Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Prisimenu susidūrimo akimirką, taip pat ugniagesį, – sakau alsavimui nurimus ir siaubui nuslūgus. – Bet nutiko dar kažkas, tik nežinau, kas.

– Dabar tai nebesvarbu, – ramina mane Džekas. – Dabar svarbiausia, kad pasveiktum.

– Kažkas juk atsitiko. Būk geras, papasakok man. Nepatinka nežinoti, nepatinka manyti, kad būdama sąmoninga dariau ir sakiau kažką, ko dabar nepamenu ir nežinau. Laikai, kai daug gerdavau, jau seniai praeitis, be to, čia visai kitoks reikalas. Anuomet būdavo malonumas; o dabar jaučiuosi taip, tarsi spoksočiau į savo praeitį ir nematyčiau nieko, vien žiojinčią juodą bedugnę, tykančią mane praryti, įkalinti ir nuo visko atskirti. – Na pasakyk. – Tos juodos bedugnės kraštas vis artėja.

– Nieko neatsitiko. Abu buvome truputį sukrėsti, o kai ugniagesiai vadavo tave iš automobilio laužo, laikeisi nepaprastai narsiai. Tikrai nieko nenutiko.

Kalbėdamas Džekas žiūri į mane, bet jo akių lėliukės laksto į šonus ilgėliau vienoje vietoje nesustodamos. Ar dėl mano randų, ar dėl to, kad yra kažkas, ko jis negali man papasakoti?

– Gal nori pasimatyti su kitais? – teiraujasi jis keisdamas temą ir regos kryptį: dabar jis žvelgia į duris, už kurių laukia mano šeima ir draugai. Jie matė mane, praradusią sąmonę, matė visą sutvarstytą, o dabar išvys sudarkytu veidu ir galvos oda. Aš tam nepasirengusi. Nesu tikra, ar apskritai kada nors būsiu, bet dabar – tikrai dar nepasiruošusi.

– Ne, – papurtau galvą, – pasakyk jiems, kad užmigau ir kad susitiksime namie.

– Gerai, gražuole, – daug negalvodamas ištaria Džekas. Tas žodis bado man odą, dreskia ausis, beria ant žaizdų druską. Jis vos ištveria į mane žiūrėdamas, tad kaip galiu tikėti tuo, ką prieš akimirką pasakė? Jis pabučiuoja mane į kaktą – bene sveikiausią likusią kūno dalį. – Iki.

– Taip, iki, – atsisveikinu.

Jam priėjus prie durų vėl prabylu.

– Džekai…

Jis stabteli ir šypsodamasis atsigręžia.

– Na?

– Jei kas nors būtų nutikę, tu man papasakotum, ar ne?

Jis linkteli.

– Taip, žinoma. Taip.

Ketvirtas skyrius

Libė

Nuo šaligatvio iki lauko durų – aštuonios laiptų pakopos. Kiek užtruksiu, kol jas įveiksiu niekieno nepadedama.

Nors nuolatinio skausmo jau nebejaučiu, vis dėlto man sunku vaikščioti nesibaiminant, kad trūks pilvo siūlės, be to, pajutusi tempimą viduriuose imu nerimauti – kad tik nebūčiau sau pakenkusi!

Spoksau į laiptų pakopas, vienodas, lenktais kraštais, iš paprasto pilko akmens, kuriomis daugybę kartų esu užkopusi ir užbėgusi. Tik ne šįkart. Šį sykį turiu sulaukti Džeko, kad man padėtų, – visą savaitę ligoninėje elgiausi būtent taip: reikėjo laukti, kad kas nors padėtų man atlikti paprasčiausius darbus – nusiprausti, nueiti į tualetą, išsivalyti dantis, nežiūrint į veidrodį nusiprausti sveikas veido dalis. Be to, dar privalėjau šypsotis savo lankytojams.

Tie vizitai būdavo trumpi ir gana malonūs, bet visuomet turėdavau leisti žmonėms suprasti, kad „viskas gerai“, kad nieko baisaus nenutiko; stengdavausi galvoti apie teigiamus dalykus, apie tai, kad likau gyva; daug nekalbėdavau apie plaukus, veidą, sveikimą po sunkios operacijos. Po kiekvieno apsilankymo susmukdavau ant pagalvių ir prisiversdavau sveikti, kad greičiau galėčiau grįžti namo ir bent jau neatidaryti durų tiems lankytojams, kurių nenoriu matyti.

Mano lagaminėlį taksi vairuotojas padėjo ant viršutinės laiptų pakopos. Dabar Džekas su juo atsiskaito.

Ligoninėje man aiškiai pasakė, kad namo turiu važiuoti lengvąja mašina arba greitosios pagalbos automobiliu, todėl taksi buvo mažesnė iš dviejų blogybių, mat vien pagalvojus apie greitąją man prasidėdavo panikos priepuolis. Įsitaisę ant užpakalinės taksi sėdynės, mudu su Džeku važiavome tylėdami, jis tvirtai laikė mane už parankės, o aš nejudėjau, buvau tarsi suakmenėjusi, užsimerkusi, kad nematyčiau šalia mūsų jokio automobilio. Kai sustojome priešais savo namą, man labai palengvėjo. Priešais savo namus.

