Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Kažin, ar tu galėtum būti nuobodus.

– Kaip malonu, kad taip manai.

Sulig tais jo žodžiais pasukome į gatvę, kurioje išvydau savo MA, baltą nisaną su automatine greičių dėže (MA – sutrumpintai Mažas Automobilis).

Kai užvežiau Medinos medžiagas, mudu dar suskubome pasėdėti bare prieš pat uždarymą, o tada jis jau turėjo dumti, kad nepavėluotų į Esekso traukinį grįžti namo.

– Beje, aš Evanas, – pasakė jis ir vos palietė lūpomis man skruostą. – Evanas, ne Evenas.

– Bet visą vakarą vadinau tave Evenu. Kodėl nieko nesakei?

– Šį vakarą viena mane jau paliko. Gal man reikėjo susigadinti reikalą ir su kita?

– Gerai, Evanai, atsiprašau, kad neteisingai tariau vardą. Tačiau laikas man praėjo pasakiškai, tu visai nenuobodus.

– Ačiū, – atsakė jis, suėmė delnu man smakrą, palinko į mane ir pabučiavo į patį nosies galiuką. – Netrukus pasimatysim.

– Aha.

Tą vakarą jau gulėdama lovoje supratau, kad su Evanu man turėtų pavykti. Likimas mus vėl suvedė. Be to, jis švelnus. Neprastai atrodė, buvo šaunus, linksmas ir vis tiek švelnus. Erzinau jį, o jis netėškė man atgal. Neaprėkė manęs, neįžeidė, negąsdino. Mano pažįstami dažnai man sakydavo, kad tokie ir yra tikri vyrai, – seserys irgi, bet manęs tai neįtikindavo. O ar galėjo įtikinti, jei vienintelis vyras, su kuriuo mane siejo tokie santykiai, buvo visai ne toks. Jis nebuvo pakantus, nebuvo švelnus, nelabai suprato juokus.

Evanas kitoks. Net kai aš blogai išgirdau jo vardą, nekreipė į tai dėmesio. Galėjo juoktis pats iš savęs, galėjo juoktis ir iš manęs ir atrodė būsiąs vienas švelniausių mano sutiktų vyriškių. Štai dėl ko man kirbėjo sąžinė. Sąžinė man sakė, kad su tuo švelniu vyru, kurį man atvedė likimas, aš galėčiau tapti laiminga.

Su tuo švelniu vyriškiu galėjau pradėti kastis lauk iš kalėjimo, kuriame gyvenau.

Kol važiavome namo, Veritė visą kelią sėdėjo tyli ir sutrikusi. Neatitraukė akių nuo automobilio veidrodėlių, tikrindama, ar dar kur nors nepasirodys policija. Štai kas atsitinka, kai daraisi vyresnis: atsiranda vis daugiau dėl ko jaudintis. Jei automobilyje būtų sėdėjęs Konradas, būtų galvojęs – kaip šaunu, kad sustabdė policijos pareigūnas, jis nė nebūtų įtaręs, kad mane gali pasodinti į kalėjimą, kol taip ir nebūtų atsitikę. Bet net ir tada nebūtų suvokęs padėties rimtumo, kol nebūtų išgirdęs, kad jau ilgai manęs nebematys namie. Nelaimė, Veritė žino, ką reiškia policija, be to, susigaudo, kaip keičiasi kalbančiojo balso atspalvis. Dėl to ir mes su Evanu dabar dažniausiai kivirčijamės automobilyje ir kai suminga vaikai. Ją priverčia suklusti net pašaipa, jau išduodanti, kad kažkas vyksta.

Grįžtame namo ir ji iš karto nusispiria sportukus, palieka juos gulėti po kabykla, išsineria iš tamsiai raudono džinsinio švarkelio, bloškia jį ant sportukų ir užlekia į viršų. Gal ką nors parašyti savo dienoraštyje, gal paverkti ir, žinoma, kaip nors išlieti tai, kas užgulė jai širdį. Eičiau jai iš paskos, jei nebijočiau, kad pridarysiu daugiau žalos negu naudos. Nežinau, ką reikėtų pasakyti, kad ji dėl to įvykio nors kiek apsiramintų ir nebeimtų į galvą.

Virtuvėje Konas su Evanu prie virtuvės salos kerta ledus.

– Nepatikėsiu – ryjat šitą šlamštą, – sakau Evanui ir jausdama, kaip skrandis susitraukia, žiūriu į baltas kalveles, pamažu nykstančias indeliuose. – Juk čia beveik vien cukrus ir riebalai.

– Tai taip, žinau, – atsako jis.

– Ir nepatikėsiu, kad leidi mano vaikui juos valgyti, – sakau.

Nuo to vaizdo dabar, kai šis tas atsitiko, mane tiesiog pykina ir vimdo.

– Geriausias dalykas pasaulyje, – sako Evanas, baltai išsiterliojęs burną.

