Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Atstumiu kėdę, pažadu Kerolei paskambinti kitą rytą, visiems pasakau, kad buvo malonu susitikti, ir išeinu. Šiandien antrąkart per mažiau nei šešias valandas man tenka išeiti iš kambario žinant, kad vos tik uždarysiu duris, žmonės vėl sušneks apie mane.

Malas įžengia į namus nė nežvilgtelėdamas sau per petį. Užtrenkusi lauko duris aš užlekiu laiptais ir pasileidžiu tiesiai į vonios kambarį. Triukšmingai atveriu langą, išsitraukiu cigaretę ir ant plytelėmis išklotų grindų išverčiu savo rankinės turinį, kad greičiau rasčiau žiebtuvėlį. Persisvėrusi per langą čiulpte iščiulpiu iš cigaretės gyvybę, o įkalčiams leidžiu išsisklaidyti ore. Keturiais ar penkiais kvėpsniais sutraukiu ir antrą. Baigusi rūkyti ir šiek tiek aprimusi suvynioju nuorūkas į tualetinio popieriaus gabalėlį ir nuleidžiu į klozetą – nuplaunu mane, melagę, išduodančius pėdsakus. Tai nedidelis melas, be to, tai ne žodžiai, o būtinieji veiksmai, nes dabar bent jau galėsiu kalbėtis su juo nekeldama balso.

Maniau, kad jis svetainėje išsidrėbęs ant sofos piktai junginėja televizoriaus kanalus, bet ten jo nėra. Nėra ir valgomajame, jis nesiknisa po mūsų kompaktinių plokštelių kolekciją ir neieško kokio nors trankios muzikos įrašo, kad paleidęs visu garsu paerzintų kaimynus ir sukeltų man ausų skausmą. Stovi tamsoje skendinčioje virtuvėje priešais šaldytuvą plačiai atidarytomis durelėmis, kad būtų apšviestas iš vidaus sklindančios šviesos, ir lyg vandenį kliukina alų.

– Negaliu patikėti, kad tai padarei, – sakau Malui.

Iš skaidraus stiklo butelio išbėga paskutinis drumzlinai gelsvo skysčio šlakelis ir nugurga mano vyro gerkle. Tada jis teškia butelį atgal ant šaldytuvo lentynos taip stipriai, kad gali įskilti arba butelis, arba lentyna, pasiima dar vieną, atsuka kamštį, sprigteli jį į šaldytuvo vidų, priglaudžia butelio kaklelį prie burnos ir vėl ima godžiai ryti. Nekreipia į mane dėmesio. Važiuodama automobiliu maniau pati jį ignoruojanti, bet dabar matyti, kad yra atvirkščiai.

– Nedrįsk elgtis taip, lyg manęs čia nebūtų, Malai Veikenai. Ne aš viena dėl visko kalta.

Vos prisilietęs lūpomis prie kaklelio jis nuleidžia butelį ir pirmą kartą pažvelgia į mane. Jo akys iš po gobtuvo įbestos man į veidą, bet žiūri lyg į kokį tašką mano galvos viduje, tarsi mėgintų raustis sąmonėje ir suprasti, kuo gyvenu.

– Aš nieko bloga nepadariau, – kaip kirviu kerta Malas. – Tik pasakiau tiesą.

– Mes sutarėme...

– Mes sutarėme, kad aš nebendrausiu, – jis neleidžia man baigti. – Štai ką mes sutarėme. Bet nesakėme, kad neturiu teisės apie juos kalbėti. Apie jį.

Malas, žinoma, teisus. Tik dėl to, kad mudu apie ją, apie jį, apie juos nesikalbėjome, aš nusprendžiau, kad jis apskritai apie tai neužsimins. Niekam. Nei savo motinai (iš jos, matyt, viską apie savo sūnų ir sužinodavo), nei bičiuliams, nei bendradarbiams, nei mudviejų draugams. Net jei pasaulis apie Malo sūnų būtų viską žinojęs, aš vis tiek apie tai nebūčiau nieko nutuokusi.

– Vis dėlto tau nederėjo taip elgtis, – tvirtai laikausi savo nuomonės.

– Negi niekada nesijauti kalta, Stefa? – staiga klausia jis, nuleidęs balsą taip žemai, kad žodžiai nuaidi manyje, pereina per kūną tarsi iš garsiakalbio sklindantis bosinis garsas. – Ar nesinešioji štai čia didžiulio kaltės akmens? – Jis prispaudžia alaus butelį sau prie krūtinės toje vietoje, kur plaka širdis.

Ir nebyliai, ir garsiai jis manęs yra to klausęs daugybę kartų, ir kaskart man dingteli ta pati mintis: tu nė neįsivaizduoji, ką aš jaučiu. Nė nenumanai, ką reiškia nuolat jausti tokią didžiulę kaltę, kad nežinai, kur jos pradžia, kur pabaiga.

– Niekada neverčiau tavęs nieko daryti, – atsakau sąmoningai vengdama Malo klausimo.

