Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Tu nieko nesugadinai.

Man mėginant paaiškinti, kaip blogai jaučiuosi dėl puikaus mudviejų sekso, kuris vis dėlto buvo toks beasmenis, Džekas elgėsi nepaprastai dėmesingai. Vos prabilusi suvokiau, jog labai sunku reikšti savo jausmus neužsimenant apie tai, kad mudu nesibučiavome. Teoriškai aš galėjau jį pabučiuoti (nors progos, rodos, ir nebuvo), taigi, logiškai mąstant, tai buvo apmaudi mano pačios klaida. Bet šiuo atveju logika man visiškai nerūpėjo ir pati nesupratau, kodėl taip jaudinuosi dėl to bučinio. Tai buvo nelogiška, bet gyvybiškai svarbu. Tik man nepavyko suprantamai minties išreikšti.

– Kaip tik ketinu, – tarė jis lenkdamasis prie manęs, o kai jau buvo visai arti, užsimerkė.

Likus vos milimetrui jis stabtelėjo suteikdamas man progą pasitraukti, o tada padarė, ką buvo sumanęs – lūpomis palietė manąsias. Užsimerkiau, mudviejų kūnai kažkaip savaime suartėjo, lūpos susiliejo. Jis suleido pirštus man į plaukus, kitą ranką uždėjo man ant strėnų, o aš lėtai pravėriau lūpas ir leidau jo liežuviui švelniai ir atsargiai įslysti į burną. Kelias minutes – o gal sekundes? – mūsų lūpos judėjo kartu, o aplink mus įsiviešpatavo bežadė tyla. Štai ko aną vakarą trūko. Štai ko negalėjau išreikšti žodžiais.

Jis atšlijo pirmas, žingtelėjo atgal ir neatitraukdamas akių nuo mano burnos tarė:

– Matai, juk sakiau…

– O aš dar kartą sakau, kad nieko nesugadinai.

Truputį virpėjau. Pasibučiavusi niekada nejausdavau virpulio, bet Džekui pavyko sujaudinti tokias mano kūno gelmes, kokių nė neįsivaizdavau turinti.

Tarsi tikrindamasis, ar lūpos tebėra ten, kur turėtų būti, jis pirštų galiukais palietė jas.

– Esi antra moteris, kurią per pastaruosius trejus metus pabučiavau į lūpas, – pareiškė jis. – Pirmoji buvo mano žmona. Velionė žmona. Mirė prieš trejetą metų.

– Žmona? Tavo žmona mirusi? Kodėl man nesakei, kai buvom restorane?

Jis įsistebeilijo sau į rankas, vis sukdamas ant dešiniosios bevardžio piršto užmautą paprastą auksinį žiedą. Vestuvinį. Na žinoma! Štai kodėl tas žiedas visiškai nedera prie Džeko įvaizdžio ir jo drabužių stiliaus.

– Papasakoti moteriai apie savo velionę žmoną – ne pats geriausias būdas ją sužavėti, tiesa?

– Turbūt. Ar dėl to užsiimi tokiu seksu? – paklausiau.

Jis vis dar lietė savo lūpas, tad galėjai pamanyti, kad nuo taip ilgai nepatirto tikro bučinio jos tapo jautrios ir skaudamos.

– Taip, – linktelėjo jis. – Galėčiau apsimesti, kad ši mintis ką tik šovė į galvą arba kad apimtas sielvarto pats aiškiai nesuvokiu, ką darau, bet tai būtų netiesa. Taip, todėl užsiimu tokiu seksu. Man patinka seksas, bet bučiuodamasis, kaip ką tik bučiavomės, jausčiausi ją išduodantis. Išduodantis Evą. Toks buvo jos vardas. Tiesą sakant, ir tebėra. Evos vardas nepasikeitė, nesvarbu, kad jos nebėra.

– Turbūt ji vis dar svarbi tavo gyvenimo dalis.

– Tam tikra prasme.

– Žinai, galėtum už seksą susimokėti. Girdėjau, kad jos aptarnauja klientus be bučinių.

Jis pervėrė mane rimtu žvilgsniu ir papurtė galvą.

– Ne, aš taip negalėčiau. Galbūt kiti vyrai gali, bet tik ne aš. Pamėgink įsivaizduoti mane, bandantį susibičiuliauti su moterimis, kurios man malonios tik todėl, kad joms sumokėjau.

– Gal ir galėčiau. Tiesą sakant, rimtai apie tai negalvojau.

– Ir nesivargink. Jei imsi apie tai galvoti, tave tai tik nuliūdins. Per pastaruosius trejus metus ne kartą elgiausi tikrai šlykščiai, nes beveik visos mano pažįstamos tiesiog užmerkdavo akis ir man atleisdavo. Iš pradžių, apimtas baisaus sielvarto, tikrai nesupratau, kad elgiuosi netinkamai, ir visos tai pateisino. Skausmui atlėgus, ėmiau suvokti, ką darau, bet vis tiek niekas man nepasakė: „Gana, liaukis!“ Todėl ir toliau taip elgiausi. Kiekvieną kartą vis šlykščiau, tarsi laukdamas, kad kuri nors ištars: „Ne.“ Ir nė viena nepasakė to taip aiškiai kaip tu.

