Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Jos kakta, – po sekso pabučiavau jai būtent į kaktą, – beveik nesužalota.

Visos jos veido dalys, tiek sužeistos, tiek ne, yra tobulos ir primena svaiginantį, įkvepiantį, pakertantį kojas, žeminantį mano įsimylėjimo vyksmą.

Noriu, kad ji nubustų. Pabustų, prakalbėtų ir pasakytų man, jog viskas bus gerai. Žinau, tai neteisinga. Viskas turėtų būti atvirkščiai, aš turėčiau būti stiprus ir gebantis tvardytis, ne tik žadantis, bet ir darbais įrodantis, kad mudu ištversime. Bet kaip galiu toks būti, kai ji guli ligoninės lovoje taip atrodydama?

Trečias skyrius

Libė

Dvidešimt valandų gulėjau be sąmonės. Bent jau man taip sakė.

Nubudau ligoninės palatoje apsupta medicinos įrangos, apimta jausmo, kad viskas netikra. Jaučiuosi visiškai atsiskyrusi nuo aplinkinio pasaulio ir nuo savo kūno. Nežinau, gal iš skausmo, o gal nuo skausmą malšinančių vaistų vis noriu liesti daiktus, kad įsitikinčiau, ar jie kieti ir tikri, bet kartu ir bijau, jei pasirodytų esantys ne tokie. Jei kartais nuo mano prisilietimo ištirptų arba iškorytų, tai reikštų, jog tebemiegu. Arba niekada nepabusiu.

Kol gydytojas ir Džekas aptaria, kas nutiko, mano tėvai, Andžela, Greisė, Rupertas, Kalebas, Bendžis ir Džeko tėvai Harieta ir Hektoras laukia už palatos durų. Kol kas gydytojai man pasakė tik tiek, kad be sąmonės išbuvau dvidešimt valandų, o ne dvidešimt keturias, kaip jie planavo, mat kai tik sumažino migdomųjų dozę, aš pabudau; netekau daug kraujo, tad prieš ir per operaciją man daug jo įpylė; man buvo operuota trūkusi blužnis, ir operacija puikiai pavyko; kairėje įskilo vienas šonkaulis, o kiti buvo stipriai sumušti; baisūs sumušimai kairėje kūno pusėje, bet ilgainiui tos mėlynės turėjo išnykti; avariją sukėlė vyras, kalbėjęs mobiliuoju ir nebuvęs pakankamai atidus, tad neteisingai įvertinęs, kiek erdvės turi beprotiškam manevrui, kurį mėgino atlikti.

Jie mėgina pasakyti, kad man pasisekė, jog likau gyva. O aš vis apsipilu ašaromis.

Mano verksmas ilgai netrunka, bet kaskart, kai pratrūkstu, gydytojas nutyla ir laukia, kol nurimsiu, išsišniurkščiosiu ašaras arba leisiu joms išdžiūti ant veido, nes prie nieko negaliu liestis – juo labiau prie savęs! – jei kartais viskas netikra. Jei kartais ir aš neegzistuoju.

Jie nuo manęs kažką slepia, aš matau. Nežinau, ką, bet kažką labai svarbaus. Manau, vaikščioti galiu, nes kai pamėginu pajudinti kojas, jos krusteli; galiu kalbėti – paklausta gydytojo pasakiau jam savo pavardę ir gimimo datą.

Gaila, kad jie man neatskleidžia, kas negerai. Vešlios baimės virkščios greitai suleidžia šaknis į mano sielą ir kūną, netrukus jos nevaldomai išsikeros, ir negalėsiu nei mąstyti, nei kvėpuoti.

Be to, norėčiau, kad Džekas laikytų mane už rankos, stovėtų arčiau manęs ir dažniau į mane žiūrėtų. Jis toks santūrus ir atsiribojęs, nors stovi šalia. Jei visa tai būtų tikra, jausčiau jo kūno šilumą. Gal jo čia nėra? Gal jis netikras? Gal gydytojas nuo manęs tai ir slepia? Gal jis miręs?

Apimta panikos staiga numoju ranka, kad pasaulis korytas ir netikras, ir ištiesiu sunkią skaudamą ranką paliesti Džeko. Jis stangrus, tikras kaip ir visa, kas dabar yra aplink. Šiltas – į vaiduoklį nepanašus. Ir krūpteli. Pajutęs mano prisilietimą, instinktyviai krūpteli ir truputį atsitraukia. Liaujuosi klausytis gydytojo ir kiek galėdama pasisuku pažvelgti į jį, mėginu suprasti, kodėl Džekas nenori, kad jį liesčiau.

– Džekai… – ištariu.

– Ką, Libe? – gręždamasis į mane atsako Džekas. Jis mėgina išlaikyti ramybę veide, stengiasi nepraskysti. Tai dėl jos. Dėl Evos. Ir dėl manęs – nedaug trūko, kad būčiau įskaudinusi jį taip, kaip įskaudino ji.

