Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Juo labiau niekada atidžiai neapžiūrinėjau savęs veidrodyje ir nemaniau, kad esu išskirtinai graži. Dažnai stebiuosi, kad kitos taip mano ir tiesiog pažvelgusios į veidrodį gali taip tvirtai nuspręsti esančios gražios, ypač tos, kurios siekia modelio karjeros.

Žiūriu į veidrodį ir tarsi pirmą kartą save matau.

Nesu bjauri.

Aplink tamsiai rudas lėliukes – akių baltymai, išvagoti raudonų, į siūlelius panašių gyslelių. Nosis plati ir suplota, oda tamsiai ruda, tolygaus atspalvio – ją visuomet būdavo lengva pagyvinti trupučiu makiažo. Kakta švelniai išlinkusi, smakras mažas ir nekrentantis į akis. Nesu bjauri.

Kai įtemptai žiūriu ir esu susikaupusi, kai neleidžiu veidrodyje atsispindinčiai Libei skęsti lengvoje migloje, matau, kas dabar esu. Šiandien. Šią akimirką.

Galvos kairėje, nuo ausies aukštyn iki maždaug ketvirtadalio plaukų augimo linijos, o paskui tiesiai žemyn iki pat sprando, neturiu plaukų. Ten plika ruda galvos oda, subjaurota rantytos, raudonos kaip kraujas žaizdos, susiūtos stora juoda siūle. Toje vietoje mano galva trenkėsi į pusiau nuleistą mašinos langą, ir oda plyšo nelyginant verdančiame vandenyje palaikyto pomidoro odelė.

Nuo nosies vidurio iki skruosto vidurio eina dar viena tamsiai raudona tiesi linija, bet plonytė, susiūta vos įžiūrimais tobulais dygsneliais – akivaizdu, kad tai puikiai savo darbą išmanančio chirurgo darbas. Šią žaizdą padarė metalo lakštas: tikriausiai atplyšo nuo mašinos stogo ir brūkštelėjo man per veidą, kai trenkėmės į žibinto stulpą.

Kairė veido pusė gausiai nubrozdinta, tačiau tie nubrozdinimai ilgainiui visiškai išnyks. Tai sudužusio stiklo įdrėskimai.

Man pasisekė, kad nuo smūgio jėgos praviras langas neįskėlė kaukolės; pasisekė, kad metalo lakštas negrybštelėjo aukštėliau ir nekliudė akies; man pasisekė, kad buvau prisisegusi saugos diržu, tad, be trūkusios blužnies, daugiau vidinių sužalojimų nepatyriau; pasisekė, kad ugniagesys gelbėtojas šnekino mane ir padėjo išlikti budriai, kad nenugrimzčiau į komą, iš kurios tikriausiai taip ir nebūčiau pabudusi. Man pasisekė, kad likau gyva. Pasisekė.

Štai kodėl graudūs, nevaldomi kūkčiojimai tebepurto mano kūną, bet išoriškai tai vien tylūs dūsavimai ir inkščiojimai; štai kodėl mano akys plūsta žemyn nesiritančiomis ašaromis. Man pasisekė. Visa, ką matau veidrodyje, primena: man pasisekė, kad likau gyva.

– Plastinė jūsų veido operacija puikiai pavyko, tad po tinkamos reabilitacijos randų beveik nebus, – švelniai paaiškina gydytojas, o slaugė paima iš manęs keturkampį veidrodį. Daugiau veidrodžio man nebereikia; mano atvaizdas – pasikeitęs ir autentiškas – jau įsirėžė į atmintį, liko ant akių vokų tarsi holografinis vaizdas. – O tose vietose, kur galvos oda pažeista, plaukai jums ataugs, – dar švelniau priduria jis.

Slaugei patraukus veidrodį, jo vietą užima Džeko ranka.

– Kol plaukai ataugs, gali ryšėti skarelę ar dar ką nors, – paslaugiai siūlo jis.

Nukreipiu žvilgsnį į Džeką staiga suvokusi, kad jis manęs nė trejų metų nepažįsta. Yra matęs mane tik ilgais, tiesiais tamsiais plaukais. Džekui ne paslaptis, kad kas kelios savaitės juos išsitiesinu, bet jis nežino, kaip ilgai ieškojau kirpėjos, kuri nepakenktų mano plaukams, jų nenurautų ir neverstų manęs kelias valandas laukti. Jis nė nenutuokia, jog kelerius metus važinėjau po Londoną, o kartais ir po priemiesčius ieškodama tinkamos kirpėjos. Jis nė nenumano, kad net persikėlusi gyventi į Braitoną važinėdavau į Londoną pas savo kirpėją, kol atsitiktinai susipažinau su Andžela, į namus atvykstančia kirpėja, tikra profesionale, fantastiškai atliekančia savo darbą.

