Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Matyt, taip jį paveikė Eva, pažadino tyliąją jo asmenybės pusę – tą, dėl kurios jį įsimylėjau. Eva turėjo būti nepaprasta moteris.

Ar aš taip pat turėjau jam tokią įtaką? Mat kol kas vis dar buvo ryškesnė pretenzingoji jo asmenybės dalis. Vis dar būdavo akimirkų, kai Džekas norėdavo sublizgėti, pasirodyti, kas esąs, ir tai mane priblokšdavo. Rodės, Evai pavyko jį sutramdyti, tik kažin – iš karto ar laikui bėgant?

– Ką dar nori žinoti? – vangiai paklausė Džekas.

Jis nenorėjo daugiau pasakoti, o aš nenorėjau daugiau žinoti, nes staiga išsigandau jo meilės Evai ir sielvarto dėl jos. Abu jie buvo neaprėpiami ir neįveikiami; ir tai tikriausiai reiškė, kad jo širdyje man niekada nebus pakankamai vietos. Jis nuolat mėgins įtalpinti mane į erdvę, kurią tebėra užėmusi Eva.

– Hm… Nieko, – atsakiau. – Nors gal ir smalsu dar kai ką sužinoti. Noriu pasakyti, kad palietėme svarbią temą ir… gal pasišnekėsime apie tai kitą kartą?

Džekas pakėlė galvą ir atidžiai pažvelgė į mane.

– Tikrai? Nenoriu, kad jaustumeis taip, tarsi ką nors nuo tavęs slėpčiau.

– Nemanau, kad nuo manęs ką nors slepi. Tiesiog viskas darosi pernelyg rimta: galbūt mums derėtų žengti žingsnelį atgal?

Po akimirkos Džekas jau klūpojo ir susiraukęs žvelgė į mane:

– Mėgini pasakyti, kad nenori tekėti?

Ar tai mėginau pasakyti? Sąmoningai tokios minties nepuoselėjau, bet dabar, kai jis apie tai prakalbo… Galbūt man iš tiesų išsprūdo tokia užuomina. Ėmiau svarstyti: gal jis dar nepasirengęs? Per trejus metus tokios meilės nepamirši; tikriausiai apskritai niekada nepamirši. Ir kodėl turėtum norėti vesti kokią nors moterį, jei tavo širdis priklauso kitai?

– Gal mums reikėtų ilgiau padraugauti? Juk nėra kur skubėti, ar ne? Galėtume toliau susitikinėti ir…

– Mano gyvenime buvo dvi mylimos moterys, – nutraukė jis mane. – Eva ir dabar tu. Ta meilė skirtinga, nes ir judvi – skirtingos. Bet, Libe, neapsigauk: aš tave myliu ir trokštu praleisti su tavimi visą likusį gyvenimą.

Giliai alsuodama, lėtai ir tolygiai įkvėpdama ir iškvėpdama žvelgiau žemyn, į balta pūkine antklode užklotų mūsų kūnų daubas ir kalveles.

– Negaliu apsimesti, kad Evos niekada nebuvo, – tarė jis, – bet taip pat negaliu tvirtinti, kad dabar tu nesi svarbiausias žmogus mano gyvenime. Myliu tave taip pat, kaip myliu ją. Tai yra mylėjau .

– Apie ilgalaikių santykių kankynę suprantu labai daug ir nieko nenutuokiu apie santuoką, nes niekada nebuvau ištekėjusi, bet žinau, kad…

– …kad bijai, jog nemyliu tavęs taip, kaip mylėjau Evą? Kad negalėsiu mylėti tavęs taip pat stipriai, nes tebemyliu ją?

Nuleidusi galvą linktelėjau susigėdusi, kad mano mintys, Džeko garsiai ištartos, atrodo tokios aikštingos ir vaikiškos. Nekenčiau savęs, kad išsidaviau esanti reikalinga globos ir nepasitikinti savimi.

– Patikėk, Eva jau praeitis. O tu – mano šiandiena ir rytojus. Negaliu pakeisti savo praeities, be to, ir nenorėčiau, bet, – Džekas pasislinko arčiau, suėmė man rankas ir palaukė, kol pakėlusi galvą į jį pažvelgsiu, – aš tave myliu.

Šį kartą jis tai ištarė visai kitaip. Anksčiau irgi sakė, kad mane myli, ir buvo nuostabu tai girdėti, tačiau šį kartą tuose žodžiuose suskambo nauja gaida – patikinimas, kad jo širdyje užimu svarbiausią vietą. Kiekviena ką nors jaučianti jo esybės dalis jautė tai būtent man. Šį kartą tiesiog negalėjau neteisingai suprasti, ką reiškia trys žodžiai: „Tu. Vien tu.“

Linktelėjau, kad supratau.

– Tai ar tekėsi už manęs? – plačiai šypsodamasis paklausė Džekas.

Vėl linktelėjau.

Jo veidas visas nušvito.

– Mudu būsime tokie laimingi, pamatysi. Pažadu, kad būsim nepaprastai laimingi.

