Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Teta Mer kaip įmanydama įtikinėjo Malą norėjusi išgerti tik porą tablečių, kaip ir rašoma ant buteliuko. Maniusi, kad užsigeriant šlakeliu degtinės, o ne vandeniu, poveikis būsiąs stipresnis. Taip ilgai negalėjusi sudėti bluosto, jog nusprendusi išgerti dar porą, kad vaistai tikrai suveiktų. Paskui pamiršusi, kiek tablečių išgėrė, todėl prarijusi dar vieną dėl tikrumo. O paskui išgėrusi dar vieną.

Tuomet pagaliau užmigusi. Tik pabudusi ligoninėje ir apsižiūrėjusi, kad vėl guli savižudžių skyriuje ir yra stebima, ji suprato suvartojusi per daug tablečių ir užgėrusi per dideliu kiekiu degtinės. Net ir tada jai prireikę laiko galutinai suvokti, kas vyksta, nes nuo nemigos viską mačiusi lyg per miglą.

Puikiai supratau, kodėl tėvai mano, kad tai geriausia išeitis. Vieną vakarą nugirdau juodu apie tai šnekantis. Jie sakė, kad Malas ir Viktorija neturėtų kentėti dėl to, kad jų motina ligonė. Tada nesupratau, kad šią problemą jie ketina spręsti mus išskirdami.

– Tai neteisinga, – vėl sakau. – Mes turime likti kartu. Neteisinga, kad jiedu turi išvažiuoti. Daugiau mes jų nepamatysime, ir tai neteisinga. Mes nieko blogo nepadarėme.

– Niekas nieko blogo nepadarė, – atsako tėtis. – Tiesiog taip būtų geriausia.

Jau žiojuosi prieštarauti, bet šalia sėdintis Malas krusteli, pirštais suspaudžia man dilbį ir liepia liautis. Kai pažvelgiu į jį norėdama paklausti kodėl, pamatau, kad jo žvilgsnis įbestas į Viktoriją. Ji sėdi nuleidusi galvą, ilgi, šviesūs, banguoti plaukai slepia veidą, bet ne ašaras, kapsinčias ant raudonmedžio stalo ir besitelkiančias į balutes. Viktorijai aštuoneri, bet dėl savo ūgio, manierų ir giliai įsismelkusio liūdesio ji atrodo daug vyresnė.

Malas atstumia kėdę, apeina stalą ir ima savo mažąją sesutę už rankos.

– Eime pasivaikščioti, – pasiūlo jis.

Jis taip sako ir Kordelijai, kai ši būna sunkiai sukalbama, kitaip tariant, beveik nuolat. Ir Viktorijai, prie vakarienės stalo atsitveriančiai tylos siena. O ką nors iškrėtęs ir mane suerzinęs, bet vis tiek norėdamas, kad likčiau jo draugė, taip sako ir man. Bet šiandien tardamas tuos žodžius Malas pirmą kartą atrodo visai palūžęs ir išsigandęs.

Jie išeina gal pusvalandžiui, ir per tą laiką mama užsipliko puodelį arbatos, tėtis – puodelį kavos, o Kordei ir man įpilama po stiklinę Ovaltin 6gėrimo. Kordė visą laiką dainuoja Ovaltine reklamos motyvą, ir niekas neliepia jai nutilti, nors tai labai erzina, juolab kad neprisimindama kai kurių žodžių ji traukia „ta-te-ta-ta“.

– Viktorija nuėjo į Novos kambarį prigulti, – klestelėdamas į savo vietą sako Malas. Kalba kaip suaugęs, ir aš, įbedusi į jį akis, iš nuostabos keliskart smarkiai sumirksiu. – Ji nori į Birmingamą. Nori važiuoti į tą mokyklą. Ačiū, dėde Frenkai ir teta Houpe, kaip tik to jai ir reikia. Ji daugiau nebenori būti čia, bet bijo, kad už tai ant jos nepyktume.

– Niekas niekada ant jos nepyks, – tą pačią akimirką spontaniškai ištariame mudu su tėčiu. Mama slapta šypteli.

– Bet aš pasilieku, – toliau kalba Malas. – Negaliu palikti mamos. Nieku gyvu negaliu palikti jos vienos.

Iš Malo žodžių, kalbos tono ir santūraus galvos purtymo suprantame, kad jis šneka rimtai ir kad niekas negali jo atskirti nuo motinos.

– Suprantama, – pritaria mama.

– Taip, mes suprantame, – sutinka ir tėtis.

Man mėginant suvokti, ką mums visiems tai reiškia, virtuvėje įsivyrauja tyla. Išvažiavusi Viktorija jau nebepriklausys mūsų šeimai. Kasdien su ja nesimatant, neturint bendrų prisiminimų, kartu nekrečiant pokštų ir nesivaidijant tarpusavyje, palaikyti ryšį bus sunku. Mes tapsime svetimi. Kad ir labai dažnai atvažiuodama mūsų aplankyti vis dėlto ji bus užaugusi kitur. Kitaip. Su kitais.

– Na, – po kiek laiko prabyla Kordė, – jei Malvolijus neišvyksta į mokyklą, gal vietoj jo galiu važiuoti aš?