Taip noriu tuos ledus išmušti jam pliaukštelėjusi per ranką, atimti iš Kono ir sumesti į šiukšliadėžę. Iš akių ir iš atminties.

– Einu, nusiplausiu rankas, – ir pasisuku lauk iš virtuvės.

– Pala, o kur Veritė?

– Viršuje, – atsakau.

Tikėjausi naujienas pasakoti neskubėdama, bet dabar...

– Ar tik nesusibarėt? – klausia Evanas baisiausiai susirūpinęs, nors vis dar akių neatitraukia nuo laikomų ledų. Matau, kaip jie teka tirpdami jam per rankas, ir kone žiaukčioju.

– Ne, ji tik šiaip truputį nusiminusi.

– Kodėl? Kas atsitiko? Nuotakos suknelė negraži?

– Ne... Tik grįžtant namo mes... na... mus sustabdė policija.

– Ką? – klausia jis, pagaliau šiaip taip atitraukęs dėmesį nuo turimų saldumynų.

Konas išsprogina akis – iš pagarbos.

– Oho, – iškvepia jis.

– Matyt, viršijau greitį, – sakau. – Lenkiau ir laiku nesumažinau greičio. Tas policijos automobilis atsirado kaip iš niekur ir parodė mums stoti prie kelkraščio. O Vi nusiminė, nes jis pareiškė, kad galėjo pristatyti mane į skyrių ar liepti pūsti į vamzdelį.

– Tu – kuri vargiai paspaudžia iki penkiasdešimties, kai leidžiama aštuoniasdešimt, viršijai greitį? Dabar tave galės įtraukti į rekordų knygą. Vargšas vaikas turbūt baisiausiai persigando. Einu, pažiūrėsiu, kaip ji.

Jis atsistoja ir eina į mane, tebelaikydamas tai rankoje.

– Še, – kiša man į delną, – palaikyk.

Dėbsau į juos: jaučiu pirštais, saldus vanilės kvapas pasiekia man šnerves ir susuka pilvą.

– Nenusiploviau rankų, – sakau jam. – Dabar reikės juos išmesti, nebegali valgyti.

– Nedrįsk, moterie! – šūkteli jis jau prie laiptų. – Konai, saugok, – jei ji bandys išmesti, pakviesk mane.

– Gerai, tėti! – šaukia jam Konas.

Gal akimirksnį aš tikrai vos neišmetu jų. Apspjaučiau juos tulžimi ir užtėkščiau nuo pusryčių likusios kiaušinienės, kad jis nebegalėtų jų valgyti.

– Še, – sakau ir įbruku juos sūnui. – Pasaugok juos tėčiui, man tikrai reikia rankas nusiplauti.

Puolu prie kriauklės, atsuku šiltą vandenį iki galo, vildamasi, kad karšta stipri srovė nuplaus prilipusį man prie rankų sunkulį ir beveik regimas dėmes, nuo jo atsiradusias ant odos.

– Kaip atrodo antrankiai, mama? – klausia Konradas pilna burna ledų.

Nustėrstu akimirksnį, vos nepaklausiu jo, ką jis žino, kas jam pasakė, ar man kada nors kas buvo uždėjęs antrankius – bet tada suvokiu, ką jis norėjo pasakyti.

– Jis man nesurakino rankų, branguti, – sakau vis gremždama sau rankas.

– A. O kaip ten atrodo policijos automobilyje?

Atrodo taip, lyg būtum gyvas palaidotas, ir žinotum, kad tave veža į tokią vietą, kur ir vėl būsi gyvas palaidotas .

– Jis neliepė man sėstis į policijos automobilį.

– A. Tai gal jis nors kalbėjo su kuo nors per savo radiją, ar kaip ten, apie tave?

Ne, kol ten buvau. Bet galiu lažintis, jis perdavė dar keliems. Galiu lažintis, kad nuo mano automobilio jie dabar nenuleis akių.

– Ne, sūneli. Bet man tai buvo šioks toks smūgis.

– Aa.

Mano aštuonmetis sūnus nusodintas, nusivylęs – juk valandėlę jau buvo įtikėjęs, kad aš nuostabi, kad jis jau turės ką įdomaus papasakoti draugams, kaip jo nuobodi mamytė staiga tapo šauni. Bet taip nėra. Aš pilka pelytė ir labai tuo didžiuojuosi.

Vis bandau nutrinti ledus sau nuo rankų. Iš tikro juos nuploviau, jie tebėra kita prasme, jie įsigeria į kūną, panašiai kaip kraujas užsilieka mažytėse odos raukšlelėse.

Dažnai pagalvoju, kad mano rankos jau niekad nebebus švarios, kad ir kiek jas plaučiau, nes visada atrodys taip, kaip atrodė daugybėje vestuvinių suknelių parduotuvės veidrodžių: jos visad bus nenuplaunamos, ir nuo jų vis kap-kap-kapsės jo kraujas.