Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

– Aha, tikriausiai tavo teisybė. Tai tikrai manai, kad neperkalbėsiu tavęs? Net dėl mano tėvų, kurie galvoja, kad nebepadarysiu jų seneliais?

Nusijuokiau purtydama galvą.

– Ypač ne dėl jų.

– Tada gerai, jeigu apsigalvosi, visad galėsi...

– Belstis į visų Londono medicinos aukštųjų duris ir ieškoti Evano?

Jis nusijuokė švelniu gerkliniu juoku ir nuo jo man nugara vėl perbėgo tas aaaauuuu pojūtis.

– Iki pasimatymo, Serina, – tarė jis šypsodamasis.

– Iki.

– Kaskart, kai užeis mintis apie praleistą progą, prisiminsiu tave.

– Gerai, – atsiliepiu, ir šį kartą pasišalinti man niekas nebetrukdė.

– Mama, kodėl jūs vėl tuokiatės? – klausia Veritė automobilyje grįžtant namo. Pasitempusi ji sėdi priekyje ir lengvai gali būti palaikyta mano jaunesniąja seserimi – tokia atrodo suaugusi. Dažnai perkratau galvoje – o kaip man tada buvo, noriu įsijausti, kaip trylikametė jaučiausi ir galvojau, tačiau mano atsiminimai – geriausiu atveju migloti ir susipainioję – apvilia susilieję su drumstomis bangomis užplūstančiais mano vyresniųjų seserų – Medinos ir Fėjos – atvaizdais, kai jos po paskaitų universitete žiūrėdavo „A komandą“ ir darydavo namų darbus. Neįstengiu atgaivinti atmintyje, kaip sugyvenau su tėvais, kokias dideles paslaptis buvau priversta nutylėti. Vis dėlto prisimenu, ką reiškė būti prakutusia paaugle, tad kartkartėmis turiu tvardytis, kad neužsipulčiau Veritės, primesdama jai savo pačios rūpesčius.

Be to, argi dauguma paauglių šiais laikais nėra labiau suaugę, greičiau? Gal reikėtų man jau budriau stebėti, nes ji suskubs pasidaryti manimi dar anksčiau? Tai kova, kurioje grumiuosi pati su savimi, mėgindama suderinti motinišką globą ir apsaugoti nuo tokios kaip aš motinos patirties.

Išsuku iš žiedo į A26 kelią, iš Akfildo einantį į Braitoną, ir neskubėdama apsvarstau atsakymą. Kodėl mes vėl tuokiamės?

– Manau, todėl, kad galim.

– Juk dauguma tik atnaujina savo įžadus ir iškelia vaišes. Kodėl vos ne apsimetat, kad iš viso nesat susituokę?

– Nes ir nesam, – atsakau juokais.

Jaučiu, kaip Veritė išpučia akis, girdžiu, kaip jai iš krūtinės vos širdis neiššoka. Ji aikteli.

– Meluoji! – suklykia ji, ir man vos nesprogsta ausų būgneliai. Netoliese suloja šunys. – Pasakyk, kad meluoji!

– Nemeluoju, tik juokauju, – pasakau, norėdama nutraukti Vi garso pratybas, kol man neprasidėjo migrena. – Juokauju, juokauju.

Noriu paklausti jos, o kas, jeigu mes iš tikrųjų nebūtume susituokę, bet kaip tik tokio pokalbio ir nereikėtų pradėti su paaugle. Ypač su paaugle .

– Manau, šįkart reikėtų iškelti dideles vestuves, nes aną kartą tokio lygio negalėjome, – sakau. – Negalėjome sau leisti. Buvome tokie jauni, bet tikrai labai norėjome susituokti, taip ir padarėme. Manau, savaime buvo aišku, kad jeigu jau buvo tos vestuvės, tai kada nors ateity pasidarysime didesnes.

Norėčiau papasakoti jai visą tiesą, bet kaip pasakyti, kad susituokėme tik dėl to, kad užsitaisiau pilvą, o užsitaisiau pilvą, nes buvo nekokybiškas sargis? Kaip papasakoti ir nesitikėti, sakykim, kad po poros metų ji neateis palaiminimo apsigyventi pas mus su vyresniu už save išsitatuiravusiu ilgaplaukiu vaikinu, barškinančiu ansamblyje būgnus ir laukiančiu, kol ji baigs mokyklą ir ims dirbti, kad galėtų jį su jo menu išlaikyti, nes jie neteisėtai glaudžiasi garsiuose Kemptauno butuose? Ir kaip nesitikėti, kad man prieštaraujant ji neatkirs į akis: „Gerai, o tu pastojai prieš vestuves ir ištekėjai tik iš reikalo.“

Kai mano paauglei dukteriai kai kas ima aiškėti, aš veidmainiškai apsimetu, kad man rūpi tik viena, ir kalbu toliau:

– O be to, ir tu jau galėsi dalyvauti, – nors iš tikro dalyvavai ir aną kartą , – ir Konas. Turime progą susituokti dalyvaujant visai šeimai. Ta prasme dabar tuokiamės pirmą kartą. Ar aišku?