– Siaubinga.

– Žinau. Ir man gėda. Bet taip pat žinau niekada nepulsiantis taip žemai, kad pirkčiau seksą. Arba dulkinčiau tą, su kuria manęs nesieja tikras ryšys.

– Šneki logiškai. Bet ar tikrai trejus metus nesibučiavai taip, kaip ką tik?

– Tikrai.

– Tai kodėl bučiavai mane?

– Atrodė, kad to troškau labiausiai pasaulyje. Pamaniau: „Jeigu daugiau jos nebepamatysiu, tai bent būsiu bučiavęs.“ Iki bučinio labai nedaug trūko ir kai pusryčiavom parke, ir kai stovėjom koridoriuje, bet jaučiausi per daug išsigandęs. O dabar bent jau galėsiu sakyti, kad tave bučiavau. Ir tas bučinys buvo geresnis, nei tikėjausi.

– Gerai, – atsakiau.

Tas bučinys pranoko ir mano lūkesčius – taip manęs dar niekas niekada nebučiavo. Žvelgdama į vandenį mums po kojomis susimąsčiau, kaip mūsų santykiai klostysis toliau. Man patiko Džekas, neįžvelgiau čia nieko bloga. Tiesiog abejojau, tinkamas man jis ar ne. Elgiausi su juo šiurkščiai, paskui tas seksas ir po bučinio mane apėmęs virpulys… Džekas buvo kitoks nei visi mano pažinoti vyrai.

– Libe, žinau, aš pasipūtėlis, ir galėčiau apsimesti, kad mano išdidumas kyla iš netikrumo jausmo, bet tai netiesa. Šis nemalonus būdo bruožas atsirado dėl to, kad gyvenime turėjau pačių geriausių galimybių, o paskui buvo toks laikotarpis, kai niekas nesiryžo ištarti man „ne“. Bet turiu ir kitų savybių, bent jau tikiuosi, kad turiu. – Džekui nutilus, aš pažvelgiau į jį: stovėjo pakėlęs akis į dangų, tarsi žvalgėsi po erdvę ieškodamas užrašytų tų savybių, kad galėtų jas perskaityti. Netrukus liovėsi ieškojęs ir prabilo vėl: – Tu man patinki, Libe. Pasitikinti savim, bet nepasipūtusi, be to, sąžininga. Ir verti mane mąstyti, kas esu ir kaip elgiuosi. Nedaug kas taip gali. Jau seniai niekam nepavyko priversti manęs susimąstyti. Ir, žinai, tą vakarą pasišlykštėjau savimi. Seksas buvo puikus, turbūt geriausias, kokį tik esu… Bet kai pasprukai, supratau susimovęs. Peržengęs ribą. O kai susitikom prie tavo namų, tavo veido išraiška buvo tokia, kad man net čia nudiegė, – ir įrėmė kumštį sau į saulės rezginį. – Taip blogai nesijaučiau nuo tada, kai… – jis beviltiškai gūžtelėjo pečiais, – …kai mudu su Eva užgriuvo labai sunkūs laikai. Atleisk. Atsiprašau, kad taip tavim pasinaudojau ir kad per mane taip blogai jauteisi.

– Tiek to. Dabar truputį geriau tave suprantu, tad nieko tokio.

Jis nusišypsojo, ir mano kūnu nusirito jaudulys, vėl pajutau, kad virpu. Mudu žvelgėme vienas kitam į akis, tada tą pačią akimirką nukreipėme žvilgsnius į jūrą.

– Kaip mirė Eva? – paklausiau, vėl sutelkusi dėmesį į Džeką.

Jis gūžtelėjo, tik šį kartą gūžtelėjimas buvo kitoks – lyg gintųsi ar šiek tiek nepasitikėtų.

– Tiesą sakant, nenoriu apie tai kalbėti. Bučiuoti moterį į lūpas, o paskui kalbėti apie Evą – taip elgtis man visai nebūdinga. Gal dar nesu pasiruošęs papasakoti, kodėl jos čia nėra. – Jis dar kartą baikščiai gūžtelėjo ir pridūrė: – Tikiuosi, kad suprasi.

Linktelėjau. Kelias akimirkas stovėjome tylėdami, leisdami nuo tilto į jūrą sklindantiems garsams užpildyti tuštumą tarp mūsų ir aplink mus.

– Jei nori, gali dar kartą mane pabučiuoti, – pasakiau trokšdama dar kartą tai patirti, be to, reikėjo ką nors sakyti.

Mudu niekada to nesusigrąžinsime; niekad dar kartą nepatirsime to paties, nes niekuomet nebūsime tokie, kokie buvome prieš dešimt minučių. Jis jau niekada nebebus vyras, trejus metus, mirus žmonai, nebučiavęs moters; aš niekada nebebūsiu moteris, kažkaip įsigudrinusi mylėtis su vyru, prieš tai nepasibučiavusi. Mudu būsime visai kitokie: moteris, pati to nesuvokdama, padėjusi našliui nugalėti jį kankinusias baimes, ir vyras, tolstantis nuo savo žmonos ir gyvenantis toliau.