Dorothy Koomson: Moteris, kurią jis mylėjo

Pasaulis klykia, automobilis rėkia ant manęs. Jį pjausto gabalais, plėšia nuo manęs ir jis prieš mirtį šaukia. Jis trokšta, kad liautųsi kančios, o aš noriu, kad liautųsi triukšmas. Noriu miego. Tiesiog miego. Užsimerkiu ir padedu galvą.

Kai galvoju apie Džeką, prisimenu, kaip mudu drauge miegodavome: mūsų kūnai kaip du gyvosios dėlionės gabalėliai taip tobulai vienas kitam tikdavo, plyšiai, rodės, yra ne kas kita, o vaizduotės išdaiga. Stengiuosi negalvoti, kada vakarais mudviem gulantis ėmiau svarstyti, ar jis norėtų, kad bent akimirką būčiau kas nors kitas.

Kai galvoju apie Džeką…

2008-ųjų liepa

– Manau, kad judu su šiuo automobiliu būsite labai laimingi, – tarė man Garetas.

Garetas buvo vienas tų vyrų, kurie, kai sėdėdavai priešais juos, apsimesdavo geriausiais draugais ir įtikinėdavo skirtis su pinigais, bet jei sutikdavai juos aludėje ar klube, jie ne tik tavęs nepažindavo, bet kartu su bičiuliais, pakankamai subrendusiais, kad išmanytų tokius reikalus, dar ir išsityčiodavo įvertinę tavo išvaizdą, svorį ir suknelę, nes tu nė iš tolo neprilygdavai jų įsikaltam į galvą pornografinių filmų žvaigždės idealui.

Praleidusi Gareto draugijoje maždaug keturiasdešimt minučių, pagrįstai galėjau sakyti, kad jo nemėgstu.

Stipriai sučiaupusi lūpas prisiverčiau nusišypsoti. Troškau, kad šis pokalbis kuo greičiau baigtųsi. Norėjau sumokėti pradinį įnašą, pasakyti jam asmens duomenis ir išeiti – vyliausi, jog man niekada nereikės čia grįžti, mat paskambinus ir sumokėjus likusią sumą kredito kortele automobilis būtų atvairuotas prie namų.

Mano žvilgsnis nukrypo į automobilių salono langą ir į priekiniame kieme stovintį mėlyną kaip Ramusis vandenynas „Volkswagen Polo“. Ta mašina, rodės, spindi ir tuo išsiskiria iš visų kitų ten esančių pilkų, juodų, raudonų ir sidabro spalvos pabaisų. Mėlynas „Polo“ atrodė karališkai, bet kartu ir kukliai.

Garetas vėl prabilo, tad atsigręžiau į jį ir prisiverčiau klausytis. Kai įsirangiusi į šviesiai rusvą odinį mašinos saloną pasivažinėjau ja, nedaug buvo dalykų, kurie man dar rūpėjo. Mano pirmas automobilis. Prieš dvi savaites išsilaikiau vairavimo egzaminą, ir tai buvo pirma mašina, kurią įsivaizdavau vairuojanti ir galėjau leisti sau įsigyti. Tik turėjau atkakliai derėtis, nes automobilio, kuriuo būčiau galėjusi padengti dalį perkamojo kainos, neturėjau, bet „Polo“ tikrai buvo vertas tų derybų.

– Taigi, Lile, gal norėtum automobilio salono ir išorės apsaugos? Turint vaikų tai labai naudinga. Gėrimai ar dar kas nors nesugadins tos pasakiškos odos. Be to, gyvenant Braitone, kur oras toks druskingas…

– Gazai, drauguži! – pertraukė jį kažkoks vyras.

Pakėliau akis į žmogų, stovintį per porą žingsnių nuo manęs ir įsikišusį į pokalbį. Nors ir ne lauke, jis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės dideliais tamsiais veidrodiniais stiklais. Jau vien to man pakako, kad galėčiau deramai jį įvertinti. Visa kita – jo ūgis, rusvi garbanoti plaukai, išpuoselėtas veidas, platus auksinis žiedas ant didžiojo dešinės rankos piršto ir drabužiai: „Ralph Lauren“ marškiniai, „Calvin Klein“ džinsai, be to, ranką puošiantis firminis „Tag Heuer“ laikrodis – tebuvo nereikšmingos smulkmenos, palyginti su tuo, kad jis patalpoje nenusiėmė akinių nuo saulės.

Šypsodamasis iki ausų, degančiomis akimis Garetas pašoko ant kojų.

– Džekai! Malonu tave matyti.

Jis džiugiai ištiesė Džekui ranką pasisveikinti, sujaudintas vien minties, kad šis jį palies. Per savo gyvenimą mačiau ne vieną įsimylėjusių vyrų porelę, bet ši meilė rodės tokia aistringa, kad net nemalonu buvo žiūrėti. Įsivaizdavau Garetą vėlų vakarą vieną sėdintį namie, pasidėjusį pašonėje telefoną ir laukiantį nesulaukiantį, kada paskambins Džekas ir pakvies jį nueiti kur nors drauge išgerti šampano ir pasigrabinėti su gerai atrodančiomis moterimis.

