Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Džekas paveldėjo iš tėvo kūno sudėjimą, ūgį ir pasitikėjimą savimi. Neabejojau, kad pasaulyje yra vos keli žmonės, galintys priversti Hektorą pasijusti nesaugų. Džekas kažkada lyg ir užsiminė, kad jo tėtis tebelanko užsiėmimus sporto salėje ir žaidžia golfą, ir tai buvo akivaizdu: Hektoro oda buvo glotni ir nepriekaištingai prižiūrima, o vešlūs plaukai gana tvarkingi ir įtartinai žvilgantys.

– Man taip pat labai malonu, – pabrėžtinai mandagiai atsakiau. Neketinau taip kalbėti, tiesiog išsprūdo.

– Nors mano žmona kartais gali būti kiek per įkyri, šiandien mes tikrai džiaugiamės tavo draugija, Elizabete. Kalbėdamas apie tave sūnus buvo labai atsargus, kai kas galbūt pasakytų, net linkęs slapukauti, – jis reikšmingai nužvelgė Džeką, o šis nuleido galvą. – Tik niekaip nesuprantu, kodėl. Mūsų namuose esi labai laukiama.

Susitikus su jais nervinausi ir jaučiau keistą vidinį silpnumą, be to, nerimavau, nes turėjau jiems pasakyti, kad mano vardas – ne Elizabetė. Džeko tėvai buvo tokie geri, tokie malonūs ir geraširdžiai, tad argi galėjau jiems imti ir išrėžti šią tiesą? Taip pat pačią pirmą akimirką supratau, jog Džekas irgi nežino mano tikro vardo. „Ir tau pavyko įtikinti save, kad nepuoli į šią santuoką stačia galva?“ – mintyse subariau save.

– Ar ir stovėsime koridoriuje? – paklausė Džekas.

– Na žinoma, kad ne, – susigriebė Harieta. – Eikime toliau.

Hektoras paleido mano ranką, dar tebedilgčiojančią nuo stipraus jo paspaudimo, o Harieta, nieko nelaukusi, įsikibo man į parankę ir koridoriumi nusivedė į svetainę. Kai tik įžengiau į šiuos namus, Džeko tėvas arba motina nuolat mane laikė – tarsi galėčiau išgaruoti ar pasprukti. Gal šeimose, kuriose kas nors jau mirė, žmonės taip ir elgiasi: stengiasi nepaleisti naujo jų pasaulyje pasirodžiusio asmens? Tiesą sakant, maniau, kad viskas bus sudėtingiau, kad jiedu žiūrės į mane įtariai ir niekinamai, narstys motyvus, atvedusius mane į šiuos namus, ir neslėps nuosaikaus bjaurėjimosi, kad drįsau pamėginti užimti vietą žmogaus, kurį jie prarado.

– Taigi, Elizabete, turi man papasakoti viską, ką jau suplanavai vestuvėms. Padėsiu, kiek tu norėsi. Mielai viską tvarkyčiau, nes dukters neturiu, bet neabejoju, kad šio reikalo jau ėmėsi tavo mama.

– Hm… Tiesą sakant, ne. Mudu su Džeku dar neaptarėme, kokių vestuvių norėtume. Nutarėme, kad pirmiausia reikėtų susitikti mudviejų tėvams.

– Protinga, – įsiterpė Hektoras.

– Kam rūpi protas, kai kalbama apie meilę ir romantiką? – šypsodamasi ir vos pastebimai merkdama akį tarė Harieta.

Jų svetainė, kaip ir visas namas, buvo didžiulė. Į ją būčiau galėjusi sutalpinti du savo butus ir dar būtų likę vietos. Sienos šviesios, šalavijų žalumo, lubos aukštos, dažytos baltai; prie sienų stovėjo daug įstiklintų spintelių ir bufetų, taip pat gražių, puošnių ir prabangių baldų, matyt, antikvarinių ir nepigiai kainuojančių. Žinojau, kad Džekas kilęs iš pasiturinčios šeimos, bet pamačiusi šiuos namus dar kartą suvokiau, kad mudu skirtingi ir skirtingai žiūrime į pasaulį.

Nustebau, kai man sėdint ant sofos, prie pat židinio, Džekas klestelėjo ant ranktūrio, ištiesė ranką išilgai atlošo ir atsargiai uždėjo ją man ant peties. Man patiko būti šalia Džeko – būnant jo mergina iš labai arti jausti jo skleidžiamą šilumą ir malonų aromatą buvo vienas iš geriausių dalykų, bet šį kartą viskas buvo kitaip; kažkaip keista. Tarsi prievartinis vienybės demonstravimas, tarsi savo teritorijos žymėjimas, kartu pastanga parodyti, kad esame PORA. Galbūt jo tėvai būsimomis mūsų vestuvėmis taip labai nesidžiaugė, tik apsimetinėjo? Gal jie laukė, kol vienaip ar kitaip bus įtikinti, kad nesu tiesiog pirma pasitaikiusi moteris, pasičiupta nusivylus meile, ir kad jų sūnus neketina vesti paskubomis? Ėmiau dar labiau nervintis. Džekas nežinojo tikro mano vardo, o tai toli gražu nepatvirtino, kad mudu puikiai vienas kitą pažįstame.

