Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

serina

1985-ųjų spalis

Istorija yra pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Visame pasaulyje.

Ji man visai nesvarbi ir, po teisybei, visai norėčiau, kad tos pamokos man nereikėtų ruošti.

– Srrina, Srrina, – nenurimo Veronika Bel, sėdinti už manęs, vis pašnibždomis kvietė mane. Net mano vardo gerai neištarė. Norėjo, kad perimčiau jos parašytą raštelį ir perduočiau Lijamui Rutersui, sėdinčiam priešais mane. Nė nemaniau to daryti. Neketinau painiotis į tą reikalą, mat ji nėrėsi iš kailio, kad Lijamas atkreiptų į ją dėmesį. Juk aišku, kad mane gali pagauti, ir baigtųsi palikimu po pamokų ar panašiai. Prisižiūrėjau, kas buvo kitoms mergaitėms, mėginusioms padėti Veronikai. Mokytojas pagaudavo raštelį ir perskaitydavo visai klasei. O Veronika apsimesdavo, kad ji čia niekuo dėta, ir laiškelio persiuntėja būdavo paliekama po pamokų. Man taip neatsitiks. Tik jau ne šitoje klasėje. Veronika manęs net nemėgo. Dažniausiai ignoruodavo arba prasivardžiuodavo už nugaros: maps – atbulai spam2 – nes, anot jos, mano kakta per didelė ir blizga ir tiesiog pati prašosi, kad kas per ją užtvotų, ir jie klykdavo „SPAM“ tiesiai man į veidą. Tačiau ji pati nedrįsdavo taip daryti, nes nebuvo tikra, ar negaus grąžos. Kiršindavo man nesant, tik ne į akis. Ir vis dėlto norėjo, kad padėčiau jai pakabinti Lijamą.

Įsispoksojau į atverstą puslapį tarsi negirdėdama Veronikos šnypštimo. Buvo taip nuobodu, kad norėjosi žiovauti. Be to, nekenčiau šito kabineto. Jis buvo mažesnis už kitus ir langai ne tokie dideli, ir mokytojas iš viso jų neatidarinėjo, tai mes visi čia atrodėm taip susigrūdę, o dar berniukų kvapas. Visi purškėsi savo tėvų skutimosi losjonais, nors dauguma nesiskuto. Dauguma savo spintelėse turėjo dezodorantų balionėlius ir per pertraukas greitai pasipurkšdavo. „Merginoms patinka, kai vaikinai maloniai kvepia“, – pasakė Medina, kai paklausiau, kodėl jie taip daro. Merginos buvo ne ką geresnės su savo Yardley ir Charlie , bet bernai purškėsi tiek, kad net bloga darėsi nuo to kvapo.

– Panele Gorindž, gal galėtumėte klasei papasakoti, kodėl policininkai kartais vadinami bobiais? – užklupo mane naujasis istorijos mokytojas.

Jis nebuvo panašus į kitus mokytojus. Buvo vos už mus vyresnis. Ir visos merginos kalbėjo, kad su tokia išvaizda tiktų būti kino žvaigžde. Jo kabinetas dėl kvapo buvo pats klaikiausias: prieš jo pamoką visos panelės sugriūdavo prie savo spintelių kvėpintis, o pačios drąsiausios dar ir pasidažyti, ir užsikabinti papuošalus, nors tai ir buvo draudžiama. Kartą net mačiau, kaip Veronika pasitempė sijoną aukštyn virš kelių, kad parodytų kojas.

Man jis nelabai patiko. Nuolat nusitaikydavo į mane. Visad klausinėdavo, lyg aplinkui klasėje nebūtų galėjęs prisiminti kito vardo, jei tik prireikdavo atsakyti į kokį klausimą, kviesdavo mane.

– Nes juos įsteigė ponas Robertas Pilas. Bobis yra Roberto trumpinys.

– Kuriais metais jis suformavo policijos pajėgas? – paklausė mokytojas.

– 1829, mokytojau, – atsakiau.

– Kuo dar buvo įžymus ponas Robertas Pilas?

– Panaikino Grūdų įstatymus.

– Kuriais metais?

– 1846.

– Tai bent pasirodymas, – sušnypštė apygarsiai Veronika, ir keli, sėdintys netoliese ir išgirdę, nusijuokė.

Ir iš kur jai žinoti, kad turėjau skaityti papildomai, nes mokytojas nuolatos mane klausinėdavo, todėl tik taip išsisukdavau ir neduodavau jam dingsties palikti mane po pamokų.

