Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Džekas papurtė galvą.

– Ne, nebandysiu laimės.

Nusišypsojau jam, nes supratau, kad jis nemėgins pakartoti tos patirties, o ne laimės su manimi.

Noriu, kad tai baigtųsi. Noriu žinoti, kad manęs laukia Džekas, kad vyras, kurį įsimylėjau, manęs laukia, kaip ir žadėjo.

2008-ųjų spalis

Ankstų rudens rytą šeštą valandą pėdinti į geležinkelio stotį man buvo ne naujiena, tačiau eidama visuomet truputį nerimaudavau, nes būdavo dar tamsu. Jei neplanuodavau važiuoti į Londoną automobiliu, tai į jį nė nesėsdavau, mat manydavau, kad suksiu ratus mėgindama kur nors arti rasti visą dieną nemokamą – kad apsimokėtų! – stovėjimo vietą, ir viskas baigsis tuo, kad pavėluosiu į traukinį.

Taip anksti einant į stotį man dar niekada nieko bloga nebuvo nutikę, bet… visuomet būna pirmas kartas. Ir anksčiau sulaukdavau nepadorių siūlymų – vyrai spoksodavo į mane, šeštą ryto žingsniuojančią gatve, ir manydavo, kad ieškau klientų. Tokiomis akimirkomis nė nežinodavau, ar jaustis įžeistai, ar pamalonintai, ir taip besielgiančius vyrus perverdavau tokiu žvilgsniu, kad jie suprasdavo klydę ir nuvažiuodavo.

Priekiniai priartėjusio automobilio žibintai mane trumpai apakino, bet ėjau toliau, kol jis pristabdė ir pagaliau sustojo. „Na štai, – pamaniau, – dar vienas, kuris turėtų būti namie ir gulėti lovoje vienas arba su žmona, o ne trainiotis po gatves naudodamasis paskutine proga susigauti plaštakę.“

Vairuotojo durelių stiklas nusileido, ir vyras iškišo galvą.

– Tik įsivaizduok, atsitiktinai sutikau tave! – šūktelėjo Džekas.

Porą kartų sumirksėjau negalėdama patikėti, kad tikrai matau jį. Jau kelias savaites nemačiau Džeko ir su juo nesišnekėjau. Nors bučinys buvo labai malonus, vis neapsisprendžiau, susidėti su juo ar ne. Džekas man patiko, dėl to nė kiek neabejojau, bet nebuvau tikra, ar tinkamas jis man? Ne visada įsitvėrusi laikydavausi dalykų, kurie man geri, kartais tyčia jiems priešindavausi, bet Džekas buvo kitoks: nors man netinkamas, atrodė kažkoks išskirtinis. Jis taip man jaukė kūną ir sielą, kad nieko panašaus anksčiau nebuvau patyrusi.

Negana to, niekaip negalėjau liautis apie jį galvojusi: kiekvieną laisvą akimirką mane staiga užplūsdavo mintys apie jį. Apie švelnias jo lūpas ir skubrų nekantrumą, kai jos mane bučiavo. Apie svaiginantį jo odos kvapą. Apie žalias kaip samanos jo akis, kurios sekdavo viską, ką sakydavau, o paskui susirasdavo manąsias, kad drauge nusišypsotume. Palengva visa tai varė iš proto, bet man buvo gera.

– Džekai, – tariau negalėdama sulaikyti šypsenos. Jis man neskambino ir pareiškė šį dalyką paliekantis spręsti man, bet atrodė patenkintas, kai pasakiau, kad sutikusi jį gatvėje sustosiu ir šnektelėsiu.

– Į darbą? – paklausė jis.

– Taip.

– Gal pavežti? – pasiūlė.

– Iki Londono, ar ką? – nusijuokiau.

– Aišku, kodėl ne, – atsakė jis.

– Na, jei pavežtum iki geležinkelio stoties, jau būtų per akis, – tariau.

– Gerai, bet mielai nuvežčiau ir į Londoną.

Ir tik prisisegusi saugos diržu suvokiau, jog tikriausiai taip anksti Džekas važiuoja per miestą dėl to, kad praleido naktį su kokia nors moterimi ir dabar važiuoja iš jos. Man net kvapą užgniaužė ir pajutau šleikštulį. Visa tai man labai nepatiko.

– Taigi, ką tokį ankstų rytą veiki mieste? – tvardydamasi lyg niekur nieko pasiteiravau.

– Buvau iškviestas, – paaiškino Džekas važiuodamas tamsoje skendinčiomis Braitono gatvėmis. – Mano klientas nusprendė įsilaužti į kaimyno namą, mat šis kelioms dienoms buvo išvykęs. Numojo ranka ir į kaimyno turėtą šiuolaikišką apsaugos sistemą, ir į didelį šunį, ir į šeimos narį, kurį kaimynas paprašė prižiūrėti namus. Mano klientas, prieš policijai jį sulaikant, kaip reikiant gavo į kailį. Man dėl to būtų nei šilta, nei šalta, bet šiemet jis įkliuvo jau trečią kartą. Dukart man pavyko pasiekti, kad jis būtų nuteistas lygtinai, bet šį kartą vaikinas tikrai sės už grotų. Nemalonu sakyti, bet jis – idiotas.

