Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Visi – mamytė, tėtis ir tetulė Mer – vilki drabužiais, skirtais eiti į bažnyčią. Be to, mano mamytė prigamino dėdei Viktorui gausybę maisto, ir aš jai padėjau. Subėriau į dubenį „raiženas“, kad mamytė galėtų iškepti dideliausių karštų bandelių pynučių. Įmaišiau į tešlą naujojo megio 3, kad skonis būtų kaip mamytės pyrago – ji man atskleidė šią paslaptį. Visas maistas sudėtas svetainėje ant didelio stalo, užtiesto balta staltiese, iškrakatukamolyta mamytės. Kol negrįš Malvolijaus tėtis, mums neleidžiama kišti nagų prie nieko, net prie vyšnių gėrimo.

Visi sėdime svetainėje ir laukiame grįžtant Malvolijaus tėčio. Nežinau, kiek valandų, bet mamytė ir tėtis vis žvilgčioja vienas į kitą. Suprantu juos besijaudinant dėl dėdės Viktoro. Gal jis nespėjo į autobusą? Jei kartais tėčio automobilis sugenda, jam tenka skubėti į autobusą, o nespėjęs labai suirzta, mat tada vėluoja į darbą. Malvolijus sėdi šalia savo mamytės, o ji vis bučiuoja jam ranką kartodama: „Mano gražuolis berniukas“ ir žvilgčioja per langą, ar nepamatys dėdės Viktoro pareinant.

O aš neišleidžiu iš akių sumuštinių. Noriu vieno. Mamytė juos aptepusi pirktiniu sumuštinių aptepu, jį mėgstu labiausiai. Jaučiuosi tokia alkana. Žingteliu arčiau stalo. Pamanau, kad galėčiau tik atsikąsti kokio nors sumuštinio ir padėti atgal. Mamytė, tėtis ir tetulė Mer nė nepastebėtų. Stovėdama prie stalo palengva tiesiu ranką prie sumuštinių. Netrukus ketinu kurio nors atsikąsti. Burna man pritvinkusi seilių. Ištraukiu sumuštinį iš lėkštės ir keliu sau prie burnos. Atsikąsčiau tik kąsnelį. Ir padėčiau atgal. Tik vieną vienintelį kąsnelį. Apsilaižau ir išsižioju.

– NOVA! – sušunka mamytė. – KĄ DARAI?

Taip išsigąstu, kad paleidžiu sumuštinį. Pažvelgiu į mamytę baisiausiai išpūtusi akis. Ji rūsčiai žiūri į mane. Pasijuntu patekusi į didelę bėdą. Tikriausiai man bus liepta grįžti namo ir tuoj pat eiti miegoti. Arba stovėti koridoriuje veidu į sieną. Tėtis irgi žiūri suraukęs antakius. Tetulė Mer taip pat žvelgia į mane, nors ir nepiktai. Malvolijus atrodo išsigandęs ne mažiau už mane. Jis supranta, į kokią rimtą bėdą patekau. Bet tai ne mano kaltė, esu tiesiog alkana.

Užsidarydamos išties garsiai trinkteli laukujės durys. Visi atsigręžia į jas ir pamato dėdę Viktorą. Jis aukštas, tikrai aukštas. Aukštesnis už mano tėtį. Bet atrodo kitaip nei nuotraukose. Daug liesesnis, „liesas kaip dviratis“, – sako mamytė apie žmones, atrodančius kaip jis. Apie aukštus ir liesus kaip dviračiai. Jo veidą vagoja daug raukšlių, be to, jis užsiželdinęs barzdą, juodą ir vešlią, dengiančią burną, skruostus ir smakrą. Plaukai neatrodo sušukuoti kaip Malvolijaus, jie tokie, kokie paprastai būna baisiai susitaršiusio Malvolijaus plaukai. „Lyg kas būtų atbulą tempęs per krūmus“, – sakydavo mamytė šukuodama iš Malvolijaus plaukų šakeles ir lapus.

Dėdė Viktoras pažvelgia į mane, o aš jam nusišypsau ir pamojuoju. Tada jis pasižiūri į mamytę. Paskui į tėtį. Prie Kordelijos jo žvilgsnis stabteli ilgiau, nes ji čia naujas žmogus. Į tetulę Mer jis žiūri dar ilgiau. O ilgiausiai nenuleidžia akių nuo Malvolijaus. Vis žiūri į jį. Taip mano tėtis stebeilijosi į Pulso kuponus 4išgirdęs, kad būtų laimėjęs dešimt svarų, jei būtų teisingai užrašęs skaičius. Tada jis atrodė toks laimingas, bet paskui jau nebe taip pasitikėjo savimi, mat suabejojo, ar bus teisingai užsirašęs tuos vyro iš televizoriaus ekrano skelbiamus skaičius. Dabar dėdė Viktoras taip pat žvelgia į Malvolijų: lyg ir laimingas, bet netikras dėl savo laimės.

– Man reikia išsimaudyti, – sako jis ir lipa laiptais viršun.

