Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Gali pasidėti daiktus viršuje, – pratarė ji, nepajėgdama nuslėpti, kaip bjaurisi permatomu plastiko krepšiu su Jos Didenybės kalėjimo Trembri Holo įspaudais ir nuskarusiu kelionmaišiu, kurį gavau iš kalėjimo savanorės, saugojusios mano varganą pasaulietinį turtelį. – Gali įsikurti tame kambary, kur visad miegodavai.

Iš jos balso nebūčiau galėjusi nuspėti, ką išvysiu „kambaryje, kuriame visad miegodavau“. Jis buvo visiškai toks pats, kokį palikau sulaukusi aštuoniolikos, kai dar buvau kvaila paauglė, norinti tapti Madona ir tikinti, kad ištekės už Dono Džonsono. Jis tik buvo pergabentas čia iš Londono. Viskas buvo kaip tik taip, kaip prisiminiau palikusi: siaurutė lova su žydro dangaus ir baltų debesėlių piešiniu ant rudų nailono paklodžių, griozdiška raudonmedžiu aptaisyta drabužių spinta kairėje prie lango; aptriušęs baltas su auksiniu apvadu tualetinis stalelis, jo veidrodžio apačioje ėjo meistriškai išraižyta juostelė: vienaragiai įvairiaspalviais karčiais; Madonos įkvėptas didžiulis sidabrinis nukryžiuotasis, pakabintas ant vieno veidrodžio kampo, šalia pačios damos, apsirengusios juodai, su daugybe grandinėlių ant kaklo ir juodu lankeliu, prilaikančiu pašiauštus plaukus. Net plakatai – Madonos, „Majamio policijos“, Maiklo Džeksono, Princo, Adamo Karingtono iš „Dinastijos“ – atrodė sukabinti visai tokia pačia tvarka.

Štai ką jie būtų padarę, jei būčiau mirusi, – pagalvojau lėtai pereidama kambarį ir sėsdamasi ant lovos, dairydamasi ir bandydama viską aprėpti. – Štai ką jie padarė, nes aš jau mirusi jų mintyse . Kai teisėjas perskaitė nuosprendį ir mane pripažino kalta dėl nužudymo, aš jiems miriau. Ėmiau sprūsti iš jų, kai bylos nagrinėjimas tik įsibėgėjo, jie sužinodavo apie mane vis daugiau, vis daugiau kas sakė jiems, kad jau nebesu jų mažoji mergytė. Kai buvo garsiai ištartas žodis „Kalta“, aš praradau gyvybės požymius. Aš numiriau. Manęs neliko, bet tebegyveno mergytė, susikūrusi šį kambarį, ir jie visai smagiai galėjo gyventi supami šių daiktų, mat priklausiusių mergytei – ne ištvirkėlei, ne melagei, ne žudikei.

Atradau vis daugiau daiktų, perkeltų čia ir nepasikeitusių per dvidešimt metų, – elektroninis laikrodis su radijo imtuvu ant auksu apkraštuoto lovos staliuko, jame ir lentynėlė su išrikiuotais mano magnetofono įrašais, mano skaitmeninis rankinis laikrodis iš nerūdijančio plieno, kabantis ant lovos krašto. Štai kaip jautiesi, kai esi kam nors mirusi , – pagalvojau.

Minkšti balti rankšluosčiai, kvepiantys gėlėmis. Jie pratęsė vis ilgėjantį mano kasdienių įnorių sąrašą. Įsisupau į jį, milžinišką, ir įkvėpiau, įkvėpiau, dar kartą įkvėpiau, kol persigėriau rankšluosčių kvapu.

Vakar išsimaudžiau po dušu, bet skubėjau, jausdamasi kalta, kad nelaukta atsiradau jų namuose, jausdama, kad grįžimas į šį kambarį pakirto mano jėgas. Be to, troškau nulipti žemyn ir pasikalbėti su mama. Jei per ilgai atidėliosiu ir nemėginsiu sugriauti tos sienos, iškilusios tarp mūsų, ji taps dar tvirtesnė ir sunkiau įveikiama. Kol susiradau šį bei tą apsivilkti, kad ne taip akis badytų devinto dešimtmečio pasauliu, kai buvau „dingusi“ kurį laiką, ir kad tiktų mano sulysusiai figūrai, bet ne iš kalėjimo krepšių, nulipau žemyn, tačiau mamos jau nebebuvo. Paliko raštelį, kuriame sakė, kad išėjo su tėveliu ir nei dieną, nei vakare nebus – matyt, greitai susitarė – ir pasimatysime rytą. Ir prierašas, kad pietums ir vakarienei galiu suvalgyti pyrago su daržovėmis, kuris ką tik baigė kepti orkaitėje, jei išalksiu.

Nebaigtas gerti arbatos puodelis ant virtuvės stalo, sulankstyta tik pusė skalbinių, sumestų į krepšį šalia skalbimo mašinos, atidarytos indaplovės durelės – visa tai bylojo, kad ji išėjo paskubomis. Ji taip veržėsi pabėgti nuo manęs, savo mirusios dukters, kurios nenumanė sugrįšiant, kad paliko nebaigtus namų ruošos darbus.

