Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Virpėdama kaip ir praeitą kartą, kai bučiavomės, sutelkiau dėmesį vien į jį, nemačiau, ką veikia žmonės aplink: ar spokso į mudu, ar vaiposi, ar varsto nepritariamais žvilgsniais.

Kai prabilau, Džekas nudėbė akis, o jo veidas persikreipė iš nusivylimo.

– Jei vėluosiu, tai apskritai nėra prasmės važiuoti į darbą, – paaiškinau.

Jis nieko neatsakė, tik nuleidęs žvilgsnį linktelėjo, o jo veide aiškiai buvo matyti atstumtojo skausmas.

Žvelgdama į krentančių jo plaukų augimo liniją ir nuolankią kūno kalbą, vėl nustebau, kad jis mane taip stipriai veikia. Kodėl? Buvau niekuo neišsiskirianti moteris. Užaugau paprastuose namuose Pietų Londone, mano tėvas buvo paštininkas, mama – slaugė. Gyvenau visiškai neįdomų gyvenimą, ypač gimus Kalebui. Nuo pat pirmos dienos Kalebas, rodės, tapo pasaulio bamba, ir aš dėl to nemaištavau. Mylėjau savo mažąjį broliuką ir jo dramos dažnai tapdavo manosiomis, mat negalėjau stovėti nuošalyje ir žiūrėti, kaip jis kenčia, nemėgindama padėti. Mokydamasi koledže draugavau su keliais vaikinais, bet nieko ypatinga tarp mūsų nebuvo, tai kartodavosi ir paskui, kai įstojau į universitetą, baigiau magistrantūrą ir rašiau daktaro disertaciją. Per tiek gyvenimo metų man niekada nenutiko ko nors neįprasta ar ypatinga. Bent jau tol, kol nesutikau Džeko.

Kol nesutikau šio vyro, kuris, nors galėjo užkariauti bet kurios moters širdį, – iš visko sprendžiant, jis ir turėjo daug moterų, – ėmė domėtis manimi. Jo dėmesys man buvo labai netikėtas, bet giliai širdyje jaučiau, kad taip ir turi būti. Nesupratau kodėl, bet kitaip nei su vyrais prieš jį, jaučiausi šalia jo ypatinga, išskirtinė, ne tokia kaip visos kitos pasaulio moterys. Be to, būdama su juo norėjau daryti daugybę pašėlusių, beprotiškų ir neįprastų dalykų.

– Gal galėčiau tiesiog pasiimti laisvą dieną? – pasiūliau.

Džeko veide nušvito tokia šypsena, kad man pakirto kojas, ir, tarsi jam būtų tas pats, kur stovime, jis ištiesė rankas, prisitraukė mane ir vėl ėmė bučiuoti.

– Dabar pamiegosi, Libe. O mes tavimi pasirūpinsim. Būk gera, mintyse suskaičiuok nuo dešimties iki vieno.

Dešimt… devyni… aštuoni… septyni… šeši…

2009-ųjų balandis

Juokėmės taip, kad vos galėjome atgauti kvapą; svirduliavome, buvome permirkę nuo taškymosi jūroje; truputį persisotinę daugybe vienas kitam sumaitintų cukraus vatos pluoštelių.

Po bučinio Braitono geležinkelio stotyje tapome neišskiriami, tik kartu nemiegojome. Paskutinis pusmetis pralėkė apgaubtas paprastų pasimatymų, nuostabių bučinių ir šnekučiavimosi telefonu iki paryčių miglos.

Klykdami ir kikendami, slysčiodami ir drebėdami nuo balandžio vėsos, mudu bėgome atgal prie patiesalo.

– Na, tai ar tekėsi už manęs? – paklausė jis, mudviem išsitiesus ant žvirgždėto smėlio ir besipešant dėl patiesalo kampo, kad galėtume nusišluostyti.

Man buvo šalta, apklotu buvau užsidengusi ir veidą. Ar jis tikrai tai pasakė, ar man tik pasigirdo? Džekui tylomis laukiant atsakymo, atsargiai nusitraukiau patiesalą nuo veido ir pažvelgiau į jį.

– Ar tu ką tik…

Jis linktelėjo.

Apsilaižiau lūpas ir nuo ištirpusios jūros druskos man ėmė dilgčioti liežuvį.

– Gal pirma kartu pagyvenkime?

– O gal gyvenkim drauge ir planuokim vestuves?

– Vedybos – rimtas įsipareigojimas.

– Žinau. Noriu įsipareigoti tau ir kartu su tavimi.

– Mums drauge linksma, bet…

– Bet jei mums nebūtų smagu, tuoj pat už manęs ištekėtum, ar ne?

Jis nusišypsojo tokia šypsena, nuo kurios kelis pastaruosius mėnesius pasijusdavau lyg apgirtusi, be to, pajutau, kad mintys ir sveikas protas ėmė plakti sparnais ketindami tuoj skristi. Ir vėl.

– Tuokiamasi visam gyvenimui, – pasakiau.

– Aš tai žinau.

– Kalbi rimtai?

– Man rodos, jau seniai apie nieką taip rimtai nekalbėjau. Galbūt net visą savo, kaip suaugusio vyro, gyvenimą.

„O Eva?“ – dingtelėjo man.

– O kaip Eva? – garsiai išsprūdo žodžiai.

