Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Jau daug mėnesių Vincas nebuvo manęs šitaip kvotęs. Pirmiausia todėl, kad į tokius susitikimus paprastai atvykstu anksčiausiai, tad niekas neturi progos kaip reikiant pakedenti mano gyvenimo. Mūsų gyvenimo. Deja, slėpdamasi nuo anų moterų tualeto kabinoje, praradau nemaža brangaus laiko. Be to, iš ankstesnio savo bendravimo su Vincu žinau apie jį daugiau negu daugelis kitų prie stalo sėdinčių žmonių. Jei jis pernelyg įsismagintų, galėčiau sutramdyti jį žvilgsniu – nebyliai priminti, kad žinau tokių dalykų, kokių jis nenorėtų kelti į viešumą. Kokių nežino net Denas.

Nudelbiu akis į lėkštę ir įsistebeiliju į maistą svarstydama, kaip man elgtis. Jei šoksiu karštai gintis, jie pamanys, kad temą verta gvildenti toliau. Jei reaguosiu per daug atsainiai, jiems dingtelės, kad vaidinu.

Turiu deramai atsakyti.

Pakėlusi akis į Vincą gūžteliu pečiais ir platėliau nusišypsau.

– Nežinau. Galbūt niekada, – atsakau nutaisiusi tokį balsą, kad neaišku, ar kalbu rimtai, ar tik išsisukinėju.

– Bet tu būtum tokia puiki mama, – jausmingai taria Kerolė. – Neįsivaizduoju, kad galėtum apskritai neturėti vaikų, juk su abiem mūsiškiais puikiai sutari.

Nesusilaikau ir dar plačiau nusišypsau. Komplimentas toks malonus.

– Ačiū. Tai išties malonu girdėti. Bet ir jūsų vaikai nuostabūs.

– Jie tave dievina . Visada nori pasimatyti su teta Stefa... Būtum puiki mama.

– Ačiū, – dėkoju tebešvytėdama nuo man skirto komplimento.

Po kurio laiko veikiau pajuntu nei pamatau, kaip įsitempia priešais mane prie stalo sėdintis Malas. Visi nežinantys, apie ką galvoju, tikriausiai mano, kad mėgaujuosi galimybe būti puikia mama, bet nesupranta, jog renku komplimentus taip, kaip kiti kvėpuodami gaudo deguonies molekules. Siekiu išorinio savo vertės pripažinimo. Tas pripažinimas kaip niekas kitas glosto man savimeilę. Vis dėlto žmonėms, nepažįstantiems mano minčių vingių, tikriausiai atrodo, kad aš degu noru turėti kūdikį, trokšte trokštu tapti motina. O Malas... Malas, žinoma, mano, kad man smagu dėl to, kas dabar vyksta, kad mane užvaldžiusi motinystės idėja leidžia pamiršti, kas atsitiko prieš aštuonerius metus.

Reikia padėti tašką. Turiu kreipti pokalbį kita linkme, antraip jis taptų pavojingas. Malo sprogimas būtų tylus, prislopintas, bet vis tiek pragaištingas. Jis nei rėktų, nei šauktų, nei plėšytųsi, bet pasielgtų dar blogiau: tiesiog atsistotų ir išeitų. Niekam neprataręs nė žodžio paprasčiausiai atsistotų, išeitų laukan ir lauktų manęs mašinoje. Anksčiau jau kelis kartus taip yra buvę, ir, jei jis tai iškrėstų šį vakarą, aš to nepakelčiau. Toks elgesys verčia žmones manyti, kad jis netašytas stuobrys, negebantis aiškiai reikšti minčių. Mūsų draugai net svarstydavo, ar nederėtų dėl manęs susirūpinti ir ar vieną gražią dieną galbūt – tik galbūt – jis negalėtų manęs nuskriausti. Fiziškai. Malas niekada taip nepadarytų. Aš tai žinau, o tie dabar sėdintys prie stalo – ne.

– Stefani, mieloji, tu taip ir neatsakei, kada išgirsime Veikenukų pėdučių trepsenimą, – vėl remia mane prie sienos Vincas. – Ar dar ilgai teks laukti?

Visi sužiūra į mane, net tie nuleidusieji galvas.

Daugelį jų pažįstu dar iš tų laikų, kai mums buvo aštuoniolika ar devyniolika metų, bet labai artimai su jais nebendrauju. Tiek metų palaikome santykius tik todėl, kad mūsų draugystė neįtikimai paviršutiniška. Puikiai leidžiame laiką kartu, bet ištikta krizės nieku gyvu neskambinčiau nė vienam iš sėdinčiųjų prie šio stalo. Krizei pasibaigus gal ir galėčiau užsiminti jiems apie ją tarsi pasakodama linksmą anekdotą. Bet jai besitęsiant , kai kuris nors jų turėtų ko nors imtis ir mane guosti – niekada.