– Man reikia tavo pagalbos, drauguži, – maloniai tarė Džekas.

Iš pirmo žvilgsnio galėjai pagalvoti, kad Džekas nuoširdžiai mėgsta Garetą, nors iš tiesų į daugumą žmonių tikriausiai žiūri iš aukšto ir su šiokia tokia panieka, – tai aiškiai galėjai matyti iš jo pozos, be to, jam tai buvo tiesiog ant kaktos parašyta.

– Minutėlę, – nė nežvilgtelėjęs į mane tarstelėjo Garetas, o Džekas tuo metu apkabino jį per pečius ir ėmė vestis tolyn nuo rašomojo stalo.

– Garetai, aš vėl susimoviau. Gal vienas iš tavo vaikinų galėtų dar šiandien atitaisyti įlenkimus ant mano „Z4“1? Nuolatinis mano meistras žadėjo tai padaryti tik kitą savaitę, bet žinau, kad tu patikimas ir sutvarkysi šį reikalą šiandien arba rytoj.

– Taip, žinoma. – Tai buvo paskutiniai Gareto žodžiai, kuriuos išgirdau jiedviem žingsniuojant per tviskančią baltą ir geltoną automobilių demonstravimo salę.

Pasisukusi sukamajame krėsle pamačiau, kaip jiedu stabtelėjo prie didelio lenkto priimamojo stalo: Džekas buvo visa galva aukštesnis už Garetą, stovėjo plačiai prasižergęs, užsidėjęs akinius nuo saulės ir sau ties krūtine įžūliai vaizdavo moters krūtis. Garetas žiūrėjo į jį akis išpūtęs ir klausėsi. Pasiėmiau laisvą dieną, kad galėčiau atvykti čia ir nusipirkti šį automobilį. O Džekas tikriausiai apskritai nežino, kas yra darbas, jis tiesiog atėjo į automobilių saloną, ir jo problemą tuoj pat imtasi spręsti.

Vėl žvilgtelėjau laukan, į savo automobilį. Į savo gražuolį. Jis man patiko, bet ne taip labai, kad leisčiau pardavėjui šitaip su manimi elgtis. Buvo daugybė kitų automobilių parduotuvių gerokai arčiau mano namų, kuriose nesumokėjusi didelės grynųjų sumos irgi galiu sėdėti nesulaukdama pardavėjų dėmesio. Garetui nepasisekė: man išsiėmus iš piniginės debeto kortelę ir padavus jam, jis nesusiprotėjo kyštelėti jos į skaitytuvą. Tai reiškė, kad vis dar galiu išeiti nepraradusi nieko, nebent truputėlį laiko. Atsistojusi grybštelėjau nuo šūsnies dokumentų ant Gareto rašomojo stalo savo vairuotojo pažymėjimą ir debeto kortelę, įsidėjau į krepšį ir ryžtingai užsimečiau jį ant peties. Tegul Garetas randa kitą mulkę, kuri jo lauks; šita kvaiša nesulaukusi išėjo.

Nudėbusi juos atviros paniekos kupinu žvilgsniu, išdidžiai patraukiau link durų.

– Libe?! – šūktelėjo Garetas man pavymui. – Hm… Palauk minutėlę, tuoj grįšiu.

Ranka palietusi duris grįžtelėjau, mečiau į jį dar vieną paniekos pilną žvilgsnį ir nužingsniavau.

Lauke buvo karšta, bet oras, sunkus nuo besikaupiančio lietaus, sunkiai slėgė man pečius. Atsidususi ir paskutinį kartą ilgesingai žvilgtelėjusi į savo mašiną, plačiu salės taku išėjau iš parduotuvės į judrią gatvę. Pasukau dešinėn, link autobusų stotelės. Buvo ir pikta, ir liūdna: piktinausi, kad Džekas lyg niekur nieko nutraukė mūsų pokalbį, liūdėjau, nes per savo impulsyvumą neįsigijau mašinos, kuri man tikrai patiko. Ak! Ištvėrusi kankinančią kelionę autobusu, traukiniu, paskui vėl autobusu ir parsiradusi namo, vėl turėsiu pradėti ieškoti iš naujo. Mano laisvadienis nuėjo perniek.

– Libe, Libe! – išgirdau vyriškio balsą.

Neatsisukusi žinojau, kas šaukia. Po kelių akimirkų jis užstojo man kelią, tad negalėjau eiti toliau. Akinių nuo saulės jis taip ir nenusiėmė.

– Man tikrai labai gaila, – tarė. – Aš tik…

– Nematei reikalo laukti savo eilės, nes ten sėdėjo kažkokia eilinė moterytė, o tu toks svarbus asmuo, kad pirmiausia visi turi rūpintis tavimi, ar ne? – paklausiau.

Jis pasijuto taip nejaukiai, kad nusiėmė akinius ir įsistebeilijo į mane.