Mano kaltė – ne akmuo, o mažytis, atkaklus ir mirtinai pavojingas parazitas, ėdantis mano sąmonę, kūną, širdį ir sielą. Ta kaltė išgraužė mane ir viduje paliko mirusią.

– Žinau. Pats taip nusprendžiau. – Jis suspaudžia prie širdies pridėtą butelį – savo kaltės įkūnijimą. – Jei vėl reikėtų rinktis, nuspręsčiau taip pat. Visada taip pat.

Pyktis išgaruoja, žengiu per kambarį prie Malo. Rankomis apsiveju jo kūną, bet butelis, jo sąžinės graužaties išraiška, tebėra tarp mūsų ir skiria mudviejų širdis.

– Beje, kai ką jau anksčiau norėjau tau priminti, – sakau norėdama įveikti mudu skiriančią prarają.

– Ką? – klausia jis, tebespausdamas tarp mudviejų stirksantį butelį.

– Keistoka, kad abu pamiršome, – ištariu.

– Ką pamiršome?

– Mūsų santuokos metines.

Jis užsimerkia ir giliai atsidūsta.

– Pamiršau. Tiek darbų ir viso kito... Atleisk.

– Aš irgi pamiršau, – primenu jam. – Jei nebūčiau pamiršusi, šiandien nebūtume sutikę pietauti su tokia gausia kompanija. Prisiminiau tik tada, kai susėdome prie stalo. – Vieną ranką nuleidžiu, o kita susirandu tik man vienai skirtą jo kūno vietą, tik aš turiu teisę ją šitaip liesti. – Mudu visada galime vienas kitam tai kompensuoti. – Priglaudžiu delną stipriau, bet atsakymo nėra, jo kūnas nesiunčia ženklo, kad jam patinka, ką su juo darau. Toliau kalbu žemu balsu, nutaisiusi dviprasmišką šypseną – jei priversiu jį reaguoti, viskas bus kaip reikiant. Mūsų santykiai vėl bus geri. – Juk žinai, kaip puikiai mums sekasi taikytis... – Nieko. Jo kūnas visiškai nereaguoja. Veidas – taip pat: jis žiūri į mane tuščiu žvilgsniu, lyg būčiau jam nepažįstama, lyg kalbėčiau kalba, kurios jis nesupranta ir nenori išmokti. Pirštais užčiuopiu jo kelnių užtrauktuką ir imu palengva traukti žemyn. Tada jis nuo manęs atšlyja. Tik akimirksnį, bet dabar man jo atsakymas visiškai aiškus: ne.

– Pamiršau, – pakartoja Malas, laisva ranka mėgindamas užsisegti kelnes.

– Sveikinu su mūsų metinėmis, Malai, – ištariu nežinia iš kur radusi jėgų susitvardyti ir neišsiduoti nei balsu, nei veido išraiška, kad man tvenkiasi ašaros.

– Ir aš tave sveikinu, Stefa.

Šiurkščios ir nedraugiškos jo lūpos paliečia man kaktą ir pakšteli kažką panašaus į bučinį. Tada jis atsargiai išsivaduoja ir palieka mane stovėti tamsioje virtuvėje atstumtą ir pažemintą.

Sugniaužiu pirštus, jų nagai stipriai įsirėžia į delnus, užsimerkiu mėgindama nepulti į paniką. „Alsuok.“ Man tereikia čia stovėti ir alsuoti. Tada viskas susitvarkys, viskas bus gerai.

Žinau, kad jis kalba rimtai. Kad nemeluoja sakydamas, jog ir vėl nuspręstų taip pat. Jei reikėtų rinktis Novą, savo seniausią draugę, arba mane, pasirinktų mane. Jei reikėtų rinktis savo sūnų arba mane, Malas pasirinktų mane. Visuomet pasirinktų mane.

Aš tai žinau. Bet taip pat žinau, jog per pastaruosius aštuonerius metus Malas nė karto neužsiminė, kad nesigaili šio sprendimo iš visos kaltės slegiamos savo širdies.

– Kodėl tu verki?

Mamytė sėdi ant sofos rankomis susiėmusi galvą ir verkia. Verkia, verkia, verkia. Pakėlusi galvą žvilgteli į jį, veidas šlapias, akys keistos, o ji verkia ir verkia.

– Kodėl verki? – klausia jis.

– Nes pavargau, Leo. Tikrai labai pavargau. Namuose baisi netvarka, net nežinau, nuo ko pradėti. Eimė pasiėmė dar savaitę atostogų, taigi kavinėje turiu suktis viena, nes ją pavaduojanti mergina vagia pinigus iš kasos. Vakare bijau užmerkti akis ir eiti miegoti, mat tu vis išlipi iš savo lovytės, ir aš bijau, kad nulipęs apačion neatsuktum dujų, neįsigudrintum atkabinti grandinėlės, neišeitum pro duris ir nedingtum. Pavargau visa tai daryti viena. Pavargau, nes nėra su kuo pasikalbėti, nėra kuo pasikliauti, visuomet viską turiu atlikti pati. Todėl ir verkiu, Leo, – aš pavargau.