Dorothy Koomson: Moteris, kurią jis mylėjo

„Štai ir ji su Veros Vang suknia“, – pavydžiai pagalvojau. Žavėjausi Paloma, nes ji žinojo, ko nori ir iš gyvenimo, ir iš meilės. Kartais apgailestaudavau, kad nesu tokia susitelkusi kaip ji. Visada siekiau būti laiminga. Jei darbas neteikdavo pasitenkinimo, jei nesijausdavau laiminga, mėgindavau užsiimti kuo nors kitu, bet sulaukus trisdešimt ketverių būti laimingai jau buvo per mažai.

– Ar tu ambicingas, Džekai? – paklausiau.

Žvelgiau jam į veidą – taisyklingų bruožų, dailų, išpuoselėta oda, trykštantį sveikata, gražiai įdegusį. Džekas buvo neįtikėtinai dailaus sudėjimo, jo akys nuostabios, o lūpos… Moterys jo neabejotinai geidė, be to, sėdėdamas čia, gurkšnodamas kavą ir valgydamas ragelį, jis buvo tarsi kitas žmogus – visai ne kaip tas sutiktasis automobilių salone. Jis atrodė normalus. Mąslus, atsargus, dėmesingas. Prieš atsakydamas į klausimą, visada gerai pagalvoja. Jei būčiau sutikusi šį Džeką, tikriausiai nebūčiau pajutusi jam tokios antipatijos.

– Taip, tam tikra prasme. Ko nors užsimanęs, stengiuosi tai gauti, jei to norėjai paklausti.

– Kalbu ne apie tai. Klausiu, ar žinai, ko nori iš gyvenimo?

– Turi galvoje karjerą, šeimą ir pinigus?

– Taip. Bet ne tik. Man įdomu, ar sieki kokio nors didelio tikslo? Ar apskritai žinai, ko nori iš gyvenimo?

Suraukęs antakius, jis papurtė galvą.

– Maniau, kad žinau. Maniau, tikslą turiu. Bet jis prarado prasmę. Tuo metu atrodė, kad didysis mano gyvenimo siekis yra – tu tik paklausyk! – būti laimingam.

– Nepasijutai?

– Ne, mat netrukus paaiškėjo, kad laimė neturėtų būti gyvenimo tikslas. Laimė turi būti gyvenimo kelionės dalis. Žinau, tokiam paviršutiniškam vaikinui kaip aš tai yra gili mintis, bet, patikėk, kalbu iš patirties: atidėti visa kita tik tam, kad pasiektum kažką, kas, tavo supratimu, padarys tave laimingą, iš tiesų reiškia, kad siekdamas to tikslo jausiesi nelaimingas, o jį pasiekus gali pasirodyti, jog tai, ko troškai, nesuteikė tokios laimės, kokios tikėjaisi.

– Tikrai gili mintis, – pasakiau.

– Savo seklumoje turiu ir daugiau išminties perlų.

Džekas pirštais persibraukė plaukus ir mano žvilgsnis užkliuvo už judančio jo riešo – 8:35.

– Atleisk, Džekai, bet man reikia į darbą.

Atsistojusi suglamžiau maišelį.

Jis taip pat pakilo nuo suolo. Įspūdingas jo stotas puikiai derėjo su tyliu parko žavesiu.

– Palydėsiu tave, – pasisiūlė žvilgsniu naršydamas skverą ir ieškodamas, kur išmesti mūsų šiukšles.

– Labai miela, bet nereikia. Nors buvau nusiteikusi kitaip, puikiai praleidau laiką ir gavau peno apmąstymams, bet… nenoriu tęsti mudviejų pažinties. Nelydėk manęs, antraip susitikimą baigsime kaip pasimatymą ir bus nemalonu, jei vėl mėginsi mane kur nors kviesti. Geriau apsiribokime šiuo mielu epizodu. Sutarta?

Jis kiek patylėjo. Mačiau, kad mėgina rasti tinkamą atsakymą, nes mano siūlymui aiškiai nepritaria.

– Žinai, būdamas su tavimi netenku žado. Suprantu, kad nesielgi taip tyčia, bet prieš praverdamas burną visuomet turiu pagalvoti, nes prikibsi prie kiekvieno apsimestinio ar dviprasmiško žodžio. – Jis atsiduso. – Gaila, kad nenori bendrauti. Bet vis tiek paskambinsiu ir vėl tave kur nors pakviesiu. Tikiuosi, ragelio nenumesi. Prisiminsi tą trumpą akimirką, kai suteikiau tavo gyvenimui gilią prasmę, ir duosi man progą.

– Ar visada esi toks atviras? – paklausiau.

– Beveik niekada, – atsakė jis. – Bet aš tau paskambinsiu, nes širdyje viliuosi, kad sutiksi su manim praleisti laiką.

– Jau sakiau, visko gali būti. Lik sveikas.

– Sudie, – atsisveikino jis ir įdėmiai žvilgtelėjo man į lūpas. Tą žvilgsnį įsiminiau.

Tai privertė mane grįžtant į darbą galvoti apie jį ir apie laimę gyvenimo kelionėje.