Džekas

Libę pirmą kartą pamačiau kelias minutes su ja pasišnekėjęs. Po to, kai ji man pasakė, girdi, atsiprašyti nemoku, o per dantį ją traukiu taip pat visiškai nevykusiai.

Susidomėjau Libe, kai man nutraukus jos derybas dėl perkamos mašinos ji išėjo iš automobilių salono, bet tik jai niekinamai patempus lūpą, kilstelėjus antakį ir išpūtus šnerves pajutau tokį smūgį, lyg kas būtų tvojęs į tarpkojį. Lėkdama tolyn nuo manęs, ji nematė, kaip atidžiai nužvelgiau jos kūną: lieknas kojas ir džinsus, žavingu linkiu gaubiančius užpakaliuką; tvirtą, pilnoką jos liemenį ir krūtinę, švelnią kaklo liniją, išnykstančią po nepaprastai vešliais, žvilgančiais, lygiais juodais plaukais.

Kai Libė pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu, ryžtingai atsisakiusi įvertinti pakartotines mano pastangas atsiprašyti, vėl nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų ir pajutau lig tol nepatirtą driokstelėjimą – tokį stiprų, tarsi man krūtinėje būtų sprogusi bomba. Sprogo kažkas, kas, mano įsitikinimu, seniai turėjo būti mirę. Man ji patiko . O tuo metu nedaug buvo žmonių, kuriems jaučiau simpatiją. Buvau praradęs gebėjimą mėgti žmones, juolab moteris ir juolab negalvodamas apie seksą. Buvau nugrimzdęs į egoizmą ir pasipūtimą ir nedrįsau šių savybių atsikratyti, kol nesutikau naujo žmogaus, galinčio teikti man užuovėją. Staiga radau priežastį, kuri galėtų priversti mane keistis, nes prieš mane stovinti moteris tikrai nepriimtų transplantuotos mano asmenybės.

„Dėl to nesiginčysiu“, – atsakė ji, kai pripažinau, kad esu kvailys, nes sužlugdžiau Garetui sandorį, ir tą akimirką suvokiau turįs keistis. Greisė jau kelis mėnesius kalė man į galvą, kad negaliu visą laiką taip elgtis: dulkinti moteris, o paskui sakyti joms, girdi, rimtiems santykiams nesu pasirengęs, bet norėčiau, kad liktume draugai. Žinoma, Greisė buvo teisi, bet aš nekreipiau dėmesio, kol man prieš akis išdygusi Libė nepasakė, kad aš jai nepatinku.

Staiga pasijutau it paauglys, įsimylėjęs gražiausią mokyklos merginą: labai norėjau atkreipti į save jos dėmesį; troškau, kad ji man duotų galimybę.

Dabar sėdžiu prie jos lovos, žiūriu, kaip ji miega, nugrimzdusi į vaistų sukeltą snaudulį, delnais, lyg melsčiausi, laikau suspaudęs dešinę jos ranką. Noriu melstis už ją ir už mudu, bet jau seniai susipykau su Dievu, tad dabar grįžti pas Jį būtų niekšiška – juolab jei atsakys man tuo pačiu kaip praeitą kartą, jei leis moteriai, kurią vedžiau, mirti.

– Libe, mano gražuole, gražuole Libe, – šnabždu palatos tyloje.

Visa kairioji jos kūno pusė sumušta ir sutinusi, didžioji dalis veido ir galvos sutvarstyta. Ji sužeista, kenčianti skausmą, sudaužyta ir beveik palūžusi.

Žvelgiant iš tolo Libė atrodo kaip tvarsliavos ir žaizdų tumulas, bet atidžiau įsižiūrėjus kai kurios jos kūno dalys tokios kaip anksčiau.

Dešinėje veido pusėje jos smakro linija nepaliesta. Į jos veido bruožus ir smakro liniją dėmesį atkreipiau tuomet, kai ji, tą liepos popietę prapliupus lietui, užvertė galvą gaudyti lietaus lašų, – norėjau ištiesti ranką ir pirštu perbraukti per jos veido kontūrą.

Ant jos putlių, dailių lūpų taip pat nėra jokių avarijos pėdsakų. Troškau nubučiuoti nuo tų lūpų sviestinio ragelio trupinius mums pusryčiaujant parke ir lūpų dažus tą vakarą, kai stovėjome prieškambaryje, bet taip baiminausi, kuo visa tai gali baigtis, kad, užuot juos nubučiavęs, kaip paskutinis kvailys ėmiausi „įprastos programos“.

Kaštoninės jos akys su didelėmis tamsiomis lėliukėmis užmerktos ir romios, jos man patinka labiausiai. Beveik visa, ką Libė ketina pasakyti, pirmiausia pasirodo jos akyse. Tebeprisimenu kančios persmelktą jos žvilgsnį, kai nuvažiavau pas ją po mūsų pirmo karto. Ji vengė žiūrėti į mane, kol privertė pripažinti, kad savo namo prieškambaryje nuolat suvedžiodavau ir dulkindavau moteris, – tuomet jos akyse sprogusi baisi kančia pervėrė man širdį. Maniau prieš trejus metus patyręs visas įmanomas kančias, bet tą lemtingą akimirką ji privertė pajusti, kad apsirikau.