Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Mielai miegočiau vienoje lovoje, – tarė jis. – Jei tik tu neprieštarausi...

– Aišku, ne.

Bet vos mums įsispraudus į siaurą viengulę lovą ir susilietus mūsų kūnams, viskas pasikeičia. Malas nebe mano geriausias draugas ar brolis. Nežinau, kaip jį vadinti, kaip apibūdinti jo vaidmenį savo gyvenime, nes dabartinis mudviejų tarpusavio ryšys visiškai kitoks.

Pasikeitęs jo kūno kvapas. Malas kvepia taip, kaip kvepia vaikinai, su kuriais man teko bučiuotis mokantis koledže: nuo jo trenkia karščiu, aistra ir fiziniu geismu. Jis kvepia kažkuo nenusakomu, ir to kažko aš noriu. Daug negalvodami mes pajudame lovoje, pakeičiame kūno padėtį, jis truputį sulenkia kojas ir tobulai suriečia jas už manųjų, vieną ranką užmeta man ant pilvo, kitą pasikiša po galva. Tada vėl krusteli dar labiau suartindamas mudviejų kūnus, smakru įsibeda man į kaklo linkį, besikalantys jo barzdos šereliai švelniai bado odą, jis alsuoja giliai ir lygiai, mano skruostu lėtai slysta jo iškvepiamo oro srovė.

Jaučiu, kad jis susidomėjęs, – ten, apačioje . Ir anksčiau bučiuodamasi su vyrais tai pajusdavau, bet šį kartą viskas kitaip – šis tas daugiau nei vien visiškai pagrįstas dviejų žmonių, susispaudusių vienam skirtoje erdvėje, poreikis. Noriu, kad jis mane bučiuotų. Kad liestų. Jei liestų, padaryčiau tai. Padaryčiau su juo.

Žinau esanti keistuolė, viena nedaugelio universiteto merginų, per šitiek laiko, nors ir pasiglamonėjančių su vienu kitu vaikinu, vis dar – kaip ten sako Rebeka? – neatsikandusių pirmojo moterystės kąsnio.

Niekas, net Rebeka ir Liusė nesupranta, kad laukiu ypatingo vaikino. Kad prieš darydama tai būčiau jį įsimylėjusi ir jis būtų įsimylėjęs mane. Jos mano, kad aš prisibijau sekso, o man iš tiesų norisi palaukti. Juk pirmas kartas esti tik vienas, todėl noriu, kad tai įvyktų su ypatingu žmogumi ir, viskam pasibaigus, galėčiau prisiminti, net jei fizine prasme tai nebūtų stebuklas, kad padariau tai su pačiu geriausiu vaikinu. Pati nesuvokiau laukianti Malo, kol tapome dviem spiralėmis siauroje mano koledžo lovoje.

Anapus savo kambario sienų girdžiu šnekant, juokiantis, girdžiu žmones bendrose kiekvieno bendrabučio aukšto virtuvėse triukšmingai ieškant kuo numalšinti kvaišalų sukeltą vidurnakčio alkį. Be to, groja muzika. Gretimame kambaryje gyvenanti mergina truputį per garsiai leidžia savo erdvinį grotuvą, ir muzika per mūro sieną sklinda į mano kambarį. Tikriausiai grįžusi įjungė aparatą, krito, kaip kone kiekvieną penktadienio vakarą, su drabužiais ant lovos ir tuoj nusmigo. Ši penktadienį plėšosi Roxy Music . Visą savaitę ji klausosi tik šios grupės, ir toji muzika visiems įsiėdė iki gyvo kaulo. Tikriausiai kaip tik dėl to kaimynė vis nesiliauja ją leidusi.

Atsklindant dainos „Dance Away“ 7melodijai, Malo alsavimas sulėtėja. Jis prisislenka dar mažumėlę arčiau, – per arti, kad tai būtų atsitiktinumas. Ritmingiems dainos taktams garsėjant ir vis labiau mus erzinant, jo ranka slysteli man po marškinėliais ir priglunda prie pilvo. Užsimerkiu. Malas delnu liečia mano odą perduodamas savo kūno šilumą ir aistrą. Įkvepiu oro traukte įtraukdama į plaučius jo kvapą ir truputį apgirstu, net apsvaigstu. Jo nykštys palengva slysta mano bambos įduba.

Mūsų ausis pasiekia Brajano Ferio balsas. Malas atsidūsta ir jo ranka slysteli žemiau, prie mano pižamos kelnių juosmens.

Taip nesijaučiau nė su vienu vyru, su kuriais teko bučiuotis. Dar niekada krūtinės nespaudė toks stiprus geismas, dar niekada sau tarp kojų nejutau skleidžiantis tokio neapsakomo potraukio, dar niekada kraujas mano gyslose iš susijaudinimo nesruvo taip greitai. Nė kiek neabejoju, kad Malas ir yra tas vaikinas, su kuriuo bus mano pirmas kartas. Anaiptol nesigailėsiu dėl to. Be to, Malas yra matęs tokią daugybę kitų mano „pirmų kartų“: kai iškrito pirmas dantis, kai žengiau pirmąjį žingsnį, kai pirmąkart įsimylėjau televizijos žvaigždę ar pirmąkart pasibučiavau su Džeisonu Butervortu šeštokų diskotekoje, – kad, savaime aišku, turi dalyvauti ir šį sykį.