– Gal arbatos, Elizabete? Šiandien ryte iškepiau sklindžių. Hektoras nekantrauja jų paragauti su grietine, kurios praeitą savaitgalį parsivežė iš verslo kelionės į Devoną. Be to, manau, kad dar turiu ir naminės braškių uogienės. Pernai braškių derlius buvo toks gausus, kad priviriau daugybę puodynėlių. Ir gerai, nes šiemet derlius gerokai šykštesnis. Gal sugundysiu?

– Mielai paragausiu, – sutikau.

– Gal geriau kavos, o ne arbatos, – motinai patraukus link durų pasakė Džekas. – Arbatą Libė geria tik vakare. Be to, ji nėra didelė braškių mėgėja, jos jai per rūgščios. Bet juk turi apelsinų marmelado, tiesa? Jį Libė dievina. Nors prie sklindžių jis ir nelabai tinka. Jei galima, ir aš norėčiau gauti to paties.

Žinojau, kad Džekas įsidėmi smulkmenas, bet tai tiesiog stulbinama. „Iš kur jis visa tai žino? Esu tikra, kad šių dalykų niekada jam nesakiau.“

Harieta nusišypsojo sūnui ir tarė:

– Žinoma, mielasis. Ak, Elizabete, reikėjo pasakyti. Mes čia ceremonijų nesilaikome. Hektorai, ar galėtum įjungti kavos aparatą? Ar filtruota kava tau tiks?

– Puikiausiai, puikiausiai tiks, – paskubėjau patikinti šeimininkę.

– Klausyk, kas yra? – vos tik tėvai nuėjo ir negalėjo mūsų girdėti, pašnibždomis paklausė Džekas.

– Apie ką tu čia? – gūžtelėjau.

– Kai tik tėvas ar mama pavadina tave vardu, visa įsitempi.

Sunerimusi išpūčiau akis.

– Ne, tėvai nepastebėjo, bet aš atkreipiau dėmesį. Nepamiršk, kad tave pažįstu. Ir jaučiu, kai tau kas nors negerai. Taigi, kas yra?

– Mano vardas – ne Elizabetė.

– Ai, mano tėvai senamadiški, ilgainiui jie įpras vadinti tave Libe. Galvą guldau, kad ir tavo tėvai ne kitokie.

– Ne, Džekai, tu nesupranti. Libė – vardo Libertė2 trumpinys. Gimiau kovo šeštąją, Ganos nepriklausomybės dieną, todėl tėvai pavadino mane Liberte.

– Hm… – numykė Džekas galvodamas apie tą patį, apie ką visai neseniai mąsčiau aš: mudu ketiname tuoktis, o jis net nežino tikro mano vardo. – Ar, kai grįš, nori jiems pasakyti?

– Ne! – atšoviau. – Tiesą sakant, pirmadienį ketinu oficialiai pasikeisti vardą, ir man niekada nereikės jiems prisipažinti, kad, kai susižadėjome, sužadėtinis nežinojo tikro mano vardo.

Džekas nusijuokė, ir man krūtinėje ėmė žiebtis visas spiečius žvaigždžių. Todėl už jo ir tekėsiu: jis geba sukelti man šį jausmą vien nusijuokęs. Tad ar tikrai taip svarbu, kad nežinojo tikro mano vardo?

– Jei gali dar šiek tiek ištverti, kai grįšime namo, aš mamai viską paaiškinsiu.

– Gerai, – gūžtelėjau, – nors Elizabetė taip pat ne toks jau prastas vardas, jei kartais nedrįstum jai pasakyti.

Džekas vėl šyptelėjo, o aš nušvitau laiminga, kad dabar tai bendras mudviejų reikalas.

– Ar nieko, jei paliksiu tave vieną ir trumpai užsuksiu į vonios kambarį? – paklausė Džekas.

– Žinoma, eik, – atsakiau jausdama palengvėjimą, kad dabar tas vardas – ne mano vienos paslaptis.

– Tuoj grįšiu, – tarė Džekas ir švelniai pabučiavo mane į lūpas.

Naudodamasi proga atidžiai apsižvalgiau. Jų svetainėje, didžiulėje ir nelabai jaukioje, buvo daugybė šeimos narių nuotraukų. Tačiau pas turtuolius paprastai tikiesi pamatyti kitokias – vaizduojančias juos stovinčius išdidžiomis pozomis, o moteris, vilkinčias išeiginėmis suknelėmis. Šiose buvo užfiksuoti laimingi žmonės ir daug jų asmeninio, pasitenkinimą teikiančio gyvenimo akimirkų. Mano tėvai taip pat turėjo pasistatę kelias nuotraukas, bet daugumą, sudėję į albumus arba dėžes, laikė palėpėje, nes, kaip ir dauguma žmonių, jie namuose neturėjo tiek daug erdvės, kad galėtų rodyti visas turimas fotografijas.