Jau žiojuosi pakartoti, jog galbūt niekada neturėsime vaikų, noriu suteikti savo žodžiams tvirtumo, kad užčiaupčiau Vincui burną, o kitiems leisčiau suprasti, jog šią kvotą metas baigti.

– Veikenų pėdučių trepsenimą galite išgirsti kada norite, – užbėga man už akių Malas. – Aš jau turiu vaiką.

Visi sėdintys prie stalo iš netikėtumo net lošteli, pora žmonių tyliai aikteli. Širdyje aš irgi aikteliu. Iš visų čia susirinkusių esu labiausiai sukrėsta: niekada nemaniau, kad jis tai pasakys.

– Sūnų, – lyg niekur nieko priduria Malas, nekreipdamas dėmesio į savo sukeltą siaubą.

Net Vincas, žodžio kišenėje neieškantis akiplėša, suglumęs nutyla.

Pirmoji atitoksta Kerolė.

– Iš ankstesnės santuokos? – sukrėsta, bet mėgindama tvardytis klausia ji.

Pakėlusi ranką ji nusibraukia nuo veido rudų plaukų sruogą ir žvelgia į Malą laukdama atsakymo. Įsiviešpatauja netvari tyla, dabar atsakymas rūpi visiems. „Meluok, – mintimis maldauju mėgindama telepatiškai jį paveikti per mudu skiriantį stalą, – prašau pameluoti. Pameluok dėl manęs.“

– Jam beveik aštuoneri, – sako Malas. – Beje, jei kam įdomu, jis vardu Leo. Juodaplaukis rudomis akimis. Jam labiausiai patinka žaliasis žvaigždžių lygos kovotojas superherojus, be to, jis nuolat prilipęs prie žaidimų kompiuterio ir „Žvaigždžių karų“.

Nejaugi jo balse girdėti pasididžiavimas? Jis didžiuojasi . Šių smulkmenų man nėra pasakojęs, buvome sutarę, kad... O dabar šias paslaptis kloja mūsų draugams. Ir didžiuojasi .

Visų žvilgsniai vėl susminga į mane. Dabar visi atrodo išties priblokšti. Vyras mane apgaudinėja, beapgaudinėdamas apvaisina kitą moterį ir nė kiek to nesidrovi. Net abejingąją Frenkę užvaldo smalsumas – sėdi išpūtusi akis netikėdama savo ausimis, išsižiojusi iš nuostabos, ir vis žvilgčioja tai į Malą, tai į mane neapsispręsdama, į kurį spoksoti.

Prieš prabildama aš susitelkiu, kelis kartus giliai įkvepiu ir iškvepiu.

– Viskas ne taip paprasta, kaip Malas sako, – imuosi žalos mažinimo misijos. – Viena mums labai artima moteris troško turėti kūdikį. Mums tiesiog širdį vėrė. Malas ją taip mylėjo, kad dėl jos būtų bet ką padaręs. Ir sutiko tapti tėvu.

Tai šventa tiesa.

Kitoje stalo pusėje sėdintis Malas spokso man į veidą. Nuožmiu veriamu žvilgsniu skrodžia mane, tarsi pjaustytų peiliu, ir mėgina perprasti manojo melo ir tiesos mišinio anatomiją.

– Ar tebebendraujate su savo vaiku ir jo motina? – klausia Frenkė. Pirmiau droviai šypsojusi ir žaidusi savo plaukais, dabar ji nepaprastai susidomėjusi.

Malas dar atkakliau įsispitrėja į mane, jaučiu tą žvilgsnį oda, tad vengiu pakelti akis. Jis nebyliai skatina mane neišsisukti nuo šio klausimo. Be to, jis mane kaltina. Mat abu žinome, kad esu kalta. Žinoma, aš kalta.

– Ne, – atsakau. – Prieš kūdikiui gimstant, ji persikėlė gyventi kitur. Įsikūrė pajūryje ir į Londoną atvažiuoja retai. Mes su jais niekada nesusitinkame.

Nesukeldamas nė menkiausio garso jis atstumia kėdę. Tyliai numeta gelsvą servetėlę ant nebaigto valgyti patiekalo. Vargšė Kerolė tikriausiai valandų valandas gamino tešlą lašišai su marškinėliais, skuto šviežias bulves, kepė ožkos sūrį ir aštriaisiais pipirais įdarytas daržoves. O Malas to maisto beveik nepalietė. Iš svetainės jis išeina tyliai. Vienintelis jo išėjimo sukeliamas garsas yra laukujų durų trinktelėjimas.

Nudelbiu akis į savo lėkštę, akių kampučiuose kaupiasi ašaros, gerklėje stringa kažkoks gumulas. Prie maisto aš irgi beveik neprisiliečiau, nors visi patiekalai atrodo tokie puikūs. Tokie skanūs. Vis dėlto negaliu nė pagalvoti apie dar vieną kąsnelį. Visi į mane spokso nejaukioje tyloje, šviečiant žvakėms. Visi į mane spokso ir man gėda. Dėl šiandienos. Ir dėl to, kas buvo praeityje.