Akies kampučiu pamatau, kad ji linkteli.

Žvilgteliu į galinio vaizdo veidrodėlį ir pasitikrinu prastai matomą kelią prieš parodydama ženklą sukti į dešinę juostą. Padidinu greitį ir lenkiu žydrą nisaną, išdidžiai užsilipdžiusį žalią lapą ant pasturgalio ir važiuojantį dvidešimčia kilometrų lėčiau, negu leidžiama. Tokie nauji vairuotojai mane tiesiog užpjauna. Visada įtariu, kad jie ruošiasi padaryti kokią nors nesąmonę be priežasties, vien šiaip sau, todėl visad nedelsdama paspaudžiu greičiau ir palieku juos užpakaly.

Vėl metu žvilgsnį į galinio vaizdo veidrodėlį, ar niekas per arti nemaišo man sukti atgal į kairę juostą, ir pamatau žydrą policijos automobilio žiburėlį. Kaip visad, net ir praėjus šitiek metų, krūtinėje smigteli nerimas. Nieko negaliu sau padaryti, policija mane erzina. Visada.

Staiga sublyksi žibintai, turiu atplėšti akis nuo galinio vaizdo veidrodėlio ir sukaupti dėmesį į kelią priešais.

– Mama, jie tave vejasi, – sako Veritė, mėgdžiodama tėvelį, visad sakantį tą patį, kai pamatom policiją.

Jei Konas būtų čia, ir jis tą patį kartotų. Nė vienas jų nėra pastebėjęs, kad aš niekad nesijuokiu. Tylėdama išsiviepiu, kol juoko gūsis ūžtelės pro mane, apsimesdama nežinanti, kad policija puikiausiai gali vytis ir mane.

Laikausi iš visų jėgų įsitvėrusi vairo, susikaupusi saugiai sugrįžti atgal į kairę juostą. Viskas gerai, tikrai ne mane vejasi, – sakau mintyse maldydama save, tačiau sirena kelia nerimą, ir jis blaškosi man krūtinėje kaip netyčia pro atdarą langą įskridęs paukštelis, niekaip neišsigaunantis lauk. – Jie lekia iškviesti dėl nelaimingo atsitikimo; suimti tikro nusikaltėlio.

Policijos automobilis šauna į priekį, bet užuot nulėkęs keliu pirmyn jis prisigretina prie mūsų automobilio. O Dieve .

Išdrįstu paskersuoti akimis – policininkas, sėdintis greta vairuotojo, rodo į pašalę. „Suk į šoną, – rodo jis. – Kai tik bus galima sustoti, suk į šoną.“

– Mama, – sunerimusi sušnypščia Veritė, jos akys turbūt jau kaip lėkštutės.

– Žinau, – sakau ramiai, neišsiduodama, kad svarstau, kaip čia paspausti iki dugno ir pabėgti.

Vėl pasižiūriu per petį, vildamasi, kad jie apsiriko.

Pirštas vis dar įbestas į kelio pakraštį, rodydamas man pasukti. Jo veidas truputį rūstesnis, piktesnis, lūpos kietai sučiauptos, žvilgsnis sunkus, šaltas kaip stiklinis.

O Dieve .

Jau beveik jaučiu, kaip ant riešų vėl čiaukšteli antrankiai; o policijos kameros kvapo niekad nepamirši.

Rodau kairįjį posūkį ir imu dairytis vietos, kur galėčiau pasukti. Kai tik sustosiu, jis atžirglios prie manęs, paprašys vairuotojo pažymėjimo, išbels mano pavardę kompiuteryje arba perduos per radiją, ir viskas paaiškės. Jis sužinos, kas aš iš tikrųjų. Vi irgi.

popė

Kur aš esu?

Prabundu maždaug kas valandą, taip visą naktį, ir kaskart pirma mintis – kur aš esu ? Mane pažadina tyla. Išsklaido miegą, klausdama, kas atsitiko, kas ne taip, kas pasidarė, kad pasaulis nutilo.

Skubiai apsižvalgau, akimis ieškodama pažįstamų pavidalų – kriauklės kampe, metalinio unitazo, užrakinamos spintelės, skelbimų lentos, langelio aukštai viršuje, – ir kiekvieną kartą neradus širdis man imdavo daužytis iš baimės. Tada pamažu grįždavo atmintis – aš jau išleista, aš laisva, kam taip paklaikti. Ir taip visą naktį. Gal ne kas valandą, gal net dažniau. Nemaniau, kad kada nors priprasiu prie kalėjimo, kai ten patekau, bet dabar aplinkui atrodo taip keista be to triukšmo, be metalo džeržgėjimo, be to nuolatinio šiurpulio, atrodo, kabančio ore. Medvilnės paklodės, minkštas čiužinys, užuolaidos ant langų, kilimu užtiestos grindys – visą šitą kasdienę prabangą, įprastą žmonėms, iš tikro jau buvau pamiršusi.