Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Beveik nepastebimai virptelėjo Evano kairysis antakis, susičiaupė lūpos. Jis galvoja, kad Konas galėjo rasti juos ir žaisdamas susižeisti.

– Kol dar nieko nepasakei – žurnalų krepšys ant bufeto laisvame miegamajame.

– Žinoma, o kurgi daugiau jam ir būti? Eisiu ir atnešiu, gerai?

– Taigi, ko norit pusryčių? – klausiu. – Tėvelis turbūt pavėžės jus pakeliui į darbą.

Aš negaliu išeiti iš namų savo įprastais reikalais, nes bijau, kad kas nors pamatys ir prisimins mane. Tokie atsitiktiniai žiniasklaidos pranešimai sujudina žmonių atmintį, priverčia juos suvokti, kad „tavo veidas vienas iš tų“1 ne šiaip sau, jie prisimena tave iš kažkur. O tu trokšti, kad tą „kažkur“ jie būtų pamiršę.

– Ir galit priešpiečių nusipirkti, bet tik ne saldumynų, ne to šlamšto.

– Mama, šiandien šeštadienis, – sako Konradas.

Šeštadienis? Tai man naujiena.

– Ak, – sakau.

– Juk tu žinojai, ar ne? – Veritė dabar kalba nebe šiurkščiai, o sutrikusi ir susirūpinusi.

– Aišku, žinojau, norėjau jus pagauti apsižioplinusius, – greitai kumšteliu Koną. – Na, mažuli, sėskis prie stalo, paruošiu pusryčius. Tėveliui šeštadieninės priėmimo valandos.

Nusisuku į kriauklę, stengdamasi nusiraminti. Kas čia ypatinga pamiršti, kokia savaitės diena po nelengvos vakarykščios. Visi žino: negaliu daug gerti. Tai tas... tas atminties praradimas nieko nereiškia. Ne taip, kaip anksčiau. Taip buvo anksčiau, o taip dabar, ir dabar visai kitaip. Mes visi kartkartėmis ką nors pamirštam.

Visiems taip atsitinka.

1 Citata iš populiarios to laikotarpio dainos – Kano, Typical me – „Have one of those faces“, – vert.

popė

ŽMOGŽUDĖ ŠYPSOSI?

Popė Karlail, viena iš paauglių, išgarsėjusių kaip Ledų Mergaitės, šiandien turės duoti parodymus teisme dėl mokytojo Marko Halnslio nužudymo.

Karlail, 18 metų, gavusi šitą slapyvardį, kai pusnuogė pasirodė viešumoje, šypsodamasi ir laižydama ledus su savo bendraatsakove Serina Gorindž, neigia, kad užmušė buvusį meilužį poną Halnslį. Jodvi su Gorindž tvirtina, kad tai nelaimingas atsitikimas, ponas Halnslis susigrūmė ir buvo sužeistas, kaip jos manė, mirtinai. Tačiau policija rado įrodymų, kad ponui Halnsliui buvo durta į liemenį keletą kartų, galimas dalykas, jį kankinant, ir galiausiai jis mirė nuo dūrio į širdį.

Nors ant peilio buvo rasta Karlail pirštų atspaudų, ji neigia žudžiusi ir, manoma, dar duodama parodymus pateiks ieškinį Gorindž, esą ši grįžo į pono Halnslio namus ir užmušė jį, kad ją apšmeižtų.

Daily News Chronicle , 1989 spalis

popė

Dangus – ne skiautinės antklodės kvadratėlis. Kartais su dviem ar trim statmenais strypais, kartais su vieliniu tinklu per visą. Dangus, tuščias ir gilus, tai jis man teikia paguodą.

Ilgai galvojau, kad dangus – tik tas skiautinės antklodės kvadratėlis, nes tik tokį galėjau regėti iš daugumos kalėjimo kamerų, kuriose gyvenau.

Net kai išeidavau į lauką per pasivaikščiojimą ar pereiti iš vienos kalėjimo dalies į kitą, ar keliauti į teismą dėl malonės prašymų, stabteldavau tik pažiūrėti aukštyn ir pamatydavau, koks jis didelis. Tačiau kartu suprasdavau, kad tai tik vaizduotė, mano sąmonės pokštas, nes išėjus į lauką visi daiktai turėdavo atrodyti didesni, nes mano kameros plotelyje atrodė tokie maži.

O dabar, dabar dangus kaip kupolas, prilaikantis planetą, kad nenukristų ant saulės ir žvaigždžių. Dabar, šiandien, supratau, kad dangus neaprėpiamas ir milžiniškas, ir galiu jame paskęsti. Buvau pamiršusi, koks didelis pasaulis. Ir koks žydras dangus. Ir kokia skaisti diena.

Žengiu savo pirmuosius žingsnius iš Portslaido stoties Braitono pakraštyje susižavėjusi, kiek visko yra pasaulyje. Begalinis dangus, milžiniškas pasaulis, akinanti dienos šviesa, dūzgiančios gatvės.

Niekas daugiau to nepastebi, be abejo, viskas jiems įprasta.

