Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Jis pirštais persibraukė per rusvų plaukų sruogas, paskui dar labiau apniukusiu veidu atsisuko, pažvelgė į mane ir prisivertė šyptelėti.

– Griebi jautį už ragų, tiesa? – niūriai tarė. Tada giliai įkvėpė, išpūtė krūtinę, garsiai iškvėpė ir krūtinė vėl nusileido. – Ji… Niekas tikrai nežino, kaip. Radau ją namuose, apačioje, prie laiptų. Rodės, netyčia užmynė kelnių klešnę ir risdamasi laiptais nusilaužė sprandą.

Staiga pajutusi visą tos padėties siaubą, uždėjau ranką jam ant dilbio.

– Niekas tikrai nežino, nes nesusivokiau, kad man nebuvo galima jos judinti. Turėjau palikti ją gulėti taip, kaip radau, kad atvykę teismo medicinos ekspertai galėtų atidžiai ją apžiūrėti, išmatuoti visus atstumus, patikrinti visus įmanomus įvykių scenarijus, kaip ji galėjo kristi, įvertinti jos kojų, rankų padėtį, atstumą, skiriantį jos kūną nuo paskutinės laiptų pakopos, ir taip toliau, – Džekas kalbėjo mosikuodamas. – Aš to nežinojau, tad, kaip paskutinis kvailys, radęs prie laiptų tysančią žmoną, apkabinau ją, mėginau pažadinti, pasikalbėti su ja, maldavau, kad su manimi taip nesielgtų, ir pažadėjau padarysiąs bet ką, kad tik atsibustų. Paskui meldžiau Dievą, kad leistų jai gyventi, ir už tai pasižadėjau padaryti bet ką. Net pasiūliau savo bevertį gyvenimą, jei tik Jis grąžintų jai gyvybę. Paskui prisiminiau turįs mobilųjį, iškviečiau greitąją pagalbą ir liepiau jiems paskubėti, nes man atrodė, kad jie dar gali ją išgelbėti, o kalbėdamas sūpavau ją glėbyje ir įsivaizdavau jaučiantis į jos kūną grįžtančią šilumą, vadinasi, ir gyvybę. Nesuvokiau, kad savo veiksmais jaukiu nusikaltimo vietą.

– Ak, Džekai, – tariau sėsdamasi, apkabinau jį, prisiglaudžiau. Kelias akimirkas spyręsis, jis pasidavė, padėjo galvą man ant krūtinės, truputį susmuko ir leidosi guodžiamas. – Ak, Džekai…

Sėdėjome tylėdami. Mėginau suvokti ir apsvarstyti, kokį siaubą jam teko patirti: rado ją gulinčią, mėgino grąžinti į gyvenimą ir laikė mirusį jos kūną, kol atvyko pagalba. Bet pagalbos nebuvo, niekas negalėjo padėti, jau buvo per vėlu. Tiesiog atvyko dar daugiau žmonių. Dar daugiau Džeką ir Evą ištikusios tragedijos liudininkų.

– Viskas ten buvo kažkaip keista. Eva buvo gana vikri, niekada nebuvo parkritusi ar už ko nors užkliuvusi, nors visada mūvėdavo per ilgas kelnes ar džinsus ir visada tekina lakstė tais laiptais aukštyn žemyn, o užminti ant klešnės taip lengva… Nežinau, vis dar negaliu įsivaizduoti, kad nukrito nuo tų laiptų be jokios priežasties.

Džeko kūnas vėl įsitempė, ir nors nemačiau jo veido, jaučiau, kad jis perkreiptas kartėlio.

– Policija tokia versija taip pat nepatikėjo ir pradėjo žmogžudystės tyrimą.

– Tik todėl, kad negalėjo įsivaizduoti, jog ji nukrito nuo laiptų?

– Ne tik dėl to. Antrame aukšte prie laiptų viskas atrodė taip, tarsi ten kažkas būtų rausęsis, policininkai pamanė, jog tai grumtynių pėdsakai, tačiau įsilaužimo požymių nebuvo, tad jiems kilo mintis, kad galbūt tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, gal jai kažkas „padėjo“ nusiristi nuo laiptų. Arba pirmiausia jai kažkas nusuko sprandą ir siekdamas tai nuslėpti numetė ją nuo laiptų. Bet tiksliai jie pasakyti negalėjo, nes aš pajudinau kūną.

Nugara aukštyn, kaip vikšras medžio šaka, manimi ėmė slinkti šaltis.

– Po dešimties dienų jie mane sulaikė.

– Dieve mano, Džekai…

Jis dar arčiau prisiglaudė prie manęs ir, rodės, buvo dėkingas, kad turi kam pasiguosti.

– Man buvo tas pats. Ji buvo mirusi, niekas negalėjo jos sugrąžinti, ir aš apskritai lioviausi kuo nors rūpintis. Atsakinėjau į jų klausimus, bet tarsi per miglą. Net neturėjau advokato. – Nieko daugiau negalėjau padaryti, tik glostyti jį ir guosti, bet to, rodos, nepakako. – Net nežinau, ar ilgai ten buvau, visa tarsi skendėjo rūke. Paskui atvažiavo mano tėvas ir viską sutvarkė. Pareiškė, kad jei policija neturi įkalčių, tai turi mane paleisti. Jie mane paleido, bet tikino bylos nenutrauksiantys.

