Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

1989-ųjų rugsėjis

Toks triukšmas.

Viskas, atrodo, kėlė tokį triukšmą. Net iš lovos ligoninėje, į kurią mane pirmiausia paguldė – stebėti, kad nemėginčiau nusižudyti, matyt, – girdėjau trankius garsus. Ir dabar savo vienutėje, į kurią patekau, nes čia taip pat išgarsėjau kaip ir tenai, irgi girdėjau triukšmą. Kiekvieną akimirksnį tiesiog sprogdinte sprogdino garsai, nenutylantys net nakties vidury.

Gulėjau lovoje plačiai atmerktomis akimis jau dešimtą dieną, juoduma, stojusi išjungus šviesą, užgulė man krūtinę, spaudė gerklę, braižė akis. Ranka paliečiau akis, pasitikrindama, ar jos atmerktos, nes tarpais net pati nesusigaudžiau. Kartais galvodavau, kad jau miegu, o tamsa – tai sapnas. Kartais galvodavau, jei aš atsimerkusi, o aplinkui tokia juoduma, man užteks tik užsimerkti ir vėl atsimerkti, ir viskas grįš į savo vietas. Nebebūsiu šitoje dėžėje panirusi į tamsą.

– Aaaaaaaahhhhhhh... – šįkart garsi aimana.

Akys jau pamažu merkėsi, tačiau ir vėl išsiplėtė nuo to garso, kuris skrodė laiptines, raitėsi palei durų pažemėje susidariusius plyšius ar stebėjimo angas. Dabar dejonė, kitais kartais verksmas, dar susišūkauja draugės, išskirtos per patį malonumą baigiantis dienai, kitais kartais kalėjimo vagonėlių terškėjimas, dar ginčai, dar susiliečiančių kūnų plekšėjimas, kitąkart vos girdimas gurktelėjimas nuryjant antidepresantus. Čia visad buvo garsų ir visada jie ėjo kiaurai per tave, atsimušdami giliai viduje ir primindami, kur esi, jei nors trumpai valandėlei įstengdavai tai pamiršti.

– Aaaaaaaaaaahhhhhhhhh, – netilo dejonė.

Norėjau pasakyti tai kvailai karvei, kad užsikištų. Kad mes visos čia tame pačiame laive. Kad tik jei ji turi vaiką ir jo kol kas negalės matyti, o gal ji nekalta, o gal ji vykdama į teismą nesitikėjo iš karto pateksianti šičia, tai dar nereiškia, kad jos padėtis blogesnė už kitų. Tai nereiškia, jog ji gali verkti ir sriūbauti garsiai, kad visas kalėjimas girdėtų.

– Aaaaaaaaahhhhhhhhhhhhhhhhhhh, – nesiliovė ji taip garsiai ir taip tolygiai, kad rankomis turėjau užsiimti ausis. Dažnai taip darydavau išgirdusi ką nors pasakojant, kaip ji sužeidė savo vaiko ar savo pačios prievartautoją, o dabar metų metus su vaiku matysis tik tarp šių sienų; arba kurią nors guodžiantis, kaip ji nesumokėjo baudos ir buvo įkišta čia šešiems mėnesiams, o tuo metu kitos jos skolos augs. Ir kam man klausytis, jei ką tik pradėjau čia savo gyvenimą, nenorėjau girdėti, kaip kitos buvo nuskriaustos. Nenorėjau klausytis ir šito sužeisto žvėries staugimo. Turbūt taip įsigali tikrovė. Tai šlykšti akimirka, kada galutinai suvoki – net jei ir buvai nekalta, net jei ketini apskųsti nuosprendį, išbūsi čia ilgai. Tai akimirka, kurios niekad nepamirši. Ir ji priverčia kaukti iš skausmo. Arba susigūžti į kamuoliuką ir sukti galvą, kaip čia ką nors pasidaryti ir atitrūkti nuo tos tikrovės.

– Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaahhhhhhhhhhhhh, – sklido garsas. – Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaahhhhhhhhhhhhh.

Prispaudžiau delnus stipriau prie ausų, bet tebegirdėjau tą moterį, tą sužeistą žvėrį – ar kas ten ji tokia buvo. Ir jos balso buvo pilna mano vienutė.

– Aaaaaaaaaaaaaahhhhhhhhhhhhhhhhhh.

– EI! LEDŲ MERGAITE! – užmaurojo iš kažkur balsas. – UŽSIČIAUPK! Čia kai kas bando užmigti.

– Aaaaaaaaahhhhhhhhhh.

Rėkiau aš. Tai buvo mano balsas. Aš buvau sužeistas žvėris. Tai mane palaužė tikrovė. Tai aš išoriniam pasauliui tarp šių kalėjimo sienų norėjau papasakoti, kad merdžiu, kad man klaiku, kad aš čia amžiams.

Rėkiau labai garsiai.

Rėkiau aš. Ir nemokėjau nutilti.

Vanduo tyška man ant odos tūkstančiais mažučių bučinukų, stiprių, šiltų ir nepakartojamų.

