Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Nupirkai naują lovą, – sako.

– Taip, pamaniau, kad čia tau bus lengviau nei kopti laiptais. Nupirkti naują lovą man pasirodė gera mintis.

Jos akys pritvinksta ašarų, o man galvą ir krūtinę perveria skausmas, kurį visuomet pajuntu, kai Libė susigraudina.

– Ji tokia pati, kokią turiu savo bute, – sako ji.

Linkteliu negalėdamas pratarti žodžio, tik žiūrėdamas, kaip ji nusibraukia ką tik ištryškusią ašarą.

– Ačiū, – padėkoja ji ir šiaip taip nusišypso. – Tikrai. Žinai, labai bijojau, kad grįžus viskas bus kitaip ir man bus sunku vėl apsiprasti namuose. – Libė apsižvalgo po kambarį. – Bet taip turbūt geriausia, ar ne? Tai kai kas visai nauja ir mudviem reikia apsiprasti drauge.

Vėl linkteliu. Ji atsargiai išsitiesia ant lovos ir atsiremia į pagalves, – jos akyse ir veide matyti kiekvieno judesio keliama kančia.

– Gal nori arbatos ar kavos? – pasiūlau.

– Ne, – atsisako ji vos pastebimai purtydama galvą. – Viskas gerai. Gal pamėginsiu truputį nusnūsti.

– Taip ir padaryk, – pritariu. – Pažadinsiu tave pietauti.

– Gerai, – sutinka ji. – O gal galėtum truputį pagulėti su manim?

Akimirksniu suvokiu, kad Libė tikrai nekaltina manęs dėl to, kas atsitiko, ir mano veidą nušviečia šypsena. Guluosi į lovą toks dėkingas už galimybę ją apkabinti ir pamiršti kaltę, kad ne viską papasakojau apie avariją.

Penktas skyrius

Libė

Tai ne aš.

Aš ne tokia. Išvaizda man nerūpi, žinau, kad grožis sklinda iš vidaus, suprantu, jog plaukų ilgis, kūno svoris ir odos glotnumas nėra tokie svarbūs kaip žmogaus asmenybė. Ir vis dėlto negaliu jų suvaldyti. Minčių, jausmų ir skausmo, verčiančių mane taip elgtis: sėdėti prieš veidrodį tyliai riedant ašaroms ir skęsti nevilties jūroje.

Tebesu Libė. Dėl to rantyto brūkšnio, besirangančio man nuo kaktos iki sprando, nesilioviau garsiai kvatotis, jei man kas nors pasirodo juokinga. Dėl veidą bjaurojančių įdrėskimų, primenančių atsainiai ant tako išbarstytą žvirgždą, nesilioviau prasidėjus reklamai junginėti televizijos kanalų. Dėl rando, įstrižai kertančio kairę veido pusę, nesilioviau mėgusi, kad mane pažadintų lyg pernelyg uolūs turgaus prekeiviai klykaujančios žuvėdros.

Nė viena šių žymių, nė vienas šių paviršutiniškų dalykų negali manęs pakeisti. Negali pakeisti tikrosios Libės. Todėl dabar neturėčiau verkti. Aš nepasikeičiau.

Ir kai veidrodyje atsispindinti, žirkles laikanti ir laukianti iš manęs pritariamo galvos linktelėjimo Andžela ims kirpti, aš vis tiek nepasikeisiu.

Bet žvelgiu į ilgas tamsių savo plaukų sruogas ir atsisveikinu su ilgaplauke savimi, nes tikriausiai man vis dar nepraėjo avarijos sukeltas šokas.

Ne dėl to, kad be plaukų baiminuosi atrodyti bjauriai ir visai nepanaši į save.

Užsimerkiu ir linkteliu.

– Ar tikrai to nori, mieloji? – klausia ji. – Galime pamėginti padirbėti su tais plaukais, kurie liko.

Andželos oda nuostabi, o plaukai dieviški. Ji juodaodė kaip ir aš, o jos kūno formos dailios ir nepriekaištingos. Jos plaukai ilgi, supinti į plonas kaseles, o šios, susuktos ir garbanotos, siekia juosmenį. Ji atrodo labai moteriškai.

– Būk gera, imkis darbo.

Ji kerpa man plaukus švelniai ir atsargiai, bet aš neatsimerkiu. Negaliu žiūrėti. Negaliu matyti savęs veidrodyje, negaliu žvelgti į tikrovę, į dirbančias jos rankas.

Kai Andžela stabteli, girdžiu ją keičiant įrankius.

– Dabar kitas etapas. Gerai, mieloji?

Neatsimerkdama vėl linkteliu. Išgirdusi plaukų kirpimo mašinėlės burzgimą krūpteliu – tas garsas trapią tylą pripildo nelaimės nuojautos. Metalinėms žirklėms palietus man galvą stengiuosi nesitraukti, prisiverčiu nerėkti. Likusius plaukus Andžela man nurėžia labai greit.