Vieną vakarą, praėjus maždaug trims mėnesiams po to, kai nusprendėme susituokti, Džekas taip prisigėrė, kad vos pasiekė mano butelio miegamąjį. Tada nenusirengęs šlumštelėjo ant lovos ir ėmė prašyti manęs pažadėti, kad nemirsiu pirma. O jei, girdi, turėsianti mirti, tai jam privalėsianti pranešti, kad jis galėtų nusižudyti ir jam nereikėtų gyventi be manęs.

– Negaliu, – tarė jis, – palaidoti dar vienos žmonos.

Džekas tikriausiai nuolat bijojo, kad dar kartą netektų to patirti.

– Nieko, – atsakau įsitaisiusi tarp pagalvių, truputį pasislinkusi aukštyn. – Nieko.

Džekas linkteli ir vėl visą dėmesį sutelkia į gydytoją.

Mano vyras išsigandęs, įskaudintas ir piktas ant manęs. Nebylų mano atsisakymą pažadėti, ko jis reikalavo, Džekas suprato kaip patvirtinimą, kad nemirsiu pirma. O dabar, žinoma, nedaug trūko, kad tą pažadą imčiau ir sulaužyčiau.

– Ir pagaliau noriu pakalbėti apie plėštines žaizdas ant jūsų galvos ir veido, – švelniai ištaria gydytojas.

– Gerai, – sutinku tvirtai pasiryžusi šį kartą neverkti.

Džeko ranka staiga randa manąją – iš netikėtumo net krūpteliu, be to, mane apima tokia baimė, kad pasidaro sunku kvėpuoti.

– Nelengva tai sakyti, ponia Bričam, bet jūsų kaukolė gana rimtai sužalota, todėl prireikė nuskusti kairės galvos pusės plaukus, kad galėtume sutvarkyti žaizdas.

Plaukus? Laisvą ranką kilsteliu prie galvos, bet ji sutvarstyta, todėl negaliu užčiuopti jokių nuskustų vietų. Paliečiu švelnias juodas savo garbanas. Pirštais persibraukiu jas, ir jos yra tikros, tarsi nei nukentėjusios, nei nuskustos. Gal jis perdeda, gal jie nuskuto tik nedidelį lopinėlį, tad gudriai pasirinkus šukuoseną nebus sunku užmaskuoti, kol plaukai ataugs?

– Be to, sužeistas ir jūsų veidas, ypač kairė pusė. Tikimės, šios žaizdos visiškai sugis, veidą operavęs plastikos chirurgas padarė viską, ką galėjo, bet randų vis dėlto liks.

– Ar daug? – nedrąsiai paklausiu.

Tokią akimirką paprastai apsipilu ašaromis, bet šį kartą, rodos, nesu nusiteikusi verkti. Užtat trokštu nusimesti antklodę ir lėkti ieškoti veidrodžio.

– Sužeidimai rimti ir, kaip sakiau, gilūs. Po tokių žaizdų negali likti vos „keli randai“.

Pakeliu akis į Džeką. Jis įrėmęs žvilgsnį į gydytoją, mėgina išlaikyti ramią veido išraišką, mėgina neverkti. Dabar suprantu, kodėl Džekas į mane nežiūri: jis mato, kaip baisiai atrodau.

– Man reikia veidrodžio, – pareiškiu gydytojui.

– Nemanau, kad dabar veidrodis jums padėtų.

– Man reikia veidrodžio! – pakartoju iš baimės ir nevilties pakeltu balsu.

– Rytoj, – ramiai, bet tvirtai pažada gydytojas, – nuimsim jums tvarsčius ir galėsit apžiūrėti žaizdas.

„Rytoj? Ar bent nutuokiate, kaip toli yra rytojus, kai pečius užgriūva tokia nelaimė?“

– Atsiųsiu slaugę, kad pamokytų jus, kaip atsikratyti skausmo. Pamiegokite truputį, ponia Bričam.

– Ačiū, daktare, – gydytojui žengiant iš palatos padėkoja Džekas.

Pakėlusi ranką, paliečiu kairę veido pusę ir užčiuopiu didžiąją jos dalį dengiančią lipnią tvarsliavą. Beveik visas mano veidas skaudamas, sutinęs ir jautrus. Vos stipriau prisilietus, per veidą ir kaukolę šauna skausmingi diegliai.

– Ar labai blogai? – klausiu Džeko.

Lėtai, tarsi ilgiau negalėdamas to vengti, Džekas pagaliau atsisuka į mane.

– Nežinau, dar nieko nemačiau.

– Bet gydytojai mano, kad būklė prasta, ar ne?

Staiga jis pasilenkia, delnais suspaudžia man ranką lyg norėdamas mane apsaugoti ir paguosti.

– Nesvarbu, kas nutiks, mudu viską ištversime, – sako. – Viskas bus gerai.

Linkteliu, nors ir suprantu, kad jis tuo netiki labiau nei aš.

Libė

Niekada nelaikiau savęs bjauria.