Vėliau, gerokai vėliau Malas man sako:

– Kaip norėčiau, kad čia būtų mano tėtis.

Slapta išsmukę iš lovų mudu sėdime vienas šalia kito ant tamsoje skendinčių užpakalinių laiptų pakopos ir žvelgiame į sodą ir tvorą, už kurios driekiasi geležinkelio bėgiai – visai netoli mūsų namo. Mama ir tėtis tikriausiai žino, kad mudu čia, mat esame tylūs ir gracingi kaip paniškai bėgantys drambliai, be to, jiedu, rodos, viską apie visus žino (manau, kaip tik dėl to ir nusiminė, kad tetai Mer slapta pavyko išgerti migdomųjų su degtine).

Apie savo tėvą Malas niekada nekalba. Tarsi laikytumės nebylaus susitarimo išvis neminėti dėdės Viktoro. Man didžiulė naujiena, kad Malas ne tik galvoja apie savo tėvą, – aš tai nujaučiu, – bet labai jo pasiilgsta ir norėtų, jog jis būtų čia.

– Tikrai? – nustembu.

– Norėčiau, kad jis būtų čia ir man nereikėtų visko daryti pačiam. Žinau, tavo mama ir tėtis rūpinasi mano motina, bet iš tikrųjų ja turėtų rūpintis mano tėvas. Tada Viktorijai nereikėtų išvažiuoti.

Tą akimirką suprantu, kodėl jis leidžia Viktorijai išvykti. Malas negali rūpintis ir savimi, ir seserimi, ir dar savo motina, o mokydamasi internatinėje mokykloje Viktorija būtų prižiūrėta, jai nereikėtų nuolat jaudintis ir baimintis kaip jam. Malas nenori jos prarasti, bet jei tik tokia kaina gali apsaugoti seserį nuo mūsų visų kaskart patiriamų kančių, motinai grumiantis su psichoze, o paskui pasiduodant ir leidžiantis jos užvaldomai, – ką gi, jis pasiryžęs ją sumokėti. Jam tenka spręsti kaip suaugusiajam. Malas žino, jog kovočiau su savo tėvais, kad paliktų mus kartu. Visų šeimos narių gyvenimą paversčiau pragaru, kol suprastų negalintys mūsų išskirti. Bet Malas nusprendžia leisti Viktorijai išvažiuoti, suteikia progą jai užaugti „normalioje“ aplinkoje.

– Kodėl mes, Nova? – klausia jis. – Kodėl mes? Kodėl mano mama? Kodėl Dievas kimba prie mano mamos?

Nemanau, kad jam reikėtų atsakymo. Malas tik šiaip klausinėja. Net jei norėtų rimto atsakymo, iš manęs jo nesulauktų. Aš nežinau, kodėl Dievas pasirenka kai kuriuos žmones ir verčia visą gyvenimą kentėti. Ištverti visas nelaimes. Jis liepia su viskuo susitaikyti ir nepalieka jokios išeities.

Abejoju, ar kada nors suprasiu, kodėl tai jų, o ne kieno kito lemtis. O gal ir suprasiu. Kai būsiu suaugusi. Ne kai sulauksiu tiek metų, kad galėčiau balsuoti, tekėti, palikti tėvų namus ar susirasti darbo, o kai subręsiu dvasiškai ir imsiu daugiau išmanyti apie pasaulį. Kai galėsiu tiksliai pasakyti, kodėl vieni yra Dievo išrinktieji, o kiti ne. Kodėl vieni palaiminti, o kiti, rodos, labai kenčiantys. Gal kaip tik tai ir reiškia tapti suaugusiam? Pagaliau perpranti pasaulio esmę. Tau pagaliau atsiskleidžia gyvenimo tiesa. Gali tvarkyti visokiausius reikalus ir gyventi tarsi suaugęs, bet niekada nebūsi suaugęs, kol neįgysi tokios išminties ir žinių. Kol nepatirsi tokio nušvitimo. Galbūt tai ir yra nušvitimas – o ne gebėjimas sėdėti sukryžiavus kojas, apsivilkus baltą dukslų drabužį, giedoti ir jausti „vienovę su pasauliu“, kaip kažkur skaičiau. Gal nušvitimas – tai tiesiog gebėjimas suprasti?

Apkabinusi Malą nustembu, kad jis atsiremia į mane palūžęs, sugniužęs nelyginant traiškoma kolos skardinė. Kūnas netekęs ir noro kovoti, ir jėgų; suprantu, kad dabar jį laikau tik aš, apkabinusi ranka. Malas remiasi į mane visu svoriu. Atrodo liesas kaip dviratis, bet iš tiesų yra sunkus, tad minutėlę sugaištu, kol nustumiu jį sau nuo peties ir nuleidžiu ant kelių. Jis padeda galvą man ant šlaunies; akims palengva pripratus prie tamsos, nedideliame mūsų užpakalinio kiemo stačiakampyje jau galiu įžiūrėti daiktų kontūrus ir tai, kas yra už juodos tvoros, riogsančios peraugusioje žolėje ir skiriančios mūsų sodą nuo geležinkelio bėgių.