Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Įžengę pro duris, patekome į erdvų vidinį priebutį su pakabomis apsiaustams ir storu kilimu, paskui – dar vienos, jau vidinės, stiklinės durys, už kurių ėjo ilgas platus koridorius natūralaus medžio grindimis ir buvo matyti platūs, kvapą gniaužiantys laiptai. Prie lauko durų kairėje stovėjo balta komoda lenktomis kojomis su didžiuliu paauksuotu veidrodžiu. Šalia jos buvo durys, o toliau koridoriuje mačiau dar dvejas.

Jei Džekas tikrai papasakojo visą tiesą ir pirko šį namą gerokai apgriuvusį, matyt, turėjo labai juo rūpintis ir skirti daug dėmesio, kad grąžintų jam buvusią šlovę ir liktų ištikimas tai epochai – pradedant atbrailomis ir rožes vaizduojančiais lubų lipdiniais, baigiant cokolinio aukšto turėklais ir ketiniais radiatoriais.

Stabtelėjau priešais veidrodį laukdama Džeko ženklo, kad galiu eiti toliau. Bet, užuot ėjęs pirmyn, jis atsigręžė ir, prieš žengiant prie manęs, jo veidą nutvieskė išdykėliška šypsena.

– Ar galiu tave pauostyti? – paklausė neramiai žvilgčiodamas į mane žaliomis akimis ir palengva stumdamas atgal, kol nugara prisiglaudžiau prie sienos, o tada sustojo priešais, bet manęs nepalietė.

– Pauostyti? – suglumusi pakartojau.

– Taip. Pauostyti. Tik sprandą, jei sutinki.

Neįžvelgiau jokios grėsmės – maniau, kad Džekas ketina mane pabučiuoti, bet jei pirma nori apuostyti…

– Na, jei taip reikia… – numykiau.

– Aš tik…

Jis įsikniaubė man į sprandą ir staiga visiškai netikėtai mane užplūdo jo kvapas; jo odos, šiek tiek drėgnos ir sūrios, ir vis dėlto išdžiūvusios, su priekvapiais, kurių negalėjau įvardyti, – tie jausmai sukosi verpetu, lindo man į nosį ir skverbėsi į gyslomis tekantį kraują. Mane akimirksniu apėmė geismas. Kūną užvaldė kančia, troškimas, kaitino ir audrino… jo kvapas.

– Tas kvapas visą vakarą varė mane iš proto, – tarė Džekas, nesuvokiantis, kokią aistrą man įžiebė. – Dėl to kvapo mane kamavo prieštaringi jausmai ir aš klausiau savęs, ar tai tu. Tai tu. – Jis stipriau prispaudė nosį man prie kaklo, jo kūnas dabar lietė manąjį. – Tai tikrai tu.

Pastaruosius tris žodžius Džekas ištarė lūpomis braukdamas man per odą, ir aš aiktelėjau tarsi pajutusi skausmą ir atsirėmiau į sieną, kad neparvirsčiau. Atsakydamas jis priėjo dar arčiau, lūpomis tebeliesdamas man kaklą. Vėl aiktelėjau.

Džekas išsitiesė ir pažvelgė žemyn, į mane.

– Tu tokia graži, – sušnabždėjo ir nuleido galvą, jo lūpos ėmė artintis prie manųjų.

Užsimerkusi laukiau palytėjimo. Kai jo lūpos manųjų nepasiekė, vėl atsimerkiau.

– Tokia graži, – pakartojo jis ir pabučiavo man kitą kaklo pusę. Sulig kiekvienu bučiniu – švelniu ir santūriu – jis tarsi vis labiau į mane smelkėsi. Tas jausmas man nebuvo pažįstamas, tai buvo taip… šiurkštu . Jo rankos slystelėjo mano pečiais, po apsiausto atlapais, vienu judesiu jį nuvilko, ir jis kartu su rankine nukrito ant grindų. Vis dar jaučiausi apsvaigusi nuo jo kvapo, nuo jo artumo ir visiškai nesipriešinau. O jo rankos jau lietė mano kūną ir slydo mėlyna, kulkšnis siekiančia suknele.

– Ar gerai? – karštai ir sunkiai alsuodamas sušnabždėjo man į ausį.

– Taip, – šiaip taip pratariau pati vos atgaudama kvapą.

– Nori, kad liaučiausi? – paklausė Džekas.

„Taip, – pagalvojau, – taip, taip, taip, liaukis. Prašau sustoti.“

Aš to vyro beveik nepažinojau. Bet jis, rodės, mane pažinojo labai artimai: žinojo, kur liesti, kur bučiuoti, kaip sužadinti mano jausmus. Supratau neturinti taip elgtis, bet…

– Nesustok, – sušnabždėjau. – Nesustok.