Bet kad atmerkčiau akis, man prireikia vos ne visos amžinybės.

Pažvelgusi į veidrodį matau moterį, kuria tapau.

Džekas

Pamačius ją man sustingsta širdis. Ji plika, ant galvos matyti randas ir siūlės žymės.

Ji stovi koridoriuje nerimaudama, nervingai sunėrusi pirštus – kaip maža mergaitė, sučiupta daranti kokią šunybę ir laukianti bausmės.

– Tavo plaukai, – sakau, – jų neliko.

Libė linkteli, ir jos akyse pasirodo ašaros. Koridoriumi prieinu prie jos ir uždedu rankas jai ant pečių.

– Geriau neturėti nieko nei šį tą pakenčiamo, – paaiškina ji.

– Atrodai fantastiškai, – sakau, ir ji nustebusi kelis kartus sumirksi.

– Tikrai? – paklausia.

– Taip. Pasaulyje yra tik kelios moterys, galinčios iškrėsti tokį pokštą, ir tu – viena iš jų.

– Tikrai? – vėl klausia Libė ir pajutusi palengvėjimą atsipalaiduoja.

– Tikrai. O nuostabiausia, kad galiu matyti visą tavo gražų veidą.

– Tai aš neatrodau siaubingai?

– Ne, tu niekada negalėtum atrodyti siaubingai, – atsakau ją prisitraukdamas.

O man ausyse tebeskamba jos žodžiai: „Verčiau neturėti nieko nei šį tą pakenčiamo.“

Viliuosi, kad tai netiesa. Iš visos širdies tikiuosi, kad taip nėra.

Šeštas skyrius

Libė

– Ponia Bričam, ilgai jūsų netrukdysime, – sako policininkė.

Ji vilki civiliniais drabužiais, o kartu su ja – taip pat neuniformuotas pareigūnas, kurio ji nesivargino man pristatyti. Apklausiant dėl eilinio eismo įvykio – pernelyg ceremoniška.

Be to, man labai nepatinka, kad jie čia atėjo.

Tikrai nenorėjau kalbėti apie avarijos aplinkybes namuose, per tą savaitę, kol gulėjau ligoninėje ir nieko daugiau neveikiau, tik atsakinėjau į klausimus, mano avarijos aplinkybių versija kažkodėl nieko nedomino, nors, tiesa, su Džeku jie šnekėjosi. O dabar namie, kai mėginu, kaip sakoma, „gyventi toliau“, išdygsta jie ir tempia mane į praeitį. Jaučiuosi lyg kvočiama, tarsi tiesiog sėdėdama automobilyje, į kurį kažkas rėžėsi, būčiau kuo nors nusikaltusi. Džekas kitame kambario gale stovi atsirėmęs į valgomąjį stalą, nors policijos pareigūnė liepė jam išeiti. Rodės, jis nesispyriodamas ketino paklusti, bet aš paklausiau: „Kodėl Džekas turi išeiti?“ Ji nesumojo, ką atsakyti, tad pareikalavo iš jo bent jau nesikišti ir netrukdyti su manimi kalbėtis. Jei nebūčiau žinojusi, kad taip nėra, būčiau galėjusi pamanyti, kad esu apklausiama kaip įtariamoji, o ne prašoma papasakoti, kas nutiko, kad tai įtrauktų į protokolą.

– Gal neskubėdama papasakotumėte mums, kas atsitiko nelaimingo atsitikimo dieną? – prašo policininkė.

Žodžius „nelaimingas atsitikimas“ ji keistai pabrėžia, ir giliai širdyje pajuntu būgštavimą.

– Ne kažin ką prisimenu, – atsakau, o pareigūnas ima kažką skrebenti bloknote. – Pamenu, mudviem su Džeku šnekučiuojantis lyg kas trenkėsi į automobilį, paskui pamačiau į mane artėjančią sieną ir gatvės šviestuvo stulpą. O dar vėliau kalbėjausi su ugniagesiu. Ir viskas.

– Ką jūsų vyras veikė prieš pat susiduriant? – klausia ji.

– Be to, kad vairavo? – pašaipiai pasitikslinu, bet tikrai nesuvokiu šio klausimo prasmės.

– Ar jis vairavo nervingai, gal viršijo greitį?

Užsimerkusi stengiuosi prisiminti, kas vyko prieš tą lemtingą akimirką. Tada atmerkiu akis.

– Mes kalbėjomės, ir į mus rėžėsi automobilis.

– Kalbėjotės? Nesikivirčijote? – neatstoja ji.

– Jei būtum kivirčijęsi, taip ir pasakyčiau.

Ji reikšmingai pažvelgia į Džeką.

– Juk abi žinome, kad jaučiant spaudimą ne visada lengva pasakyti, ką iš tiesų nori.