– Tai Libė Bričam, trisdešimt šešerių, sužeista per avariją. Kad ją ištrauktume, teko supjaustyti automobilį. Ant kūno, galvos ir veido daugybė sumušimų ir plėštinių žaizdų, galimas smegenų sukrėtimas, nors nelaimės vietoje buvo sąmoninga, į dirgiklius reagavo. Kalbėdama negalėjo garsiai ištarti žodžių – tikriausiai dėl šoko sukeltos afonijos.

Kraujospūdis žemas. Pakeliui į ligoninę nuskausminus ištirtas dubuo, reagavo į gaivinimą, į lašinamus skysčius ir po penkių minučių atgavo sąmonę. Sulašintos dvi dozės epinefrino, 900 ml gelofusino ir du litrai paprasto fiziologinio tirpalo. Pilvas minkštas – galimas vidinis kraujavimas į pilvo ertmę, tikriausiai trūkusi blužnis. Sutuoktinis Džekas Bričamas taip pat apžiūrimas antrame kabinete.

– Libe, ar girdi mane?

Taip, girdžiu, nereikia šitaip šaukti.

– Aš gydytoja Gulson. Esi ligoninėje. Mes tavimi pasirūpinsime.

Man į akis plieskia ryški šviesa. Ir kodėl žmonės taip elgiasi? Kodėl mėgina mane apakinti?

– Abu vyzdžiai jautrūs, paruoškite skenografą, pakvieskite plastikos chirurgus ir neurochirurgus. Kol bus atliekamas donoro ir recipiento kraujo grupių atitikimo testas, atneškite keturis maišelius nulinės grupės rezus minus kraujo. Taip pat reikės lašelinės su morfijumi.

2008-ųjų rugpjūtis

„Kokia aš nevėkšla!“ – pamaniau prisivertusi bėgti ir vytis savo sūnėną Bendžį. Jam buvo penkeri ir puikiai sekėsi valdyti kamuolį. Rodės, kai savaitgalį pasilikdavo pasisvečiuoti, berniukas įgaudavo dar daugiau energijos, o mano jėgos kažkodėl išsekdavo ir būdavo sunku su juo suspėti.

Hovo parke jis paspyrė kamuolį per žolę. Šis parkas man patiko labiau už tą, prie kurio gyvenome, bet atvažiuoti čia galėjome tik dabar, kai jau turiu automobilį. Bendžis taip pat labiau mėgo šį parką: jis atrodė erdvesnis, žolė žemesnė, tad žaisti futbolą čia daug lengviau.

Stovėjau vartuose, tarp mudviejų megztinių, bet jis spyrė kamuolį, pasileido paskui jį į priešingą pusę, nei stovėjau aš, ir jau artėjo prie mūsų sutarto užribio. Jei būtų peržengęs tą ribą, man būtų buvę sunku jį pasivyti, mat Bendžis tikrai greitas. Todėl, palikusi vartus, per žolę nuskuodžiau jam iš paskos šaukdama, kad sustotų. Baimė suteikė man jėgų, tad pavijau berniuką labai greit. Bet vos tik ištiesiau ranką jį čiupti, Bendžis kreivai šyptelėjo, apsisuko ir ėmė varytis kamuolį link tuščių vartų.

– Ak tu šitaip?! – surikau priblokšta, kad leidausi pergudraujama mažo vaiko.

Man tai neturėjo būti staigmena. Bendžio tėvas, mano brolis, – tikras mulkinimo žinovas, jis nepaisydavo taisyklių ir buvo suktas. Sūnų augino vienas, nes jo draugė – Bendžio motina – pagaliau praregėjo ir paliko jį pareiškusi, girdi, dabar jis turi pamėginti gyventi jos gyvenimą, o ji gyvensianti kaip jis – vakarais eisianti linksmintis. Mylėjau brolį, bet kaip vaikinas jis buvo niekam tikęs, stebėjausi, kad tokia iš pirmo žvilgsnio protinga jo buvusioji moteris manė kitaip.

Šoviau kaip strėlė mėgindama grįžti į vartus, tačiau Bendžis spyrė kamuolį tiesiai tarp dviejų megztinių.

– ĮVARTIS! – suriko jis ir ėmė lakstyti pergalingai iškėlęs rankas, kaip, be jokios abejonės, daugybę kartų buvo matęs darant tėvą.

– Ak, tu! – šūktelėjau suspaudusi jį glėbyje ir, pakėlusi nuo žemės, ėmiau sukti ratu. – Apgavai mane!

– Meilės reikaluose ir žaidžiant futbolą viskas leidžiama! – nusijuokė berniukas, o rausvai rudas jo veidelis spindėjo iš malonumo. – Taip sako tėtis.

– Neabejoju.

Staiga per parką vingiuojančiu taku ką tik prabėgęs vyriškis atgrįžo ir per žolę ėmė artintis prie mūsų. Džekas. Jo buvo neįmanoma neatpažinti, ypač šiame parko peizaže. Suprakaitavęs, truputį įraudęs, drėgnais plaukais, o ant pilkų sportinių jo marškinėlių krūtinės, kur audinys lietė kūną, buvo matyti tamsi trikampė prakaito dėmė, bet nuo jo, kaip visuomet, dvelkė dvasine ramybe ir pasitikėjimu savimi.