Palengvėjimas, kurį pajutau supratusi, kad jis nepraleido nakties su kita moterimi, mane truputį sutrikdė, juolab kad nenorėjau jo matyti.

– Ar nesunku dirbti tokiu neįprastu grafiku? – paklausiau.

– Ne sunkiau nei tau, turinčiai kulniuoti į geležinkelio stotį.

– Paprastai važiuoju autobusu.

Tokį ankstų rytą automobiliu geležinkelio stotį pasiekėme per porą minučių.

– Ačiū, kad pavežei, – padėkojau ir staiga pajutau gailestį, kad nevažiavome ilgiau, kad negalėjau praleisti su juo daugiau laiko. Supratau, kad su sunkumais susiduriu apie Džeką galvodama . O tikrovės su juo geidžiu.

– Ar tikrai nenori, kad nuvežčiau į Londoną? – dar neprarasdamas vilties paklausė jis.

Norėjau sutikti, bet…

– Ne, ne, negaliu užsikarti tau ant sprando. Be to, traukinyje galėsiu atsigriebti ir paskaityti pradėtą knygą.

Nusivylęs Džekas linktelėjo ir atsisveikinimo žodžius burbtelėjo anksčiau, nei juos spėjau ištarti aš.

Rytą ir dar tokiu metu stotis, kaip visada, buvo pilna žmonių, tokių kaip mes – vykstančių į Londoną ar dar toliau ir anksti turinčių pasiekti savo kelionės tikslą. Broviausi per minią jausdamasi kaip kvailė. Turėjau leisti Džekui nuvežti mane į Londoną, tai būtų buvusi gera proga praleisti su juo daugiau laiko ir išsiaiškinti, ar trauka, kurią jam jaučiu, yra šis tas daugiau nei malonaus vakaro restorane ir šen bei ten drauge praleistų kelių minučių sužadintas jausmas. Sustojau nekreipdama dėmesio į žmones, kurie atsitrenkdavo į mane ir prieš apeidami nepatenkinti kažką burbtelėdavo. Galbūt dar ne per vėlu išeiti iš stoties pastato ir pasižvalgyti – gal jis dar nenuvažiavo? Gal laukia, nori įsitikinti, ar neapsigalvojau? Grįžtelėjusi per petį žvilgtelėjau į žiojinčias stoties pastato duris. Džekas siūlėsi mane pavežti; aš jo neprašiau. O kai atsisakiau, aiškiai nusivylė. Galbūt vis dėlto grįžti?

„Gal kuoktelėjai? – nuskambėjo mano proto balsas. – Čia ne kinuose rodoma melodrama, kai išbėgusi į lauką randi jį, laukiantį ir pasirengusį suspausti tave glėbyje. Čia tikras gyvenimas. Jame vyksta tikri dalykai. Pavyzdžiui, lipi į traukinį ir važiuoji į darbą.“

Iš visų minčių, kurios man šmėstelėjo tą rytą, ši, ko gero, buvo pati tikroviškiausia. Pasukau prie užkardų, ten, kur man reikėjo eiti.

– Libe… – tarė jis, staiga išdygęs prieš mane.

Spoksojau į jį nustebusi, klausdama savęs, gal jį tik įsivaizduoju, gal tas kitas galvoje skambėjęs balsas, raginęs mane bėgti paskui Džeką, sukūrė jo atvaizdą, kad tikrai nepraleisčiau šios progos.

– Džekai… – pasakiau nedrąsiai, tikrai nežinodama, ar kalbu su šmėkla, ar su žmogumi.

– Kai ką pamiršau, – pridūrė jis.

– Ką?

Man dar nespėjus susigaudyti, kas vyksta, ir tinkamai reaguoti, jis mane apkabino, lūpomis įsisiurbė į manąsias, prisitraukė mane arčiau, ir vėl tarsi ištirpau jame. Staiga man pasidarė silpna, ėmė linkti keliai, prigludau prie jo. Atsakydama į bučinį baiminausi, kad jausdamasi tokia silpna kaip dabar, Džekui pasitraukus, pargriūsiu. Bučiniui nenutrūkus ir mano rankoms apsivijus jam kaklą, mus supantis pasaulis – žmonės, važiuojantys į darbą ir atgal su mėnesiniais bilietais, pranešimai, traukinių variklių gausmas, rytinis klegesys – ėmė tuštėti, tilti, slopti, kol jame neliko nieko; Žemės planetoje buvome tik mudu su Džeku: stovėjome ir bučiavomės.

– Tai net nesvarstysi galimybės į darbą nuvažiuoti vėliau, kad galėtume kur nors drauge papusryčiauti? – vos mums atšlijus vienam nuo kito paklausė jis. Abu pirštais lietėme savo lūpas ir žvelgėme kits į kitą apimti tylaus, bet malonaus siaubo. – Pasišnekėti ir…