Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Здесь есть возможность читать онлайн «Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Moteris, kurią jis mylėjo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Moteris, kurią jis mylėjo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ji pasitraukė iš jo gyvenimo, bet ar pasitraukė ir iš jo širdies? Libės santuoka iš pažiūros laiminga – mylimas vyras, gražūs namai. Tačiau jųdviejų santykius temdo pirmosios Libės vyro žmonos prisiminimas, ir Libę vis dažniau apninka abejonės, ar vyras tikrai ją myli. Moteris nusprendžia pasidomėti savo vyro praeitimi ir pirmąja jo santuoka. Ima vertis šiurpios paslaptys… Kupinoje įtampos ir jaudinančioje knygoje svarstoma, ar meilė, kurios trokštame, visuomet būna tokia, kokios mums reikia ir kokios nusipelnėme.

Moteris, kurią jis mylėjo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Moteris, kurią jis mylėjo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tas laukimas mane be peilio pjauna. Kodėl taip ilgai viskas trunka? Gydytojai sakė, kad vidinis kraujavimas prasidėjo dėl trūkusios blužnies, o gilios pjautinės žaizdos taip pat kelia didelį pavojų. Jie atrodė tokie pasitikintys savimi, tokie tikri dėl diagnozės ir gydymo, jog tikėjausi jau seniai sulauksiąs naujienų. Tikėjausi, kad jie bent žinos, ar Libė gyvens. Ar ji pasveiks ir bus tokia kaip anksčiau. Atremiu galvą į kavos aparatą ir stengiuosi kvėpuoti. Mėginu guostis, kad tyla prilygsta geroms naujienoms, ir kuo ilgiau jie užtruks operacinėje, tuo daugiau laiko skirs mano žmonai gydyti.

– Pone Bričamai, gerai, kad jus čia sutikau.

Jos balsas – kaip iš košmaro, veidas – ne ką geresnis. Atrodo ji nebjauriai, tiesiog bjauru šalia jos būti. Sakoma, kad grožis yra išorėje. O bjaurumas, bent jau šios moters, telkiasi pačioje kūno šerdyje, teka kiekviena vena ir arterija, pripildo visus organus ir išsilieja atskleisdamas pasauliui, kas ji iš tiesų yra.

Išsitiesiu visu ūgiu ir atsisuku į mane persekiojančią moterį. Ji smulkaus sudėjimo, vyriška, trumpai pakirpti rudi plaukai dera prie rusvai gelsvos veido odos, nosis riesta, akys apskritos, nesimpatiškos. Rūstaus mano žvilgsnio ji tikriausiai laukia, nes atsako man šypsena, tada kyšteli ranką į kišenę ir išsitraukia bloknotą ir rašiklį.

– Sveiki, ponia Morgan.

– Tau – detektyvė seržantė Morgan, – pataiso mane ji. – Arba, jei nori, vadink mane Meize. Šiaip ar taip, mūsų santykiai ypatingi, ar ne, Džekai?

Policininkas civiliniais drabužiais, stovintis jai už nugaros, toks pat belytis kaip ir ji, bet aš jo nepažįstu. Tikriausiai jis nesulaikė nė vieno mano ginamojo, bet paprastai jie ir nesiterlioja su smulkiais nusikaltėliais, kokiems atstovauju aš.

– Taigi, pone Bričamai, Džekai , – sako ji, demonstratyviai kilstelėdama rašiklį ir besdama jo galiuką į bloknotą, – gal papasakotum man, kas atsitiko?

– Jie pavedė jums tirti eilinę avariją? – apsimestinai nustebęs klausiu. – Kuo nusikaltote, kad jums pažemino pareigas?

– Nemalonu tave nuvilti, Džekai, bet kai sužinojau, kad tai nepaprasta avarija, nes ten buvote judu su žmona, turėjau atvykti ir asmeniškai išgirsti, kaip tu paaiškinsi, kodėl mirties patale guli dar viena tau artima moteris?

Ji moka tarti žodžius taip, kad jie skambėtų pašaipiai ir iš aukšto, negana to, savo kalba leidžia suprasti, kad esi kaltas dėl kažko, ką ji vis tiek išsiaiškins.

– Ji nemirs.

– Tikėkimės… Nes būtų sunku paaiškinti dviejų žmonų mirtį – be jokių liudininkų, išskyrus tik tave, ar ne?

– Liudininkų yra daugybė, be to, kitas automobilis rėžėsi į mūsiškį, o ne atvirkščiai.

– Hm… Bet vis tiek keista, kad tavo oro pagalvė išsiskleidė, o tavo žmonos – ne? Ar tau taip neatrodo?

– Keleivio oro pagalvė buvo sugedusi. Ketinau pakeisti, bet vis neprisiruošiau. Negaliu sau už tai atleisti.

– Ar tavo žmona žinojo, kad oro pagalvė bloga?

– Taip, – ištariu pro sukąstus dantis.

– Įtarus žmogus galėtų teigti, kad nelaimingo atsitikimo buvo tarsi laukiama. Arba taip buvo lemta .

– Jei turite ką pasakyti, ponia Morgan, rėžkite tiesiai.

Ji papurto galvą, suraukia mažą niekingą burną ir žvelgdama į mane kilsteli antakį.

– Ne, neturiu. Tik svarstau, ar tavo antroji žmona žino, kad ištekėti už tavęs ir kartu gyventi pavojinga sveikatai, kad tikėtina gyvenimo trukmė gerokai sutrumpėja?