Žengti į vidų bijojau.

Ligoninėje nekantravau iš jos išeiti ir grįžti namo, dabar namie reikės pradėti viską nuo pradžių. Turėsiu būti savimi su tokiu veidu ir tokiais plaukais namuose, kur gyveno kitokia Libė. Tai baugino.

– Tavo tėvai, Andžela, Greisė ir mano tėvai norėjo surengti sutiktuves, – ridendamas mane, laukusią vežimėlyje prie taksi, tarė Džekas, – bet paaiškinau jiems, kad tikriausiai tau tai nepatiktų. Bent jau ne dabar. Tikiuosi, gerai padariau.

– Taip, – pritariau aš, – teisingai padarei.

Įsikišęs piniginę į užpakalinę kelnių kišenę, Džekas atidaro išorines duris, paskui vidines ir įneša mano lagaminėlį.

– Sėkmės, – eidamas pro mane palinki taksi vairuotojas. Netikėtas nepažįstamojo palaiminimas. – Rūpinkitės savimi.

„Kažin, ar daug yra žmonių, kuriems taksistas linki sėkmės? – svarstau žiūrėdama, kaip vyras, už kurio ištekėjau, leidžiasi laiptais man padėti. – Pavieniams keleiviams, grįžtantiesiems iš ligoninės arba nelaimės prislėgtiesiems, kuriems tikrai jos reikia.“

Man rodos, priklausau visoms trims grupėms.

Sustojęs priešais mane Džekas džiugiai nusišypso, ir aš jam atsakau tuo pačiu. Be jo viskas būtų gerokai sunkiau. Nemanau, kad būčiau taip puikiai susitvarkiusi ir tomis nevilties valandomis patyrusi ir gerų akimirkų, jei nebūčiau žinojusi, kad visą laiką su manimi yra Džekas.

2009-ųjų gegužė

– Taigi, tu Elizabetė, – mums peržengus namų slenkstį tarė Džeko motina.

Ji džiugiai šypsojosi išskėtusi rankas, nekantraudama pasisveikinti. Apkabino mane, priglaudė, apgaubė švelniu, svaiginančiu, talko pudrą primenančiu aromatu moters, besididžiuojančios savo išvaizda ir visada turėjusios lėšų jai puoselėti. Artimiausiame prekybos centre jai niekada neteko raustis nupigintų prekių dėžėje ir ieškoti reikalingo atspalvio akių šešėlių. Ji buvo elegantiškai apsirengusi: ant gelsvai rudos, šilkinės, tiesios suknelės vilkėjo kašmyro megztuką; avėjo rusvais dailiais bateliais, nors namai, rodės, buvo iš tų, į kuriuos įžengę svečiai batus paprastai nusiauna. Rusvus plaukus, pamargintus keliomis sidabro gijomis, buvo nusikirpusi trumpai, bet labai stilingai, o į ausis įsivėrusi auksinius auskarus su perlais.

Ji tvirtai mane apkabino – galbūt norėjo įsitikinti, ar esu tikra, paskui žingtelėjo atgal ir vikriai nuleidusi rankas suėmė manąsias.

– Leisk man į tave pažiūrėti, – pasakė Džeko motina ir vėl apdovanojo mane plačia ir nuoširdžia šypsena. – Tu visai kitokia, nei įsivaizdavau. Mano sūnus mums apie tave nieko nepasakojo. Bet tu graži.

– Mama … – įsiterpė Džekas.

– Oi, tyliu, tyliu, – geraširdiškai atsakė jo motina. – Turėtum būti dėkingas, kad ji man patinka. Kiek yra jaunų moterų, besiskundžiančių, girdi, anytos jų nemėgsta? Drįsčiau teigti, kad daug. Bet tu, Elizabete, tiesiog įkvėpei mano sūnui norą gyventi. – Tebelaikydama mane už rankų, ji dar truputį atsitraukė. – Kai ėmėte susitikinėti, jis tapo tarsi visai kitu žmogumi. Jau nesitikėjau, kad kada nors vėl pamatysiu jį besijuokiantį ar besidomintį gyvenimu…

Kai jos žvilgsnis ėmė blaustis, o akyse pasirodė ašaros, mus visus keturis, stovinčius koridoriuje, o ypač Džeko motiną, apėmė siaubas.

– Atleisk mano žmonai. Kartais ji pernelyg jautriai į viską reaguoja, – eidamas prie mūsų prabilo Džeko tėvas. – Tu trikdai vargšę merginą. Išgąsdinsi ją, – jis ištiesė ranką, ir jo žmona tuoj pat paleido manąsias, kad galėčiau ją paspausti ir pasisveikinti. – Hektoras, – prisistatė jis. – Malonu susipažinti.