Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Šį kartą ligoninėje teta Mer gulėjo ilgiau, nes, kaip nugirdau, jos sveikatos būklė buvo tikrai sunki. Ji ir anksčiau mėgino žudytis, visi tai žinojome. O šį kartą ketino rimtai. Sprendžiant iš to, ką padarė ir kaip gudriai pasirinko laiką, teta Mer tikrai daugiau nebenorėjo gyventi.

Pabudusi randu virtuvėje degant šviesą, į skruostą įsispaudusį medinio virtuvės stalviršio raštą ir penkias Keito žinutes savo mobiliajame:

„Čia viskas gerai. Myliu tave. K. B.“

„Eik miegoti. Myliu tave. K. B.“

„Rimtai sakau, eik miegoti. Myliu tave. K. B.“

„Ir kad man nesumanytum sėsti prie kompiuterio. K. B.“

„Sakiau, eik į lovą, nesnausk prie virtuvės stalo. K. B.“

Keitas mano, kad sėdžiu prie kompiuterio todėl, kad neužmiegu arba ieškau alternatyvių gydymo metodų, galinčių pažadinti Leo. Vis dėlto rymojimas prie kompiuterio jam patinka labiau nei medicininių žurnalų skaitymas, mat jis nenori, kad perprasčiau specialųjį žargoną, prisiskaityčiau apie gydytojų atliekamas procedūras ir, jo nuomone, dėl to jausčiausi tik blogiau. Keitas tiki, kad šią akimirką nežinojimas yra palaima ir kad visa kita yra gydytojų reikalas; jei jau man taip maga, galiu ieškoti širdžiai mielų alternatyvių gydymo būdų, į juos jis tik numos ranka ir pavadins nesąmone, bet visa kita turiu palikti profesionalams. Keitas nenori, kad vartočiau jam nesuprantamus terminus ir versčiau jaustis dar bejėgiškiau, nei jis jaučiasi dabar.

Suprantu, kodėl jis taip jaučiasi. Keitas visuomet tvirtai laikė savo gyvenimo vairą. Visada buvo stiprus ir pasitikintis savimi, o nuojauta, kas teisinga, o kas ne, visada jam padėdavo bėdoje. O dabar užplaukęs ant seklumos, atsidūręs nepažįstamoje vietoje, joje net nėra tikro priešo, kad galėtum su juo kovoti, nėra blogio, kad reikėtų jį nugalėti. To jis negali pakęsti. Jei žinočiau daugiau už Keitą, jis jaustųsi dar nevisavertiškesnis, nesaugesnis, silpnesnis.

Jei apskritai galiu jam padėti, turiu bent jau neversti dar labiau kentėti.

Mes visi šeši susispaudę sėdime prie valgomojo stalo, nes mama ir tėtis nori su mumis pasikalbėti .

Reikalas rimtas, mat mama ir tėtis nedažnai susisodina mus visus pokalbio. Kaskart kai jie liepia Malui ir man lipti žemyn iš mano miegamojo, kuriame ruošiame namų darbus, aš mintyse stengiuosi sudaryti galimų savo nusižengimų sąrašą. Bet šį sykį negaliu prisiminti nieko, kad būtume nusipelnę štai taip sėdėti prie stalo. Mudu su Malu ne tokie kaip kiti keturiolikmečiai: nerūkome, nesitrainiojame po parką, nekišame nagų prie alkoholio ir nesame itin populiarūs tarp bendraamžių, kad mus kviestų į vakarėlius; jei ir kviestų, mama ir tėtis mudviejų su Malu neišleistų. Prisimenu tik tiek, kad už paskutinį istorijos kontrolinį darbą negavau A balo.

– Vaikai, norime su jumis pasikalbėti, – prabyla mama.

Staiga suvokiu, kokia ji susenusi. Gal ne tiek susenusi, kiek pavargusi. O juk mano mamos būta gražios. Jos plaukai atrodė puikūs, vešlūs, susukti į standžias garbanas, nes mama kiekvieną naktį miegodavo su plaukų suktukais; skruostikauliai nuostabūs, iškilūs, akys beveik juodos, o blakstienos labai ilgos. Tamsiai rudos glotnios jos odos, galima sakyti, anksčiau nevagojo nė raukšlelė, o dabar jų atsirado aplink burną ir akis. Tai ne tos juoko raukšlės, kaip vadina žurnalai. Tėčio plaukai palengva žyla. Anksčiau to nepastebėdavau, kol pamačiau, kad jo smilkiniai jau pilkšvi ir, ko gero, netruksiantys visai pabalti, o juodos kaip smala vietos – pražilti. Žinau, kad jis dažėsi plaukus, bet pastaruoju metu nebesidažo. Kadaise visiškai lygi tamsiai ruda jo kaktos oda dabar taip pat raukšlėjasi.

Jie ne tokie seni, tik nuvargę: paskutinė tetą Mer ištikusi nelaimė atėmė daug jėgų. Ji nuvargino mus visus, bet ypač juodu. Negana to, jie, matyt, dar jaučiasi ir kalti, kad neatkreipė dėmesio į tam tikrus ženklus – nors jų nepastebėjo niekas iš mūsų. O gal tai įvyko todėl, kad per tuos metus teta išmoko geriau juos slėpti? Kad ir kaip ten būtų, nė vienas mūsų, vaikų, nežinome, kada teta Mer grįš ir ar išvis grįš.