– Jei turite įrodymų, kad nužudžiau… – Man vis dar sunku ištarti jos vardą. Mėginu to išvengti, slėpti tai nuo Libės, bet vien nuo to vardo graudulys man užgniaužia gerklę, tas ištartas vardas aštriais atminties nagais dryksteli man liežuvį. – …Evą, tai pateikite kaltinimus ir iškelkite bylą. O jei neturite, būčiau dėkingas, jei paliktumėte mane ramybėje.

– Na jau, Džekai, jei palikčiau tave ramybėje, galvotum, kad išsisukai, o aš to niekaip negaliu leisti.

Ji nori, kad prarasčiau savitvardą, kad imčiau ant jos rėkti, kad atskleisčiau kitą savo asmenybės pusę. Paskutinį kartą per apklausą ji taip ir darė: spaudė mane ir nervino, kol pratrūkau. O tada ėmė klausinėti: „Ar taip viskas buvo? Ji atskleidė tau savo praeitį ir tu netyčia ją nužudei? Tai būtų visiškai suprantama, kai kurios moterys geba pastūmėti vyrą tokiam veiksmui. Jos elgiasi taip, lyg prašytųsi vieno kito antausio, kad žinotų savo vietą. Ar taip ir nutiko? Jei taip, mes suprasime.“ Tačiau net ir labai įsiutęs paaiškinau jai, kad nieko negalėčiau nuskriausti, juo labiau Evos. „Aš ją myliu, – vis nesilioviau kartojęs, – aš ją myliu, kaip galėčiau žudyti tą, kurią myliu?“

– Ar ketinate oficialiai užfiksuoti mano parodymus dėl avarijos? – ramiai klausiu.

Detektyvė seržantė šiek tiek suirzusi, kad praleidau pro ausis paskutinę kandžią jos pastabą.

– Žinoma, užrašysiu, prieš miegą bus įdomu pasiskaityti.

Ji atsiverčia tuščią bloknoto lapą ir vėl reikšmingai kilsteli rašiklį.

– Nagi, Džekai, nustebink mane.

Jai už nugaros pamatau link manęs žingsniuojantį chirurgą, kuris, prieš eidamas operuoti Libės, trumpai su manimi šnektelėjo. Jis vis dar su chirurgo kepure ir kauke, žvilgsnis susirūpinęs. Pasijuntu, tarsi mano širdis be parašiuto iššoko iš lėktuvo ir iš didžiulio aukščio sminga žemyn.

Sukaupęs drąsą, apeinu policininkę ir žengiu jo pasitikti.

– Pone Bričamai… – prabyla chirurgas.

Tik išgirdęs jį tariant mano pavardę suvokiu, kad esu pasirengęs pačiam blogiausiam.

Libė

2009-ųjų balandis

– Papasakok man apie Evą.

Kadangi prieš dvi paras nutarėme oficialiai susituokti, dvi naktis miegojome vienoje lovoje. Susirangę, veidu atsisukę vienas į kitą, laikydamiesi už rankų, glamonėdamiesi, susipynusiomis kojomis. Mudu lietėme ir laikėme vienas kitą apkabinę, nejausdami jokio spaudimo ar būtinybės daryti ką nors daugiau. Šį kartą gulėjome mano lovoje, mažame mano bute, tad jaučiausi saugi klausti. Jos namuose, jos lovoje, išsitiesusi ant patalynės, kurią tikriausiai ji išrinko, nebūčiau drįsusi.

– Ką nori sužinoti? – ramiai pasiteiravo Džekas, nors visas jo kūnas įsitempė, jis liovėsi delnu braukęs per manąjį.

– Kokia ji buvo, kaip susipažinote, ar buvote laimingi? Kaip ji mirė? – patikslinau gūžtelėdama ir staiga suvokdama, kokia svarbia tema prabilau. – Nežinau, nežinau, ko paklausti. Tiesiog… tikriausiai turėčiau apie tai sužinoti.

– Na nežinau, ką turėčiau ir ko neturėčiau tau pasakoti, tad duok man užuominą. Klausk, o aš pamėginsiu atsakyti.

– Gerai.

Patogiai įsitaisiau ant pagalvės, pasirengusi atidžiai žiūrėti į jį, tuos klausimus atsakinėsiantį, nors dalis mano asmenybės troško apsimesti, kad Evos apskritai niekada nebuvo. Apie save atskleidžiau jam viską, nors beveik nebuvo ką pasakoti: mano gyvenime nebuvo vyro, kuris vis dar pretenduotų į vietą mano širdyje. Todėl ir norėjau apsimesti, kad Eva niekada neegzistavo: tuomet su Džeku būtume galėję viską pradėti vienodomis sąlygomis ir pažadėti vienas kitam savo širdį žinodami, kad niekada anksčiau taip nuoširdžiai nesame to darę.

Džekas atsisėdo, užsitraukė iki juosmens pūkinę antklodę, atsirėmė į metalinę galvūgalio lentą. Jo veidas jau atrodė apniukęs, antakiai truputį suraukti, o akys įbestos į kažką netoliese.

– Kaip ji – Eva – mirė? – giliai įkvėpusi paklausiau.

Tai buvo naujo mūsų santykių etapo pradžia ir mudviejų linksmybių pabaiga. Į mūsų pasaulį žengė tikrovė.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo»

Обсуждение, отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x