Džekas nesupranta, kaip sunku juodaodei moteriai tinkamai prisižiūrėti plaukus. Todėl lengva jam sakyti, kad, kol plaukai ataugs, galiu vaikščioti apsigobusi galvą skarele ar dar kuo nors, – jam nė nedingteli, jog prireiks gal dešimties metų, kol jie vėl bus tokie ilgi, kokie buvo.

– Kada galėsiu grįžti namo? – klausiu gydytojo, nekreipdama dėmesio į Džeko žodžius, nes dabar ne laikas aiškinti jam tokius dalykus.

– Jūs greitai sveikstate, tad, manau, maždaug po savaitės galėsite keliauti.

– Puiku. Ačiū jums.

– Ačiū, – padėkoja ir Džekas, o gydytojas linkteli ir išeina iš palatos.

„Man pasisekė, kad esu gyva“, – sakau sau, o slaugė tūpčioja apie mane, taiso patalynę, įsitikina, ar po ranka yra skausmą malšinančių vaistų dozatorius.

„Man pasisekė, kad esu gyva.

Man pasisekė, kad esu gyva.

Man pasisekė, kad esu gyva.“

Šiuos žodžius ketinu kartoti sau tol, kol nuslūgs krūtinėje kunkuliuojantis siaubas. „Nesvarbu, kaip atrodau, man pasisekė, kad esu gyva.“

Nejučia, nespėjus susitvardyti, man ima virpėti pečiai ir vėl pravirkstu. Šį kartą ne taip tyliai, praradusi orumą, kurį taip stengiausi išlaikyti.

– O Dieve, Libe, neverk, – apimtas nevilties maldauja Džekas. – Man gaila, man taip gaila… Sužeistas turėčiau būti aš, o ne tu. Viską atiduočiau, kad tik išvaduočiau tave nuo kančių. Man labai gaila…

– Žinau, žinau, – linkteliu. – Aš tik…

– Viskas bus gerai, – Džekas lengvai užpildo man pritrūkus žodžių atsiradusią spragą. – Viskas bus gerai, taip sakė gydytojas. Parūpinsime tau geriausią priežiūrą, jei reikės, namie pasamdysime slaugę. Tu greitai pasveiksi ir sunkiai įžiūrėsi randus, ypač kai ataugs plaukai. Mes pastatysime tave ant kojų. Viskas bus gerai, pažadu.

Leidžiu Džekui kalbėti – jam to reikia. Jis jaučiasi kaltas ir išsigandęs. Pažįstu Džeką, žinau, jis siaubingai bijo, kad imsiu nekęsti jo už tai, kas nutiko, ir nuolat jį kaltinsiu, nes ne kartą priminiau, jog sutaisytų sugedusią oro pagalvę. „Ar supranti, kad mano mažu automobiliu dabar važiuoti tikriausiai yra saugiau nei tavo mašina?“ – sakydavau. Ir jis tikrai ketino sutaisyti oro pagalvę, žinau, kad ketino. Aš Džeko nekaltinu.

Verkiu ne tik dėl to, ką išvydau veidrodyje, bet ir todėl, kad vis dar jaučiuosi nuo visko atsiribojusi. Mano liečiami daiktai tikri, bet negaliu to paties pasakyti apie tai, kas vyksta mano galvoje. Apie kai ką galvoju, šį bei tą prisimenu, bet nežinau, ar tie dalykai tikri, ar jie tikrai buvo. Greitosios pagalbos automobilyje girdėjau balsą moters, kalbėjusios taip, lyg pažinotų Džeką, be to, ji pažinojo ir mane. Prieš pasirodant ugniagesiui buvau sąmoninga – bent jau taip man atrodo, ir mėginau Džekui pasakyti kažką svarbaus.

Tai, ką žinau ir ką pamenu, skiria didžiulė mane bauginanti bedugnė. Nesusigaudau, kas tūno mano atminties paribyje ir mėgina, bet niekaip negali patraukti mano dėmesio. Tačiau tai kelia man baimę.

– Kas atsitiko? – klausiu Džeko. – Kas atsitiko po susidūrimo?

– Po avarijos jie supjaustė mašiną, išvadavo tave iš metalo laužo ir atvežė čia, – paaiškina jis žvelgdamas į mane sodriai žaliomis akimis, kurios kartais primena man žalią aksomą – tokios švelnios ir gilios, kad nori jausti jas visu kūnu.

– Turiu galvoje, po susidūrimo, bet prieš atvykstant ugniagesiams gelbėtojams. Kas atsitiko?

Džekas laiko sunėręs savo pirštus su manaisiais ir juos pabučiuoja.

– Neprisimeni? – klausia, ir dabar jo žvilgsnis atsargus ir budrus.

– Ne, išgaravo iš atminties. Pamenu tik…

Nuo prisiminto smūgio į mūsų automobilį suvirpu visu kūnu, užsimerkiu, pajuntu krestelėjimą, paskui, rodos, lyg krentu, o pasaulis išnyksta…

Džekas tvirčiau suspaudžia man ranką.

– Viskas gerai. Viskas gerai.

Staiga atsimerkiu, esu ligoninės palatoje su Džeku; aš saugi.