Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Kaip visada, kai nebūdavo paskaitų, sėdėjau susirangiusi didžiuliame klampiame fotelyje koledžo bare, pačiame gale prie stiklinės sienos į sporto aikštyną. Kiūtodavau tenai, liūliuojama jaukaus išsivadėjusių rūkalų, išlaistytų gėrimų ir dulkino kilimo kvapo, ir skaitydavau.

Iki tos akimirkos tikėjau esanti saugi, maniau, kad niekas nežino, kur aš ar kas aš tokia. Maniau, kad mano gėda palaidota, o aš pati galiu apdairiai, palengvėle pradėti iš naujo už dviejų šimtų mylių nuo tos vietos, kur buvau įtariama dėl piktadarystės.

Man ant veido, plaukų ir knygų ištiškęs skystis bylojo priešingai. Patarė man bėgti, kol neatsitiko kas blogiau. Anksčiau žmonės gatvėje spjaudydavo į mane, rašė neapykantos pilnus laiškus, kad nesusidurtų su manimi, pereidavo į kitą gatvės pusę, įniršę užsipuldavo... dabar vėl viskas iš pradžių. Šokau iš fotelio, susišlaviau savo daiktus – sąsiuvinius, kambario raktus, piniginę, kaip kortų malka paskleistus ant stalo, – ir išlėkiau. Nepasakiusi – „Atleiskit. Ačiū. Man labai gaila.“ Neleidusi jiems suprasti, kad nesididžiuoju savimi, kad nepamiršau, kad tikrai nieko nenustūmiau į praeitį.

Jau puldama per slenkstį, išgirdau jį šaukiant: „Palaukit!“ Bet nelaukiau. Nenorėjau, kad jis imtų ir užbaigtų ką pradėjęs.

Perbėgau koridorių, tada pasukau už kampo į platų grįstą kiemą. „Prašau! Panele! Palaukit!“ – nenurimo jis, bet aš spaudžiau toliau, o galvoje buvo tik viena mintis – kambario užuoglauda. Užpakaly girdėjau artėjant jo žingsnius, todėl lėkiau iš paskutinių jėgų: žūtbūtinai pasiekti kambarį, užtrenkti duris, užsirakinti, įlįsti į lovą ir pasislėpti po apklotais, kol jam nusibos ir atstos nuo manęs.

Prie bendrabučio durų stabtelėjau skubiai išbarškinti penkiaženklio kodo, tačiau vos palietusi paskutinį skaitmenį pajutau, kaip jis suspaudė man dilbį, neleisdamas pasukti rankenos.

Bandžiau surikti, tačiau balsas, nuo bėgimo uždusęs ir prikimęs, įstrigo gerklėje, ir siaubas to, kas tuoj pat turėjo atsitikti, jį galutinai apmarino.

– Dievulėliau, bent mokat bėgioti, – ištarė jis, sunkiai kvėpuodamas. – Ir kaip jums? – parodė sau per petį. – Labai atsiprašau, kad ten taip padariau, – ir stabtelėjo dar atsikvėpti. – Tpru! Lėkėt kaip pasiutusi. Maniau... Labai atsiprašau. Priėjau, galvoju – pavaišinsiu. Galvoju – skaitysim kartu, nes visad matau jus ten skaitančią, kaip ir aš pats. Maniau, susipažinsim. Pabendravom, bet ne taip, jei suprantat, ką noriu pasakyti.

– Tai jūs netyčia? – išspaudžiau.

– O kodėl turėjau daryti taip tyčia? – paklausė jis. – Koks silpnaprotis darytų taip tyčia?

– Nežinot, kas aš tokia? – įsmeigusi akis tyriau, ar iš jo veido nepagausiu meluojant.

– Turėčiau žinoti? – paklausė kilstelėjęs antakius.

– Tai nepažįstat manęs, – pareiškiau. Ir pajutau, kaip man atlėgo nuo tų žodžių, mėgaudamasi jų reikšmės teikiamu saugumu ir priedanga.

– Pasakykit, kas jūs, ir žinosiu.

– Esu niekas, – atšoviau.

– Ge-erai, – nutęsė atsargiai. – Tai nusiraminot? Kaip jūs?

Linktelėjau jam.

– Gerai.

– Puiku. Galiu grįžti atgal ir skaityti sau, nebesijaudinti, kad įžeidžiau, ar ne?

Vėl linktelėjau.

– Aha.

– Gerai. Labai gerai. – Jis atsitraukė kelis žingsnius ir tada paklausė: – O koks jūsų vardas?

– O, hm, na... hm...

– Nežinot savo vardo?

– Tik bandau apsispręsti, ar sakyti savo tikrą vardą.

– Savaime suprantama.

– Tada Serina.

– Gerai, Serina. Pasimatysim.

– Aha, iki.

Jis paėjo šiek tiek, tada atsigręžė ir šūktelėjo per petį:

– Beje, aš tai Evanas.