Jo pirštai nedrąsiai įsmunka žemiau sėdmenų, ir man, išleidusiai viltingą atodūsį, užima žadą. Jaučiu jo pirštus neskubriai glostant mano gaktiplaukius, jis paslenka galvą man arčiau kaklo, o aš jo laukdama truputėlį prasižergiu. Jo ranka leidžiasi dar žemiau, siekia manęs, artėja ten, kur jis taptų mano dalimi.

Lūpomis liečiančiam mano kaklo linkį Malui išsprūsta trumpas, duslus ir šiurkštus gerklinis garsas, tada jis ištraukia ranką, ir pižamos kelnių guma plekštelėdama atsiduria kur buvusi. Jis atšlyja nuo manęs, patraukia veidą ir sunkiai dunksteli galvą ant mano duotos pagalvės kampo.

Kas atsitiko?

Girdžiu jį sunkiai šnopuojant man už nugaros, bet atsigręžti negaliu. Žinau, kad manęs geidžia, juntu įsiaudrinusį jo kūną ir standžią į mane įsirėmusią lytį.

Ką aš ne taip padariau? Kodėl jis apsigalvojo?

Jis kvėpuoja garsiai ir greitai, tarsi ką tik būtų kirtęs dviejų šimtų metrų sprinto finišo liniją, jo alsavimas aidi visame kambaryje, sprandu juntu vieną kitą mane pasiekiantį iškvepiamo oro gūsį.

Gal išsigando, kad negana patyręs? Gal sustojo, nes jau yra daręs tai anksčiau? O gal bijo būti man pirmasis?

Jis nubloškia šalin antklodę ir išlipa iš lovos. Kambaryje tamsu, bet iš koridoriaus vis tiek skverbiasi šviesa – ryški, akinanti, niekada neužgesinama, – todėl kambariai niekada neskendi visiškoje tamsumoje.

O gal tai dėl mano kūno? Gal jis ne toks tobulas kaip kitų jo mylėtų merginų?

Malas eina prie drabužių spintos – didelės, aukštos, plačios ąžuolinės kampe dunksančios pabaisos. Už vienų jos durų – vieta mano drabužiams ir batams, už kitų – kriauklė ir veidrodis. Girdėjau, kaip sušniokščia vanduo, kaip Malas apsišlaksto juo veidą, jaučiu ramumą, kurio gaubiamas jis stovi priešais veidrodį, nors tamsoje alsavimas tebėra garsus ir nevaldomas. Nedrįstu atsigręžti ir pasižiūrėti, ką jis ten veikia. Užtat neskubėdama ir labai atsargiai, vengdama suvirpinti lovą, nusigręžiu veidu į sieną, susiriečiu į kamuoliuką, kad atrodyčiau kuo mažesnė, ir trūktelėdama žemyn marškinėlių kraštą užsidengiu pilvą.

Dar išgirstu jį besirausiant spintoje, joje jis pasidėjęs savo daiktus, paskui garsiai sutraška atplėšiami Velcro lipdukai, ir mano ausis pasiekia švelnus nailono šiugždesys: ant grindų prie lovos Malas tiesiasi miegmaišį.

– Lovoje per maža vietos, – pašnibždomis sako jis, permušdamas miegmaišio užtrauktuko garsą.

Užuot ką nors atsakiusi užsimerkiu ir imu giliai kvėpuoti, lyg jau miegočiau. Negali būti nė kalbos, kad jam atsakyčiau; jausdamasi tokia sutrikusi ir pažeminta neįstengčiau ištarti nė žodžio.

Ir kodėl man šovė į galvą, kad jis nori su manimi mylėtis?

– Miegosiu ant grindų, – sušnabžda jis. – Labanakt.

Kambarį pripildo paskutiniai blėstantys dainos „Dance Away“ akordai, o paskui staiga įsiviešpatauja tyla. Visa įvyko greičiau, nei baigėsi viena daina. Mudu suartėjome ir...

Nė vienas mudviejų ilgai neužmiegame. Iš Malo kvėpavimo ritmo, iš to, kaip ramiai jis guli, suprantu, kad jis, kaip ir aš, didžiumą nakties nesumerkia akių ir stebeilijasi į prieblandą. Rytą nė vienas neužsimename apie tai, kas įvyko. Savaitgalį leidžiame visiškai įprastai, lyg nieko nebūtų atsitikę. Bet kelis kartus pagaunu jį spoksant į mane, lyg mėgintų ką nors išsiaiškinti ar nuspręsti.

Pažįstu Malą: nesuprantu, kodėl apsigalvojo, bet esu tikra – tam, kas nutiko, kas mudviem nepavyko, yra rimtesnė priežastis, ir jis kol kas negali man jos atskleisti.