijaus mamytė, turi daugybę nuotraukų, ir mes nuolat jas žiūrinėjame. Jei kartais Malvolijus itin smarkiai susiraukia, būna labai panašus į savo tėtį.

Mamytė man sako, kad Malvolijaus tėtis yra matęs mudu dar visai mažus, ką tik gimusius – buvo atvykęs į ligoninę mūsų pasižiūrėti. Vienoje nuotraukoje Malvolijaus tėtis nufotografuotas su Malvolijumi ant rankų, žiūrintis į jį, o ne į fotoaparato objektyvą, kaip daro visi besifotografuojantys. Jam už nugaros stovi vyras su policininko uniforma ir kepure, pažiūrėti labai piktas, viršutinę jo lūpą dengia vešlūs ūsai. Kartą paklausiau, kas jis toks, o tetulė Mer ėmė verkti. Mamytė paaiškino, kad tai dėdės Viktoro draugas. Kodėl tetulė Mer dėl to apsiverkė, nesuprantu – manau, gal jai nepatinka, kad dėdė Viktoras turi draugų, nedraugaujančių su ja.

Mamytė sako, kad Malvolijaus tėtis yra mudu matęs prieš penkerius metus.

Taigi man leidžiama apsivilkti savo ypatingą suknelę, ją vilkiu eidama į bažnyčią. Raudoną su balta apykakle ir nuo apačios iki pat viršaus einančia sagų eile nugaroje. Be to, mūviu baltas puskojines, mamytė vis liepia patempti jas į viršų, – aš nekalta, kad jos vis smunka, – ir aviu mėgstamiausius juodus lakinius išeiginius batelius. Mamytė supina man plaukus į keturias kasytes – taip man gražiausia – ir prisako žiūrėti, kad neišsitaršytų. Tikriausiai dėdei Viktorui susivėlę vaikai nepatinka. Kordelijai tik dveji metukai, bet ji vilki tokią pačią suknelę kaip mano, tik mėlyną. Ji sėdi ant grindų prie stalo, pastatyto tetulės Mer svetainėje, ir žaidžia su mėgstamiausiu Malvolijaus automobiliuku. Malvolijus neprieštarauja. Jis leidžia Kordelijai žaisti su visais savo žaislais, nes, kaip pats sako, ji dar mažutė, tad gali sau žaisti.

– Ne mažutė! – visuomet prieštarauja Kordelija. – Didelė mergaitė.

Malvolijus vilki savo tamsiai mėlyną kostiumėlį, skirtą eiti į bažnyčią, ir baltus marškinius, jis pasirišęs raudoną kaklaraištį, atrodantį kaip du besiliečiantys kampais trikampiai. Kiek anksčiau, Malvolijui nulipus laiptais, mamytė pasakė, kad jis atrodo „graaažiai“. Kaip mažas vyrukas. Tetulė Mer įtrina jam plaukus ypatingu geliu ir sušukuoja taip, kad šukuosena būtų visai kaip tėčio.