Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Ypač atkreipiau dėmesį į nuotrauką virš puošnaus židinio ant balto marmuro atbrailos krašto. Paprastuose sidabro spalvos rėmeliuose, maždaug trylikos pločio ir septyniolikos centimetrų ilgio, buvo nuotrauka besijuokiančios, susikibusios už rankų poros, apipiltos tarsi sniegu, bet iš tikrųjų tai buvo konfeti. Vyras vilkėjo paprastą pilką kostiumą ir ryšėjo šviesiai melsvą kaklaraištį, moteris buvo pasipuošusi nuostabia ilga rožine suknia. Iš ten, kur sėdėjau, mačiau, kad jos oda spindėjo ir be makiažo, o neįprastai žydros akys traukė dėmesį, nors nebuvo pagražintos nei blakstienų ir antakių dažais, nei kosmetiniu pieštuku. Ji atrodė ne šiaip gražiai, o dieviškai, beveik dangiškai. Mane sukrėtė tas vaizdas, jų kūno kalba ir veidai tiesiog kerėjo: neprisiminiau, kad kada nors būčiau mačiusi du tokius laimingus žmones – kiekviena jų kūno dalelė, rodės, spinduliavo džiaugsmą.

Niekada nebuvau mačiusi taip besišypsančio Džeko. Tačiau toje nuotraukoje jis, rodės, šypsojosi lengvai ir natūraliai. „Kai jiedu su Eva buvo pora.“

Keletą akimirkų prieš grįžtant Džeko tėvams į svetainę, mano žvilgsnis vėl nukrypo į stalelį.

– Elizabete, – sėsdamasi ant sofos paklausė Harieta, o Hektoras padėjo padėklą su arbata netarkštelėjęs nė vieno porcelianinio indo, – ar jau galvojai apie vestuvinės suknios modelį? Ar esi iš tų, kurios mėgsta suknią be petnešėlių, bet renkasi ilgą sijoną su šleifu?

– Dar nenusprendžiau, – atsakiau. – Turiu prisipažinti, kad nesu viena tų merginų, kurios žino, kokia turi būti tobula vestuvinė suknia.

– Paistalai, – draugiškai paprieštaravo man Hektoras. – Kiekviena moteris žino, kokia turi būti tobula jos vestuvinė suknia, net jeigu ir netradicinė. – Jis meiliai patapšnojo Harietai kelį ir ji pritariamai nusijuokė. – Bent jau man taip buvo paaiškinta.

„Nori pasakyti, ne tokia tradicinė kaip Evos?“ – dingtelėjo man.

– Dieve mano, – juokdamasi drauge su jais pasakiau. – Šį klausimą man tikrai reikės kiek atidėti. Kuo greičiau sukonstruosiu laiko mašiną, grįšiu į praeitį ir pasitarsiu su ankstesne savimi.

Hektoras su Harieta nusijuokė, tada ji, išdėliojusi ant stalo indus, ėmė pilstyti arbatą ir dalyti sklindžius.

„Džekas ne vienintelis šiuose namuose, niekaip negalintis pamiršti Evos“, – pamaniau. Ir vis laukiau, kada galėsiu vėl žvilgtelėti į nuotrauką moters, kuriai nuolat nerimavau negebėsianti prilygti. Nors iš tiesų dar kartą pamatyti tos nuotraukos man nė nereikia, nes Evos atvaizdas neišdildomai įsirėžė į atmintį, matyt, kaip ir jos atminimas visų Bričamų šeimos narių širdyse.

Laiptais nusileidžia Džekas, ir aš ištiesusi ranką pasiremiu į jį, ketindama lipti į viršų.

– Manau, sugalvojau kai ką geriau, – ir pasilenkęs paima mane ant rankų taip švelniai, kad aplink niekas nė nevirpteli.

– Ką darai? – tyliai juokdamasi klausiu.

– Žinoma, nešu tave per namų slenkstį.

– Žinoma.

Ir neša, kaip kasdien paskui nešdavo pirmą savaitę po vestuvių.

2 Laisvė (angl. liberty ).

Džekas

Libė paklusni ir mano glėbyje nespurda, elgiasi visai kitaip nei paprastai, kai paimu ją ant rankų. Paprastai ji netveria juoku ir klykia, liepia ją paleisti ir, jei išmesčiau ją iš rankų, grasina visaip keršyti. Ji lengvesnė nei įprasta, bet taip yra dėl to, kad pastarąją savaitę nedaug valgė.

Viena labiausiai mano mėgstamų Libės savybių yra jos apetitas: prie kiekvieno savo patiekalo ji puola taip godžiai, tarsi valgytų paskutinį kartą gyvenime. Ji valyva, bet entuziastinga valgytoja. Libė pasakojo pirmais doktorantūros metais mitusi vien sriuba, duona, pupelėmis ir gariu – naminiu ganietišku troškiniu, kurio pataisiusi iš Londono atsiųsdavo mama. „Daugumą patiekalų galima puikiai paskaninti trupučiu prieskoninių žolelių, bet, Dieve, kaip pavargau taip save varžyti. Užtat dabar perku patį brangiausią maistą, kokį tik galiu sau leisti, ir niekada nieko neišmetu, nes žinau, ką reiškia, kai jo trūksta“, – pasakė ji.