Kol dėdė Viktoras viršuje maudosi, niekas nepraveria burnos ir nekrusteli. Tyla trunka labai ilgai. Paskui jis vėl nulipa žemyn persirengęs kitais drabužiais. Apsivilkęs dukslų šiltą mėlyną megztinį, sukištą į juodas kelnes. Gali manyti, kad su tomis juodomis kelnėmis jis paprastai eina į bažnyčią. Nežinau, ar dėdė Viktoras apskritai kada nors yra lankęsis bažnyčioje. Dabar atrodo susišukavęs kaip nuotraukose, be to, nusiskutęs barzdą. Lyg tas vyras iš nuotraukų, tik susenęs ir liesas kaip dviratis.

– Išmesi pintą aludėje gatvės gale, Frenkai? – klausia dėdė Viktoras mano tėčio.

Šį kartą jis neužmeta akies nė į vieną mūsų, žiūri tik į tėtį.

Tėtis žvilgteli į mamą, paskui į tetulę Mer. Mano tėtis niekada neina į aludę. Mokykloje iš vaikų girdėjau, kad kiti tėčiai vaikšto į aludes; kai paklausiau mamytės, kodėl mano tėtis neina, ji man atsakė, kad tokiems vyrams, kaip mano tėtis, aludėse tiesiog ne vieta.

– Gerai, – sutinka tėtis. – Tik turiu užsukti namo pasiimti piniginės.

Tėtis su mumis atsisveikina, o dėdė Viktoras ne.

Vos jiems išeinant trinkteli durys, tetulė Mer kuo garsiausiai pravirksta. Pašokusi nuo sofos išlekia iš svetainės ir tekina užbėga laiptais vis nesiliaudama verkti, apsipylusi ašaromis.

– Duok jam laiko, – sekdama jai iš paskos taria mamytė. – Jam čia viskas nauja.

Malvolijus tebesėdi ant sofos įbedęs akis į kilimą ir kulnais tranko sofos pagrindą. Prieinu ir atsisėdu šalia jo. Aš irgi puolu belsti kulnais, mudu pagauname ritmą ir imame kelti baisiausią triukšmą.

– Tėtis manęs nemėgsta, – sako Malvolijus.

Jo tėtis tikrai jo nemėgsta. Mano tėtis niekada taip nežiūri į mane, Kordeliją ar Malvolijų ir neišbėga į aludę. Be to, jis mus mėgsta visą laiką.

– Duok jam laiko, – patariu Malvolijui. – Jam čia viskas nauja.

– Norėjau, kad grįžęs namo tėtis būtų geriausias mano draugas, – pasakė Malvolijus. – Tu – pati geriausia draugė. Ir Kordelija. Noriu, kad ir tėtis toks būtų.

Patapšnoju Malvolijui per petį. Taip jau reikia daryti, kam nors verkiant. Ne kartą esu mačiusi: mamytė tapšnoja per petį tetulei Mer, kai ši verkia, o tėtis taip pat daro, verkiant mamytei. Malvolijus irgi ketina paleisti dūdas, todėl reikia patapšnoti jam per petį.

– GRAŽU! – šūkteli Kordelija.

Prisidirbau kaip reikiant. Atvožusi sumuštinį, iškritusį man iš rankų, Kordelija vieną jo dalį pakiša po Malvolijaus mašina ir ratais maigo tol, kol sutrina į košę, o ši prilimpa prie kilimo. Ji mėgina paragauti tos košės, ir dabar jos veidelis blizga nuo pirktinio sumuštinių aptepo, visas aplipęs oranžiniais, žaliais, geltonais ir raudonais gabalėliais. Keli gabalėliai įsivėlę ir į plaukus.

– GRAŽU! – vėl sušunka Kordelija. Vienoje rankoje laiko mašiną ir ja mosuoja, o kita spaudžia sumuštinio gabalą.

– Dabar tai gausiu... – pasakau Malvolijui.

Dėl to, kad Malvolijus atrodo toks nuliūdęs, nes tėtis jo nemėgsta, aš nelabai supykstu, jam pratrūkus juokais.

Įžengiant į namus, kuriuose nėra Leo, apgaubia keista tyla. Ji – lyg trumpas, staigus nepaprastai šalto oro gūsis, užgniaužiantis kvapą, vos įkeli koją per slenkstį. O tada eini per namus jungdama šviesas, peržiūri paštą, išklausai atsakiklyje paliktas žinutes, pagaliau atsidūrusi virtuvėje įjungi virdulį, kad užsiplikytum puodelį kavos – staiga suvoki, kad jis tuščias, kad greičiausiai sudeginsi namus, bet vis tiek negali pasijudinti, tik klausaisi, kaip jis traška ir dejuoja, įstatytas į kaitinimo stovą, – ir palengva į kūną ir sielą įsismelkia šiurpus, nenatūralus šaltis. Negali padaryti to, kas būtina, nes jautiesi tokia bejėgė. Visiškai bejėgė ir sustingusi. Niekaip negalinti pasiekti bet kokių permainų.

Virduliui ėmus ūžti smarkiau, staiga atitokstu ir jį išjungiu. To dar betrūko, kad grįžęs Leo vietoj namų rastų apanglėjusius griuvėsius. Nors jam tai, ko gero, labai patiktų. Tikriausiai pasakytų, kad esu šauniausia mama pasaulyje, mat jo sugrįžtuvėms padovanojau sudegusius namus, – bent kol pamatytų visus žaislus, knygas ir vertingąjį žaidimų kompiuterį taip pat virtusius pelenais. Tada jiedu su Keitu greičiausiai susivienytų ir bendromis jėgomis patrauktų mane baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus žmonijai.