– Turiu tavęs paragauti, – traukdamasis pareiškė jis. Kelias sekundes jo tamsios, smaragdo spalvos akys atidžiai žvelgė į manąsias laukdamos prieštaravimo. – Turiu tavęs paragauti, – pakartojo, o tada atsiklaupė, pakėlė sijoną, ėmė man smaukti juodas apatines kelnaites, ir jos nuslydo. Tarsi instinkto vedama, atsikračiau jų, o jis iškart praskėtė man kojas. Iš pradžių pirštais ieškojo, čiuopė, kišo juos, paskui liežuviu lietė, ragavo, jaudrino.

Vos po kelių sekundžių aš jau dejavau; man virpėjo keliai, rodės, tuoj sulinks; kūnas drebėjo, sviro arčiau jo, mat geidžiau dar daugiau, kol pagaliau kažkas tarsi skystas dinamitas sprogo mano gyslose. Atmetusi galvą pirštais įsitvėriau sienos ir ėmiau nesuvaldomai, ritmingai dejuoti iš malonumo.

Man dar nenurimus, jis atsistojo, paėmė mane už rankos, pavedė kelis žingsnius prie priešingos sienos stovėjusio veidrodžio ir atsistojo man už nugaros.

– Matai, kokia tu graži? – šnipštelėjo į ausį. – Matai?

Pažvelgiau į veidrodį, bet dėmesį sutelkiau ne į save, o į jį ir į tai, kaip šio ramaus ir atsipalaidavusio vyro, su kuriuo vakarieniavau restorane, žvilgsnyje staiga radosi įtampa ir ryžtas.

– Noriu tave dulkinti, – pasakė jis priglaudęs lūpas man prie plaukų. – Ar galiu tave dulkinti?

– Taip, – sušnabždėjau. – Taip.

Nuo veidrodžio mano žvilgsnis nuslydo žemyn ir užkliuvo už dėžės popierinių servetėlių ant stalelio prieš mane, girdėjau, kaip dzingsi jo diržo sagtis, kaip jis atsisega kelnių sagą, truktelėja užtrauktuką, nusimauna kelnes, traškina prezervatyvo pakuotę. Švelniai stumtelėjęs mane į priekį, kad atsiremčiau į stalelį, užvertė aukštyn sijoną, praskėtė kojas ir žingtelėjo arčiau… Ir staiga tapo dalimi manęs. Jo kūnas skverbėsi ten, kur jau tvyrojo jo kvapas. Prigludo prie manęs visu kūnu, o savo dejones slopino įsikniaubęs man į kaklą.

Vėl pakėliau akis į veidrodį norėdama pamatyti jo veidą, įsitikinti, ar jis jaučia tą patį ką ir aš, bet šį kartą mano žvilgsnis užkliuvo už mano pačios atspindžio.

Buvau visai kitas žmogus.

Mano šukuosena iširusi, plaukai susitaršę, kūnas palinkęs į priekį, kad kažkoks vyras galėtų į jį skverbtis, veidas iš malonumo perkreiptas, žvilgsnis gyvuliškas. Buvau laukinė, nevaldoma, įsiaudrinusi. Veidrodyje atsispindinti moteris buvo ne Libė Rabvena, o tarsi koks nesutramdomas gyvulys. Bet tokią mane padarė ne seksas. Tokia pavertė jis . O aš leidausi. Norėjau , kad jis tai padarytų.

Tuoj pat užsimerkiau baimindamasi spoksoti ilgiau – o jei nuo šiol pažvelgusi į veidrodį matysiu vien tik šį savo atvaizdą?

Jo judesiai vis greitėjo, jis išslydo iš manęs, stovėdamas stipriai suspaudė man klubus ir ėmė skubėti dar labiau, jo dejonės pynėsi su manosiomis, abu dejavome vis garsiau ir pagaliau jis suriko porą sekundžių prieš surinkant man, o tada abu sustingome, patiriamo malonumo banga nusirito mudviejų kūnais ir persidavė vienas kitam.

Džekas dar keletą akimirkų pabuvo manyje, palaukė, kol liausis sunkiai alsavęs, pasilenkęs švelniai pabučiavo man sprandą.

– Buvo nuostabu, – išeidamas iš manęs tarė. Girdėjau, kaip iš dėžės ant stalelio jis ištraukė kelias popierines servetėles, ir užsimerkusi, nuleidusi galvą palaukiau, kol jis liausis judėjęs. Tada išsitiesiau, nusmaukiau žemyn sijoną ir prieš atsimerkdama nusigręžiau nuo veidrodžio.

– Buvo nuostabu, – pakartojo Džekas ir pasilenkęs pakštelėjo man į kaktą. Anksčiau menkiausias prisilietimas žadindavo verčiantį nerimauti, galima sakyti, laukinį malonumą, o dabar kėlė vien menką, geliantį gėdos ir kaltės dvelksmą.

Prisiverčiau šyptelėti ir švelniai linktelėti. Po to, ką padarėme, nežinojau, kaip su juo kalbėtis. Rodės, tinkamų žodžių nebuvo.

– Jei kelias minutes palauktum, išmesčiau šitą, – jis parodė rankoje turimą popierinių servetėlių gniutulą, – ir atneščiau švarių rankšluosčių ir chalatą, kad galėtum nusimaudyti po dušu. Gerai?