Per kelias pastarąsias dienas ji visai prarado apetitą; dabar vos suvalgo nedidelę lėkštę sriubos.

Nešu Libę į svetainę parodyti, kaip čia viską pakeičiau. Kol dairosi po kambarį, tebelaikau ją ant rankų. Daugumą mūsų miegamojo baldų pernešiau į apačią: komodą, į kurią tvarkingai sulankstęs sudėjau dažniausiai jos dėvimus drabužius; nešiojamą televizorių ir vaizdo grotuvą; naktines spinteles ir šviestuvus krištoliniu pagrindu, o jos pusėje pastačiau dar ir nuotrauką, kur po itin purvinų futbolo rungtynių mudu su Bendžiu sėdime parke; taip pat du didelius širdies formos kilimus, jos atsivežtus iš savo buto. Kitoje durų pusėje net prisukau vąšus, kad turėtume kur pasikabinti chalatus. Viršuje liko tik lova. Čia stovi nauja. Man teko apeiti nemažai parduotuvių, kol tokią radau, bet ji kaip du vandens lašai panaši į tą metaliniais rėmais, kuri stovėjo jos bute ir kurioje pirmą kartą pasimylėjome. Nupirkau tą lovą norėdamas Libei priminti, kad ją myliu ir, nesvarbu, kas nutiktų, branginu kiekvieną mudviejų drauge praleistą akimirką.

Prieš Libei atsikraustant, Greisė mums nupirko visą kalną patalynės, o Libės draugė Andžela – daugybę rankšluosčių, ir abi pareiškė, girdi, tai išankstinės vestuvinės dovanos. Paskambinau Greisei padėkoti ir paklausti, kam ji pirko patalynę, juk žino, kad turime jos tiek, jog užtektų aptarnauti vidutinio dydžio viešbučiui.

– Kuri moteris norėtų miegoti pataluose, pirktuose jos pirmtakės? – kandžiai atšovė ji. – Nauja lova – nauja ir patalynė.

– Nauja lova? – nustebau.

– Tik nesakyk, kad nenupirkai naujos lovos! Turbūt nemanai, kad Libė miegos buvusiame santuokiniame Evos guolyje, – pasakė Greisė.

Susimąsčiau: mudviem nutarus tuoktis, Libė kelis kartus toje lovoje miegojo, bet visuomet labiau norėjo likti savo bute – sakė, girdi, ten šilčiau ir visi jos daiktai po ranka.

– Dieve, koks tu kartais bukas, – išrėžė Greisė.

– Gal dėl to ji vis siūlo pergabenti pas mane savo lovą? – pasiteiravau Greisės.

– Aišku, kvaily tu.

– Kodėl tiesiai man nepasakė?

– Hm… Pagalvokime… Kodėl moteris, kurią ketini vesti, mylinti tave moteris kiekviena savo kūno dalele nenori tavęs liūdinti siūlymu atsikratyti to, kas tau primena mirusią žmoną? Hm… Net nežinau… Manai, ji galėtų imti ir tiesiai šviesiai pasakyti tokį dalyką?

– Nė nenutuokiu, – prisipažinau Greisei. – Apie tai niekada negalvojau.

– O jei pamėgintum žvelgti į visa tai jos akimis? Libė jaučiasi nelabai tvirtai, nes tu jau gyvenai susituokęs, be to, ji – kaip ir visas likęs pasaulis – mato, kad vos paminėjus Evą nežinia kodėl nuliūsti. Kodėl tau nesuteikus jai galimybės laimėti?

Pasiūliau Libei viską pradėti nuo pradžių; pasiūliau drauge išsirinkti miegamojo komplektą ir galbūt nusipirkti dar vieną kitą namie reikalingą baldą. Išvydęs jos akyse nuoširdų palengvėjimą supratau, kad Greisė buvo teisi.

Kurį laiką tikrai stengiausi galvoti apie Libę, mėginau tiek žodžiais, tiek darbais jai parodyti, kad visada pirmiausia galvoju apie ją, bet pastaraisiais metais apsileidau. Jau neskiriu Libei tiek dėmesio, ignoruoju ją ir nusisuku, kai turėčiau atsigręžti. Ši lova – ženklas, kad noriu pasitaisyti. Nauja lova naujai pradžiai, jei tik ji dar norės su manimi gyventi.

Nenoriai, nes tai reiškia, kad turiu ją palikti vieną, švelniai paguldau Libę ant lovos ir pasitraukiu.

Ji delnais perbraukia per šviesiai rusvą pūkinę antklodę ir ilgai, įdėmiai žiūri į lovos koją.