– Iki, Evanai, – atsiliepiau. Ir užgniaužusi kvapą pridėjau: – Ačiū. Labai labai ačiū.

Ištraukiu laikraštį iš dėžutės duryse galvodama, kad reikėtų padėkoti laikraščių nešiotojui: šį kartą teikėsi įkišti jį į duris, nes dažniausiai tik stabteli prie vartelių ir šveičia apytikriai durų kryptimi.

Grįžtu į virtuvę sklaidydama laikraštį, nors žinau, kad Evanas to negali pakęsti. Mėgsta prisiliesti prie naujo, o ne su mano išmaišytais puslapiais. Atvirai pasakius, galbūt aš taip elgiuosi štai dėl ko: jis man liepia ko nors nedaryti – iš tiesų tai prašo – prašo ko nors nedaryti, o mano galva man sako, kad tik tai ir noriu daryti. Negaliu iš to išsivaduoti. Kaip tik dėl to man niekad nepavykdavo laikytis dietos – pasakykit man, kad negaliu ko nors valgyti, ir aš be to maisto nieko daugiau nenorėsiu.

Jau perskleidžiau pusę laikraščio puslapių, ir akys užkliūva už antraštės virš nedidelio, be nuotraukos kvadratėlio penkto puslapio apačioje: SALDUS LAISVĖS SKONIS LEDŲ MERGAITEI. Kilsteliu laikraštį prie nosies įsitikinti, dar kartą patikrinti, ar skaitau tikrai tuos žodžius.

Taip ir sustingstu pusiaukelėje, o lediniai pirštai aštriais kaip skustuvas nagais ima draskyti man širdį, plaučius ir vidurius. Taip aš pasijuntu, kai nejučiomis praeitis išlenda, kai ji nenori pasilikti mirusi ir palaidota, kaip ir turėtų būti.

Skaitau, kas parašyta po pavadinimo, ir viduje pradeda plėšytis, draskytis dar labiau. Taip būna per širdies priepuolį – kas atsitinka, kai širdis tau sprogsta perpildyta paslapčių, sukeldama baisų skausmą.

Perskaitau tuos žodžius iš naujo. Ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar. Gyvenimas kaip ant svarstyklių, nuolat svyruoja. Kartais pagalvoju: jei tik atsitinka kas nors gera, kiekvieną kartą ištinka kas nors baisaus ir išlygina, kad nesijausčiau visiškai laiminga ir be rūpesčių. Pagaliau jis man pasipiršo, to labiausiai ir troškau, o dabar grįžta ji ir ims mane persekioti.

Trakšt! ant viršutinio laiptelio nuskardi per visus namus ir praneša, kad tuojau pat pasirodys kuris nors, kurį myliu ir kuris nieko nežino.

Negalima, kad mane pagautų skaitančią šitai. Nors čia ir nėra jokios nuotraukos, du žodžiai jau gali atplėšti mane ir atverti pragarą palei mūsų mažus ir paprastus gyvenimus.

Sumaigau laikraštį ir lekiu prie šiukšliadėžės, paspaudžiu svirtelę, sviedžiu į vidų, gilyn, kur nebepadarys jokios žalos, gilyn, dar giliau, toliau nuo akių. Turėsiu pasakyti Evanui, kad laikraščių nešiotojas neatnešė ar ką nors panašaus. Turėsiu sulaužyti savo pažadą nebemeluoti – nei kitiems, nei pačiai sau. Bet jei reikia rinktis – ar mažytis baltas melas, ar galas viskam, tada privalau meluoti. Parodykit man, kas taip nedarytų, tai aš parodysiu ką nors, kas niekad neišgyveno pragaro.

Iš žingsnių svorio suprantu, kad lipa Evanas. Čiumpu nerūdijančio plieno puodą, sviedžiu į kriauklę ir suspėju atsukti čiaupą prieš jam įžengiant į virtuvę.

– Labas rytas, vėl jaunamarte, – taria jis.

Esu tikra, jis šypsosi, tik negaliu atsisukti ir patikrinti, negaliu pasirodyti jam dar nenusiraminusi, nenutaisiusi išraiškos, kad jis negalėtų sakyti, jog kas nors ne taip.

– Ir tau labas rytas, – atsakau linksmai. Balse pasigirsta kiek perspausta džiaugsmo gaida, bet jeigu jis ir pastebės, tai nieko nesakys. – Pasiruošęs vargelį vargti?

Jis giliai įkvepia.

– Auuu, ne visai. Kavos, skrebučių, meilute. Tada galbūt. – Išgirstu, kaip jis pasitrina pilvą, kuris išryškėja jam atsisėdus ar susikūprinus. – Šiaip jau galėčiau papjauti sūrio ant skrebučio.

Papjauti . Tas žodis atskamba ir ima tvinksėti mano sąmonėje, giliausioje širdies kertelėje. Papjauti, papjauti, papjauti .

– Tokias plonas sūrio riekeles. Truputį Vorčesterio padažo.