Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Vėl linktelėjau. Mane sukaustė siaubas – jis tikisi, kad pasiliksiu? Kad su juo kalbėsiuos ? Ir elgsiuosi taip, lyg daryti tai su beveik nepažįstamu vyru yra visiškai natūralu?

Džekas pažvelgė man į lūpas, tarsi ketintų mane pabučiuoti arba reikėtų man priminti, kad tebeturiu kalbos dovaną, ir šyptelėjęs vėl pakštelėjo į kaktą.

– Tikrai nuostabu, – pasakė ir pasilenkė paimti prezervatyvo pakuotės. – Po poros minučių grįšiu, – pažadėjo ir nuskubėjo laiptais aukštyn vienu žingsniu per dvi pakopas.

Vos jam dingus iš akių, perėjau koridoriumi, grybštelėjau apatines kelnaites, čiupau apsiaustą ir savo rankinę. Kelnaites sugrūdau į rankinę, apsivilkau apsiaustą ir per prieangį pustekinė pasileidau prie lauko durų. Tokios spynos dar niekada nebuvau mačiusi, tad spoksojau į ją mėgindama susigaudyti, ką reikia patraukti, pastumti ar pasukti, kad atšaučiau skląstį ir išsivaduočiau.

Išgirdau į klozetą nuleisto vandens šniokštimą.

„Turiu iš čia ištrūkt. Turiu eit“, – kartojau sau apimta nevilties, ėmiau tampyti durų skląstį, ir staiga kažkas atsitiko: spyna trakštelėjo, ir durys atsidarė. Išėjusi tyliai uždariau duris, laiptais nubėgau taip greitai, kaip tik buvo įmanoma avint aukštakulniais, o nusileidusi pasukau link krantinės.

Karaliaus kelyje tikėjausi pasigauti taksi. Jei nepavyks, gatve, einančia lygiagrečiai su keliu, kur gyveno Džekas, trauksiu iki taksi stotelės prie Hovo rotušės.

Tarsi Dievo siųsta, man prieš akis dešinėje sušmėžavo rausvai gelsva taksi švieselė. Kilstelėjau ranką ir pasileidau prie automobilio širdyje melsdamasi, kad vairuotojas būtų mane pamatęs. Kai jis sustojo ir palaukė, kol įsėsiu, smarkiai besidaužanti mano širdis prisipildė dėkingumo.

– Prašom į Kemptauną, Devonšyro alėją, – pasakiau vairuotojui taisydamasi ant užpakalinės sutrūkinėjusia juoda oda aptrauktos sėdynės ir segdamasi saugos diržą.

„Mudu net nepasibučiavome, – taksi vairuotojui ėmus važiuoti, suvokiau aš. – Mylėjomės, bet taip ir nepasibučiavome.“

Visą kelią namo apie tai ir tegalvojau: mylėjausi ir grįžau iš pasimatymo nepabučiuota.

Kur ta moteris, norėjusi, kad atspėčiau, kas ji? Kai atsidūriau greitosios pagalbos automobilyje, jos balso daugiau nebegirdėjau. Džeko vardą ji ištarė taip, tarsi būtų jį pažinojusi – artimai pažinojusi. Ar ji viena iš moterų, su kuriomis jis draugavo prieš mane? Ir vis dėlto kažkas man buvo pažįstama. Ir kalbėjo ji taip, tarsi mane pažinotų. Sakė, kad ją pažįstu. Kur ji? Noriu, kad pasakytų man, kas ji, nes juk negali būti…

2008-ųjų rugpjūtis

Jo automobilis stovėjo priešais mano namus.

Sunkiai kopiau į kalvą, nešina dviem prekybos centre prisikrautais krepšiais, įsukau į gatvę, kurioje gyvenau, ir pamačiau priešais savo namą automobilį, visai tokį pat kaip jo. „O Dieve, kad tik mašina nebūtų jo, kad tik nebūtų jo“, – tyliai ėmiau maldauti artindamasi prie namų. Nei vakar vakare, nei šiandien rytą į jo skambučius neatsiliepiau. Troškau, kad jis viską pamirštų. Apsimestų, jog nieko neįvyko. Mat taip buvau nusprendusi elgtis pati. Man buvo labai neramu, kad dariau tai su beveik nepažįstamu vyru – su vyru, kuris manęs net nepabučiavo. Visuomet maniau, kad toks seksas įmanomas tik tada, kai žmogų gerai pažįsti, pasitiki juo, kai nori nusistatyti sekso suvokimo ribas ir drauge jas plėsti. Maniau, toks seksas būna tik tuomet, kai gali su tuo žmogumi jaustis visiškai laisvai, kai žinai, kad ir po sueities jo jausmai tau nepasikeis. Nenorėjau, kad man būtų priminta, jog mūsų susitikimas jam tikriausiai nieko nereiškia.