Galiausiai susiradau lėkštes, prisikroviau pyrago su daržovėmis ir išsinešiau lauk. Nuo tada, kai atvykau, buvo kaip reikiant atšalę, bet vis dėlto įsitaisiau prie pelėsiais apėjusio balto plastiko stalo sodelio pakrašty ir valgiau dar per karštą maistą. Paskui atsisėdusi surūkiau pakelį cigarečių, žvalgydamasi į dangų, į sienomis lipančius vynuogienojus, klausydamasi, kaip kaimynai kalbasi apie savo reikalus, įsitraukdama į išorės pasaulį, kol ir pirštai, ir sąnariai sustingo ir ėmė gelti, ir vos galėjau pajudėti, o šviesa jau krito tik iš oranžinio ir geltono virtuvės lango ir durų stačiakampių.

Pagaliau užgesinau paskutinės cigaretės nuorūką ir nuėjau į vidų gulti, nusprendusi pasikeisti lovos paklodes į medvilnines. Sušalusi ir įskaudusiais sąnariais, išploviau savo lėkštę, įrankius, stiklinę, užlipau laiptais, jausdamasi šiek tiek labiau Pope Karlail ir nebe tiek kaline EX396798.

Laiptinėje prie vonios kambario durų šalia didžiulio gražaus lango, apšviečiančio laiptus, atsitrenkiau į jį. Ne tiesiogiai – jis ėjo iš savo miegamojo, o aš pro vonios kambario duris, tačiau čia susidūrė mūsų pasauliai.

Jis atrodo susenęs. Jokio kito žodžio tam apsakyti nėra, niekaip kitaip neaprašysi. Mama pasirodė vyresnė, o jis susenęs. Lyg laikas būtų skyręs ypatingą dėmesį, niokodamas jį be paliovos, kad šešiasdešimt vienų jau atrodytų kaip senis.

Plaukai, nors apkirpti trumpai, dailiai, išretėję, pakaušis visai praplikęs, o kiek dar buvo likę, visai žili, tik vienur kitur lopais tamsesni. Gražus jo veidas suminkštėjęs, išvagotas raukšlių; akys, žydros – trūkažolės žydrumo, žvelgia sunkiai ir liūdnai. Neįtikėtinas, skausmingas liūdesys. Tai jis sustingdė jam lūpas ir išduobė skruostus. Kūnas, visada buvęs tiesus ir tvirtas – jis buvo raumeningas vyras, iš pažiūros neįbauginamas jokių priekabiautojų, – dabar atrodė susitraukęs, pečiai šiek tiek susimetę į priekį, rankos ir kojos nebe tokios tvirtos. Paviršinis luobas to buvusio vyriškio visai kitoks, bet jis vis dar tas pats, vis dar mano tėvelis. Mama man pasakodavo – kai aš dar tik mokiausi kalbėti, jam išėjus iš kambario neatitraukdavau akių nuo durų laukdama, kol jis grįš. Išgirdusi, kad kažkas vyksta kitame kambaryje, vaikišku balseliu šaukdavau: „Tėėėėė!“ Prašydavau jį sugrįžti, norėdavau žinoti, kur jis, ką veikia be manęs. Mama nedaug ką prisiminė iš mano vaikystės, bet tai papasakodavo tiksliai, ir žinojau, kad ji neklysta, nes tėvelį mylėjau labiau už viską pasaulyje.

Buvau nemačiusi jo dvidešimt metų – nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas nuosprendis. Širdis, siela įsakmiai, žūtbūtinai stūmė prie jo arčiau, paliesti jį. Troškau, kad pirštai, apčiuopę jo ranką, mane įtikintų, jog jis tikras, neprisigalvotas, ir man negresia jį prarasti, tikrovei viską sustačius į savo vietas. Neryžtingai nusišypsojau jam, laukdama jo atsiliepiant, atsakant, kad mane pamatė. Kol buvau „išvykusi“, jis galėjo sau dėtis, kad esu toli, bet čia, akis į akį, jis mažų mažiausia turi mane atpažinti – nors tiek, kad lieptų apsivilkti ką nors. Man reikia bent menko žodelio.

Vis dėlto aš tik vaiduoklis. Aš bekūnė ir netikra. Jo žvilgsnis eina kiaurai per mane, žvelgia kažkur man už nugaros. Tada jis pasuka prie laiptų, nulipa jais ir pradingsta.

Kai pamačiau savo senąjį kambarį, čia perkeltą lyg burtų lazdele mostelėjus, maniau, kad jau pajutau tai. Iš tikrųjų tai buvo niekis. Štai kas yra būti kam nors mirusiai. Štai kas yra būti šmėkla savo pačios gyvenime.

serina

– Ponia, gal galite išlipti iš automobilio?