Baisiai siutau ant tėvo, kad nutraukė mano kančias. Nenorėjau, kad mane kas nors gelbėtų; troškau likti už grotų, mat nors jie kaltino mane padarius siaubingą nusikaltimą, manęs, kol tupėjau nuovadoje, nebuvo pasaulyje, kuriame nebuvo jos, ir man būtų tekę rūpintis laidotuvėmis, pakuoti jos daiktus ir kitos dienos rytą atsibusti be Evos.

– Tavo tėtis kitaip pasielgti negalėjo, Džekai, juk pats supranti, tiesa? Tu jo sūnus, jis negalėjo leisti, kad kęstum tą siaubą bent sekundę ilgiau, nei buvo būtina. Tėvai taip jau elgiasi. Turbūt supranti.

– Aišku, suprantu. Bet tada… mano santykiai su tėvu daugybę metų buvo labai prasti ir painūs. Sunku tai paaiškinti žmogui, neaugusiam su tokiu vyru kaip mano tėvas. Kadaise aš jį idealizavau, – ko tik imdavosi, jam beprotiškai sekdavosi, – ir troškau būti toks kaip jis. Bet kai sulaukiau penkiolikos ir atėjo laikas darbais įrodyti, kad noriu visais atžvilgiais jam prilygti, man nepavyko. Nuo to laiko jis nuolat kartodavo, jog aš ne toks geras ir ne toks vyriškas kaip jis. Vis negaliu pateisinti jo lūkesčių: man labiau patinka futbolas, o ne regbis, lengvai galėjau įstoti į Oksfordą ar Kembridžą, bet išvykau į Oksfordą, o jis kadaise pasirinko Kembridžą, deja, nebaigiau studijų aukščiausiais balais. Sekdamas jo pėdomis, nutariau tapti teisininku, bet neleidau parūpinti man darbo. Štai kodėl taip įtūžau, kad susiklosčius tokiai padėčiai – nors ir nenutuokė, ką jaučiu ir išgyvenu, jis vėl pasirodė ir pamėgino viską sutvarkyti. Manė nedelsdamas turįs gelbėti mane ir beviltišką mano gyvenimą.

Norėjau nusukti jam galvą, kartu troškau, kad jis – arba kas nors kitas – manimi rūpintųsi. Jaučiausi sutrikęs ir piktas. Nesipriešinau, kai jiedu su motina supakavo kelis asmeninius mano daiktus ir parsivežė mane pagyventi į savo namus. Jiedu tvarkė beveik visus su laidotuvėmis susijusius reikalus, laidotuvių dieną paaiškino man, ką turiu daryti, ką sakyti, kur stovėti, kam padėkoti už pareikštą užuojautą. Man ta diena neatrodė panaši į Evos laidotuves, nes ji tikrai nebūtų tokių norėjusi.

– Kaip suprasti?

– Ceremonija buvo prašmatni, įspūdžiui padaryti, Eva giminaičių neturėjo, tad laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių ji beveik nepažinojo. Buvo sakomi pamokslai, skaitoma iš Biblijos, giedamos giesmės, nors ji, sulaukusi pilnametystės, į bažnyčią kojos nebuvo įkėlusi. Tiesiog jaučiausi dėkingas, kad galiu vaidinti sielvarto prislėgtą vyrą ir niekur nesikišti. Sėdėjau nuošaly apsivilkęs juodą kostiumą, linkčiodamas, spausdamas rankas, imdamas man siūlomą arbatą.

– Tu nevaidinai sielvarto prislėgto vyro, tu ir buvai sielvartaujantis vyras.

– Noriu pasakyti, kad tyliai sėdėjau nuošalyje, ir, jų nuomone, kaip tik taip ir derėjo elgtis sielvarto prislėgtam sutuoktiniui. O iš tiesų tiesiog privalėjau ten būti. Net neturėjau progos deramai su ja atsisveikinti, padariau tai gerokai vėliau: tą dieną, kai būtų buvusios mūsų vestuvių metinės, nuėjau į Baltramiejaus aikštę ir žiūrėjau, kaip iš Rotušės išeina ką tik susituokusios poros. Žiūrėjau į juos, pradedančius bendrą gyvenimą, prisimindamas tą jausmą. Tą dieną iš tikrųjų atsisveikinau su Eva.

– Susituokėte Braitono rotušėje?

– Taip. Kaip sakiau, Eva buvo ne iš tų, kurios mėgo pasirodyti. Norėjome kuklių vestuvių ir kuo mažiau triukšmo. Ji vilkėjo suknią, turėtą jau kelerius metus, o mūsų liudininkais buvo tik du žmonės – Greisė ir Rupertas.

Eva man padarė įspūdį. Ir meilė, kurią – tai buvo akivaizdu – jai jautė Džekas. Ir jo troškimas kentėti jai dingus iš jo gyvenimo, ir jų kurtų santykių principai: asmeniškumas, kuklumas, artimumas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad toks vyras kaip Džekas – vairuojantis brangų automobilį, besirengiantis beveik vien dizainerių kurtais drabužiais ir turintis didelį namą – būtų galėjęs vesti taip tyliai ir kukliai.