„Kai išeisi, atrodys keistoka, – sakė man lygtinio paleidimo pareigūnas. – Negyvenai atvirame kalėjime, išeiti galėjai tik trumpam, kaip ir visi tokios padėties žmonės, tai... bus sunku.“

Jis buvo neįtikėtinai mielas žmogus, maždaug per keturiasdešimt, malonaus būdo. Atmetus šiuos žodžius, štai kas slypėjo po tokia jo šneka: „Visi stebisi, kad tu, Popė Karlail, paleidžiama.“ Aš neprisipažinau, kad padariau nusikaltimą, nes jo nepadariau, nenorėjau rodytis atgailaujanti, nes nesigailėjau, ir nebenorėjau daugiau maldauti, kad kas nors manim patikėtų. Tačiau atsitiko taip, kad paskutinę minutę buvo pritarta paleisti mane lygtinai, todėl kalėjimas nebespėjo atlikti įprastų procedūrų. Mane paleis į didelį platų pasaulį tokią, kaip stoviu, – neparengtą ir nesusivokiančią. „Prašom paimti mano kortelę, skambink man bet kada – jei reikės pagalbos ieškant darbo, jei reikės rekomendacijos, tiesiog – jei bus sunku, – kalbėjo jis. – Bet kada.“ Jis tikėjo, kad aš nekalta. Buvo tikras, bet negalėjo to pareikšti oficialiai, todėl stengėsi padėti man kaip galėdamas. Gražu, bet galiausiai beprasmiška.

Iš kur čia tų žmonių tiek prisirinkę? – klausiau savęs, už stoties per geležinkelio perėją kiūtindama jūros link. Man patikdavo eiti paplūdimiu, sušlapti kojas vandeny, pėdomis pajusti akmenukus, bet dabar turėjau padaryti kai ką kita. Negaišdama, neatidėliodama – kad galėčiau nusiraminti.

Manoma, kad kalėjimai perpildyti, bet ši vieta tai tikrai buvo sausakimša. Panėšėjo į gaudyklę su vabzdžių spiečiumi. Vieni prie kitų ir tik juda, juda, juda. Nugalėta neišvengiamai pasijunti taip, lyg tau priklausančioje erdvėje imtų grūstis per daug žmonių, ir turi su tuo susitaikyti, nes pasirinkimo ten nėra. Bet čia, laisvėje, žmonės kaip tik tą ir renkasi. Jau pasirinko tokį gyvenimą.

– Atsiprašau, – tarsteli atsitrenkusi į mane moteris.

Man iškart pasišiaušia šeriai, o kumščiai susigniaužia – dėl visa pikta...

– Tikrai atsiprašau, – išsiblaškiusi dar pakartoja ir nulekia nė nepažvelgusi atidžiau.

Man reikalingas namas yra visai prie stoties ir, nors nebuvau čia vos ne dvi dešimtis metų, galėčiau surasti jį užrištom akim. Bent maniau, kad galėčiau. Šita gatvė, Pakraščio kelio, tada buvo, bet nebuvo daugelio parduotuvių. Tikriausiai nebuvo nei kompiuterinių žaidimų parduotuvės, nei ekologinės kepyklos per brūkšnelį kavinės. Nei visų šitų žmonių . Perėjusi pagrindinę gatvę pasuku Braitono, Hovo link. Taip keista, kai aplinkui visi tie pastatai, automobiliai, šaligatviai. Žinoma, mačiau viską per teliką, bet gyvi jie visai kitokie. Didesni, mažesni, atrodantys labai rimtai, ne tokie tikroviški – viskas iš karto.

Priešais ateina moteris – mano metų ar maždaug tokio amžiaus. Jos plaukai visai kaip mano – juodojo dumblo spalvos – ir kaip mano trumpai apkirpti; mano ūgio ir maždaug tiek pat sveria. Ji net tokių pat neryškių veido bruožų. Kaip tikras gyvas atitikmuo tam atspindžiui, kurį išvysdavau traukinio lange kas kartą įvažiavus į tunelį. Žiūriu, kaip ji artinasi, paskui praeina pro šalį nė nepastebėjusi manęs. O aš ne – aš sustoju, pasisuku ir nulydžiu ją žvilgsniu.

Galiu lažintis, ji pasirinko trumpą šukuoseną, nes tokia patiko, ne dėl to, kad gyvenime neturėjo galimybės gauti šampūno, kondicionieriaus ir sąlygų ilgoms iki pečių garbanoms puoselėti. Galėčiau lažintis, kad jos kosmetika iš parduotuvės, kurioje pardavėja padeda pasirinkti šešėlius pagal odos spalvą, ir tikrai nebuvo atvežta permatomame plastikiniame krepšelyje su Jos Didenybės Kalėjimų Trembri Holo įspaudu kartu su cigaretėmis, pašto ženklais ir telefono kortelėmis. Lažinuosi, kad ji liekna, nes nori tokia būti, o ne dėl to, kad kalėjimo maistas per metų metus žiauriai ribojo jos svorį. Kertu lažybų – tas plonutis rožinis švarkelis jos pasirinktas, nes dailus ir jai tiko, o ne dėl to, kad gerai dėvisi ir atitinka vieną jai leidžiamų viršutinių drabužių dydžių. Kertu lažybų – tie juodi blizgantys bateliai smailiais kaip vinys kulniukais spaudžia jai pėdas ir vargina, bet ji avi, nes jie prabangūs ir ji gali sau leisti – jai neuždrausta dėl to, kad jie nepatogūs ir gali būti panaudoti kaip šaltasis ginklas.