Džekas sėdėjo ant laiptų prie mano buto plačiai išsižergęs, alkūnėmis įsirėmęs į kelius, užsidėjęs akinius nuo saulės. Jis ir vėl buvo vyras, kurį sutikau pirmą kartą, – ne tas, kuris atnešė man kavos ir sviestinių ragelių, parke žaidė futbolą ir su kuriuo ėjau į restoraną.

Priėjusi akmeninius laiptus, padėjau sunkius nešulius. Dabar, turėdama savo automobilį, dažnai važiuodavau į didesnius prekybos centrus Marinoje arba Hombuše ir pirkdavau prekes visai savaitei, bet šiandien vairuoti nesiryžau. Išriedėti automobiliu į gatvę tik tam, kad nusileistum nuo kalvelės, taip pat nebuvo prasmės, tad pirkinių išsiruošiau pėsčia. Veikla, prilygstanti fizinei bausmei, buvo sveika mano kūnui ir leido praskaidrėti mintims po vakar vakare patirtos dvasinės sumaišties, bet dabar man skaudėjo rankas. Pajudinau nutirpusius pirštus, kad jie atsigautų, o tada, pasukusi plaštakas delnais į viršų, susidomėjusi ėmiau žiūrėti, kaip į pirštus grįžta kraujas ir kaip anksčiau buvę blyškiai gelsvi jie vėl įgauna rusvą atspalvį.

Įbedus žvilgsnį į pirštus, man nereikėjo pakelti akių į jį.

– Na, tikriausiai turėčiau prisipažinti iš pradžių pamanęs, kad žaidi slėpynių, – prabilo jis. – Ir tik kai atidaręs duris dirstelėjau į valgomąjį, supratau, kaip apsijuokiau.

Ištiesiau pirštus ir kelis kartus sugniaužiau kumščius ir atgniaužiau žiūrėdama, kaip po oda juda raumenys.

– Ar tikrai buvo taip blogai? – paklausė jis taip tyliai, kad per žuvėdrų klyksmus, žmonių balsus ir iš už kampo, iš pagrindinės Šv. Jokūbo gatvės, sklindantį tvyrančio chaoso ir verdančio gyvenimo triukšmą vos jį išgirdau. – Maniau, tau patiko…

– Patiko, – suskubau patvirtinti, kol jis dar nieko nepasakė, bet vis tiek negalėjau pakelti akių. – Man patiko, ir tu tai žinai. Taip pat žinai, kad toli gražu blogai nebuvo.

– Tai kodėl išėjai? Tikėjausi šį rytą pabusti drauge su tavimi.

– Man… Man buvo gėda.

– Dieve mano, dėl ko?

– Dėl to, ką dariau, ir dėl to, kad tuo mėgavausi, nors iš esmės mano vietoje galėjo būti bet kuri kita. – Pagaliau drįsau pakelti akis ir pažvelgti į vyrą, su kuriuo vakar vakare mylėjausi. Jis buvo nusiėmęs akinius nuo saulės ir įdėmiai į mane žiūrėjo. – Ne aš buvau svarbi, ne mudu ar ypatingas mūsų ryšys, tiesa? Buvau tik dar vienas ištratinti tinkamas kūnas, tik dar viena skylė, kurią galima užkišti.

Dabar atėjo jo eilė nudėbti akis ir kartu patvirtinti mano įtarimus, kad jis taip jau yra daręs daugybę kartų. Galvodama, kiek moterų buvo uždėjusios rankas ten pat, kur jas uždėjau aš, ir praskėtusios jam kojas kaip aš, viduje visa virpėjau. Mėginau nesukti sau galvos, kiek iš jų liko nakvoti, kiek iš jų naudojosi rankšluosčiais ir chalatu, kurių jis nuėjo atnešti man, ir padariusios tai jautėsi užtikrintos, kad galės grįžti ir tai pakartoti.

– Ar anksčiau niekada nesi turėjusi vienos nakties nuotykio? – vis dar nuleidęs akis po kiek laiko paklausė jis.

– Esu, – atsakiau vėl žvelgdama sau po kojomis. – Ir būdama su kai kuriais vyrais nemaniau, kad tai bus tik vienos nakties nuotykis. Paskui supratau, kad jie daugiau nebepaskambins. Bet nė vienas iš tų susitikimų nebuvo toks… suplanuotas ir bejausmis kaip vakarykštis. – Atmezgiau ir vėl sumezgiau rankoves mėlyno megztinio, kuriuo buvau apsirišusi liemenį ir kuris palengva slinko žemyn. – Mudu taip puikiai praleidome vakarą, pamaniau, kad klydau dėl tavęs, o paskui padarėme tai… Negalėjau likti ir apsimesti, kad man viskas gerai, nes taip nesijaučiau. Aš… gėdijausi savęs.

Mes abu tebestovėjome nudūrę akis į žemę nesumodami, ką pasakyti, kad bent kiek pataisytume padėtį.

– Gal padėti parnešti pirkinius? – pasisiūlė jis.

Papurčiau galvą vis dar žvelgdama sau po kojomis, baimindamasi pakelti akis, kad jis nepamatytų besitvenkiančių ašarų, jau užgniaužusių man gerklę.