Išsimuilinu rankas iš naujo – trečią kartą – ir vėl lendu po ištaigingu dušu, kuriame galiu pati nustatyti šiltą vandenį ir srovės stiprumą. Jis čaižo mane kaip nepaliaujamas lietus, kaip tas, plaudavęs Trembri Holo langus, o aš juo mėgaujuosi. Galėčiau praleisti visą dieną šitoje kabinoje iš naujo susipažindama su nuostabesniais maudymosi malonumais. Kartais mūsų neleisdavo į dušą po tris ar keturias dienas; reikėdavo sugebėti apsitvarkyti prie kriauklės kampe, pasibrūžinant rankšluosčiais, ir praustis kaip galima greičiau, kad mirtinai nesušaltume.

Užtrukau po dušu, kad išplaučiau iš savęs praėjusius dvidešimt metų, bet kam? Juk tikrai nenumanau, ką daryti toliau. Tikrąja šių žodžių prasme – ką aš veiksiu išėjusi iš dušinės? Daugiau kaip dvidešimt metų kiekviena diena buvo sudalinta, apibrėžta, viskam skirta laiko. Dabar esu laisva, galiu daryti ką užsigeidusi. Tik nežinau kaip. Savo mintyse, savo drąsiausiose svajonėse numačiau, kaip praleisiu dieną su mama ir tėčiu. Susėsime ir kalbėsimės, valgysim, gersim, prisivysim prabėgusius metus. Jie net pakvies ateiti mano seserį Belą ir brolį Loganą, ir mes, kaip šeima, atsigriebsim. Mano tikrovėje, tame mano gyvenamame laike... Sudrebu pagalvojusi apie vakardieną.

Kai mama atidarė duris, buvau tikra, kad kuri nors iš mūsų neišlaikys ir pratrūks. Tariausi, kad norėsiu ją apkabinti ir priglausti, tikėdamasi, kad ir ji padarys tą patį. Maniau, norėsiu įsikniaubti veidu į švelnų jos kaklo linkį ir pravirkti. Iš tikrųjų pravirkti. Išverkti lauk visus savo skaudulius. Ašaromis nuplauti tuos metus, o ji nudžiovintų savo užuojauta ir supratimu, savo, kaip mamos, esybe.

Tačiau taip neįvyko. Tą pačią akimirką, kai atsivėrė durys, tarp mūsų stojo siena.

– Pope, – tarė ji.

– Mama, – atsiliepiau aš.

Tas žodis mano lūpose nuskambėjo keistai, nes labai ilgai jo nebuvau ištarusi.

– Ką čia veiki? – paklausė ji, akimis naršydama už manęs, ir supratau, kad ji tikrina, ar nepamatė kuris nors kaimynas iš sublokuotų ketvirto dešimtmečio mūrinukų kitoje gatvės pusėje, ar Senasis Bilis netykoja netoliese pasirengęs nugabenti mane atgal į cypę.

Siena, plati, tvirta ir nematoma, įaugo į žemę tvirtais pamatais ir sustorėjo. Ji ne tik manė, kad aš pabėgau, ji apskritai laikė mane kvaiša. Jei būčiau pasipusčius padus, Senasis Bilis pirmiausia ieškotų čia, tai kodėl būčiau turėjusi čia atsibelsti?

– Mane paleido. Atsimeni? Rašiau tau. Sakiau, kad išeinu. Klausiau, ar nieko, kad pabūsiu čia, kol atsistosiu ant kojų?

– Turbūt negavau laiško, – tarė ji. O veidas bylojo: Ar tikrai rašei, ar meluoji, ir todėl mane suims už tai, kad suteikiau tau pagalbą?

– Laiškas negrįžo atgal, tai supratau, kad jį gavai.

– Reikėjo paskambinti ir pasitikrinti, – pasakė ji.

– Būčiau paskambinusi, bet kai prieš dešimt metų pakeitei numerį, naujo man nedavei.

Raukšlėta jos kaklo oda ir lygesnė ant skruostikaulių ėmė rausti, akis, iki šiol įbestas šiek tiek kairiau man už galvos, nuleido sau po kojomis. Ji vis dar delsė, laukė... Laukė, kiek supratau, kol išeisiu. Neprašė, bet tikėjosi, kad išeisiu. Neturėjau daugiau kur apsistoti, nebent po Braitono paplūdimio skliautais.

– Verčiau užeik, – galiausiai ištarė.

Įžengiau vidun ir mane užgriuvo prisiminimai, kai aš, visai dar vaikas, šokinėjau per šitą slenkstį, lankydamasi pas savo močiutę – viesulu įsiverždavau į kambarį bemaž griūdama ant močiutės Moradžės. Pas ją jausdavausi labai laiminga. Po tėvelio ji buvo mano pati mylimiausia, ir lankymuisi čia neprilygo joks kitas malonumas. Prieš penkiolika metų pablogėjo jos sveikata ir tėvai persikraustė pas ją, kad galėtų prižiūrėti, o kai ji pasimirė prieš porą metų, taip ir pasiliko.