Per pastaruosius kelis mėnesius Džekas apie ją kalbėjo. Trumpai užsimindavo, bet plačiau šia tema nesišnekėjome, o aš nedrįsau klausti ir sugriauti to, kas mudu siejo. Galėjau panaršyti internete ir daugiau sužinoti apie jos mirtį, tačiau būčiau pasijutusi taip, tarsi kiščiausi į asmeninį jo gyvenimą ir žlugdyčiau jo pasitikėjimą manimi. Jei noriu ką nors apie ją sužinoti, turiu klausti, o ne šniukštinėti ir slapta viską aiškintis.

Jo žvilgsnis buvo įdėmus ir tiesus.

– Man nepatiktų, jei šią akimirką šias piršlybas kas nors drumstų, noriu, kad čia būtum tik tu ir aš. Paskui, kai atsakysi „taip“ arba „ne“, galėsim pasikalbėti apie viską, kas tau rūpi. Bet dabar – tai tik mudviejų reikalas.

– Amžiams.

– Amžiams.

Paplūdimyje pučiančio vėjo plukdoma vėsa per drėgnus, prilipusius prie kūno drabužius ėmė smelktis į mane. Drebėjau. Drebėjau, bet šluostytis nemėginau.

Jis taip pat tirtėjo, aiškiai sušalęs nuo drėgmės ir vėsaus oro.

– Tiesą sakant, pirštis neketinau, – tarė jis. – Tiesiog išsprūdo, bet iškart supratau, jog taip atsitiko todėl, kad noriu tave vesti. Ne šiaip sau gyventi kartu, o prisiimti ilgalaikį įsipareigojimą.

Kažkas man kuždėjo, kad tiesiog pasitikėčiau. Leisčiausi nešama pasroviui ir pasitikėčiau. Tai buvo tas pats balsas, norėjęs, kad tąkart išlėkčiau iš Braitono geležinkelio stoties pasižiūrėti, gal Džeko automobilis tebestovi, ir leisti jam nuvežti mane į Londoną. Tai buvo ta beprotiška, kvaištelėjusi mano asmenybės dalis, į kurią tikriausiai turėjau nekreipti dėmesio, tačiau vos pasirodžius Džekui tas balsas skambėdavo garsiausiai. „Be to, – kvaištelėjęs balsas įtikinėjo proto balsą, – vėliau visada galiu apsigalvoti, tiesa? O gal ne?“

– Gerai. Taip. Taip, tekėsiu už tavęs.

– Ir prieš vestuves persikelsi gyventi pas mane? – dabar jau spaudė mane jis.

Nesusilaikiau ir nusišypsojau.

– Gerai. Gyvensiu su tavimi prieš vestuves.

Akimirką pajutau, kad pasaulis nuščiuvo, o aš leidau sau prabangą mėgautis nutrūktgalvišku ir beprotišku savo poelgiu, nes iš meilės buvau visai pametusi galvą, tad pasekmės buvo nė motais.

1 Užpakaliniais ratais varomas „BMW“ markės automobilis. – Čia ir kitur vert. past.

Antras skyrius

Džekas

Beveik visi tvirtina negalintys pakęsti ligoninių. O man jos visai nieko: nemėgstu jų, bet ne taip kaip lavoninių. Ir kapinių. Kai žmonėms tai pasakai, paprastai jie tavo požiūriui pritaria. Arba užsičiaupia, nes nežino, ką sakyti.

Bet šios ligoninės taip pat imu nekęsti. Jau visą amžinybę žingsniuoju koridoriumi, o dar neišgirdau nė menkiausios užuominos, ar Libė pasveiks. Ji turi pasveikti, ji pasveiks, bet norėčiau, kad kas nors tai patvirtintų. Bet, užuot taip ir padarę, jie mėgina kuo ilgiau laikyti mane Nelaimingų atsitikimų skyriuje, klausinėja visokių kvailysčių, verčia daryti paprastus atminties tyrimus ir liepia sėdėti ir nejudėti, kad galėtų sutvarkyti žaizdas. Žaizdas? Kokios ten žaizdos – keli įpjovimai ir oro pagalvės nudegintas odos lopinėlis! Išorinis ir vidinis kraujavimas, baisus išgąstis, atėmęs gebėjimą kalbėti, reali mirties grėsmė greitosios pagalbos automobilyje – štai kas yra tikros žaizdos, ir visa tai nutiko Libei.

Netikėtai man prieš akis iškyla Libė, persikreipusi, įstrigusi tarp sulankstytų ir perplyšusių metalo lakštų, kurie kadaise buvo mano džiaugsmas ir pasididžiavimas, ir, kaip po avarijos jau kartą nutiko, vėl pajuntu kūną veriantį skausmą. Mėginau prislinkti prie jos, norėjau pasilikti ir laikyti ją už rankos, bet ugniagesiai gelbėtojai man neleido. Jie apmokyti būti taip suniokotų automobilių viduje ir supjaustę mašiną ištraukti nukentėjusįjį, o aš ne. „Bet jūs nemylite jos taip, kaip myliu aš, – norėjau pasakyti tiems dviem, jėga vėl nuvilkusiems mane į greitosios pagalbos mašiną. – Jei būtinai reikėtų rinktis, jei reikėtų rinktis – jūs ar ji, pasirinktumėte save. O aš pasirinkčiau ją. Visuomet.“