Vadinasi, mama su tėčiu augins keturis vaikus, nors ketino turėti tik du. Vienam jų tenka kasnakt pasilikti Malo ir Viktorijos namuose arba šie turi miegoti pas mus: Kordė vienoje lovoje su manimi, o Malas Kordės kambaryje ant čiužinio, tiesiamo ant grindų, jos lovoje kartu su Viktorija. Mama vėl įsidarbino slauge, o tėtis apsiėmė kuo daugiau dirbti koledžo laboratorijoje, kad galėtų mus visus pamaitinti, aprengti ir apgyvendinti. Nė nepastebėjau, kaip visa tai kenkia tėvams, kol pamačiau tą vargą įsirėžiant raukšlėmis jų veiduose ir atsispindint liūdesiu akyse.

– Mes nutarėme, kad Malvolijus ir Viktorija vyks mokytis kitur, – netvirtu balsu sako mama.

Tėtis deda ranką jai ant peties norėdamas suteikti jėgų, leisdamas suprasti, kad viską pasakys pats. Jis įbeda žvilgsnį į Malą ir Viktoriją.

– Birmingame gyvenantis jūsų mamos brolis žada jumis pasirūpinti, jei gyvensite su juo. Jis sumokės už judviejų mokslą internatinėse mokyklose. Tos mokyklos labai arti viena kitos, todėl galėsite dažnai matytis. O atostogas leisite pas dėdę. Galėsite susipažinti su jo šeima.

– Išskirsite mus? – klausiu. Mano balse girdėti pykčio gaidelė, su savo tėvais niekada tokiu tonu nesikalbu, bet šį kartą tiesiog nepatikiu savo ausimis.

– Malvolijus netrukus pradės gimnazijos programą, jam reikės susikaupti, o Viktorija galės pasivyti ką užleidusi.

– Negalite mūsų išskirti! – Pasipiktinu, kad jie apskritai svarsto tokį variantą. Tai neįsivaizduojama. Kasryt pabusti ir žinoti, kad nepamatysiu Malo ar Viktorijos, man reikštų lyg netekti mamos, tėtės ar Kordės. Lyg nubudus apsižiūrėti, kad saulė pamiršo patekėti. Mūsų gyvenime nedaug pastovių ir iš anksto žinomų dalykų, bet mūsų šešetas visuomet laikosi kartu. Negali būti, kad dabar jis iširs. – Negalite jų išsiųsti. O kaipgi mudvi su Kordelija? Kaip galite mus išskirti?

Mama nuleidžia galvą, nusvarina pečius. Nedaug trūksta, kad pradėtų verkti.

– Nova, mes visai to nenorime, bet neturime kitos išeities, – svariai prabyla tėtis. Nors ir atrodau panašesnė į mamą, šiaip jau esu atsigimusi į jį. Mama vis sako, kad mudu panašaus temperamento. Visuomet stengiamės klausyti proto balso. Žinoma, tik iki šiol, nes šiandien kyla pavojus prarasti šeimą. – Jei Malvolijumi ir Viktorija rūpintųsi kiti, mes galėtume prižiūrėti tetą Meredit.

Vadinasi, netrukus ji turi grįžti iš ligoninės. Mintyse pasvarstau, ar jie žino kada? Ar Malą ir Viktoriją ketina išsiųsti iki jai grįžtant, ar jau grįžus? Dabar gegužė, į mokyklą jiems reikės eiti rugsėjį. Ar iki to laiko teta Mer grįš?

Kai Malas andai ją matė, ji jam daugybę kartų pažadėjo nebemėginsianti žudytis. Anąsyk jai tiesiog reikėję pamiegoti. Ji išgėrusi migdomųjų, nes labai ilgai būdravusi ir norėjusi pailsėti. Kad ir kaip stengdavusis, jai niekaip nepavykdavę nuvargti. Kartais kūnas būdavęs toks pavargęs, o ji pati tokia išsekusi, kad nepajėgdavusi net atsikelti iš lovos ir vis dėlto niekaip negalėdavusi nuramdyti savo minčių. Ji pasakojo mėgindavusi tas mintis užsirašyti ir taip išmesti iš galvos, bet jos buvusios greitesnės už ranką. Mėgindavusi ir įkalbėti jas į diktofoną, bet aparato dūzgimas blaškydavęs dėmesį. Bandydavusi skaityti, bet nesuvokdavusi žodžių prasmės. Išblizgindavusi visus namus nuo palėpės iki rūsio, bet vis dar turėdavusi jėgų. Mėgindavusi be paliovos vaikščioti ratu sode, kad nuvargtų, bet jai nepavykdavę. Niekas nepadėdavę. Ji supratusi, kad išprotės, jei tuoj pat nepamiegos. Todėl nuėjusi pas gydytoją ir gavusi migdomųjų. Tik dėl viso pikto, jei kartais tokia būklė užtruktų ilgiau. Tas gydytojas buvo neseniai atidaręs savo kabinetą ir, nepažinodamas tetos Mer, labai ją užjautęs ir išrašęs tablečių (kai Malas man visa tai papasakojo, aš tiesiog įsiutau ir mintyse išvadinau gydytoją puspročiu. Jei būtų bent žvilgtelėjęs į tetos Mer sveikatos kortelę, būtų supratęs, kad jai, turėjusiai tiek bėdų per migdomuosius, daugiau tokių vaistų skirti negalima, kad tai reikštų padėti jai įgyvendinti ketinimą viską baigti).