– Panele Gorindž. Būtų malonu susitikti su jumis po pamokų, – pareiškė mokytojas.

Man širdis apmirė. Jei ko nors prisidirbau, bus pranešta mano tėvams, o tada tai prasidės tikri rūpesčiai.

– Bet, mo... – pradėjau.

– Po pamokų, panele Gorindž, – nenusileido jis.

– Pasisekė karvei, – sušnypštė Veronika, sukeldama aplink dar vieną juoko pliūpsnį.

– Kas yra, panele Bel? Ir jūs norite pasilikti po pamokų? Ką? – mokytojas pridėjo delną prie ausies. – Žūtbūt norite? Gerai, jei reikalaujate, panele Bel. Išgirsiu dar vieną jūsų žodį, būkite tikra, būsit palikta po pamokų visą mėnesį.

Visa klasė prajuko, o Veronika spyrė man į kėdę, kai tik mokytojas nusisuko į lentą.

– Dar pakliūsi man, – sušvankštė.

– Labai išsigandau, – atsiliepiau.

Jei neaugote su dviem vyresnėmis seserimis, tai nežinosite, kaip apsiginti. Buvau rami, buvau drovi, neturėjau daug draugų, bet lengvas taikinys irgi nebuvau. Medina su Fėja galėjo įsitikinti.

– Ir turėtum, – pritarė.

Pasisukau į ją, nekreipdama dėmesio, kad mokytojas pamatys, nes, šiaip ar taip, jau palikta po pamokų.

– Ne, Veronika, tai tu turėtum, – atšoviau.

Iš to, kaip iš karto nuleido galvą ir įdūrė akis į sąsiuvinį, buvo aišku – ji suprato.

– Eisiu tiesiai prie reikalo, – tarė mokytojas, sėsdamasis priešais mane ant kito suolo krašto. Kai visi išsivaikščiojo, likau sėdėti savo vietoje, viduriuose viskas vartėsi lyg skalbyklės būgne nustačius ilgesnį skalbimo ciklą. Tai nebuvo teisinga. Nieko nepadariau. – Tu gera mergaitė, Serina. Tačiau per lengvai išblaškoma, todėl man nepatinka, kad tu prasidedi su aplinkiniais. Ta Veronika Bel tikras vargas.

Nusprendžiau neaiškinti, kad mes su Veronika Bel ne draugės. Kokia prasmė, mokytojai mato tik tai, ką nori matyti. Kaip tik dėl to Veronikos nė karto nepagavo siuntinėjančios laiškelius. Joks mokytojas niekad nepastebėjo, kad nors su laiškeliais būdavo pagaunami vis kiti asmenys, jie būtinai sėdėdavo už Veronikos, šalia jos arba priešais.

– Tu mano pamokose gauni C arba B, o yra labai akivaizdu, kad turi žinių ir gali padaryti daug daugiau. Galėtum būti geriausia mokinė, Serina. Kelias praėjusias savaites tikrinau tave. Štai dėl ko nuolatos klausinėju. Norėjau įsitikinti, ar padarytum tai, ko iš tavęs tikėjausi, ar pradėtum papildomai skaityti, ir tu tai padarei. Nedaugelis mokinių taip pasielgtų. Esi gabi mokinė. Norėčiau, kad darytum pažangą.

– Kaip, mokytojau? – paklausiau.

– Noriu, kad pradėtum žiūrėti į istoriją šiek tiek rimčiau. Tai didis dalykas, jei stengiesi.

– Gerai, mokytojau, – atsakiau.

– Nagi, o jeigu aš padirbėčiau su tavim po porą papildomų valandų pasibaigus pamokoms ir sudaryčiau galimybę suvokti, apie ką iš tikrųjų yra istorija kaip dalykas? Tada mes nuo to ir pradėtume. Pasikalbėsiu su direktoriumi, pasakysiu, kad noriu tave konsultuoti, ir jeigu apsispręsi galinti labiau pamėgti istoriją, apsiimu dirbti papildomai iki pat kitų metų keliamųjų egzaminų. Mano padedama gautum geriausią įvertinimą. Ką manai?

– Gerai, mokytojau, – atsakiau.

Ar aš tikrai galėjau rinktis? Pasikalbėjęs su direktoriumi, jis greičiausiai paskambintų tėvams. Ir jeigu tik jie išgirstų, kad turbūt galėčiau turėti A per egzaminą, tai ir turėčiau gauti, patinka man istorija ar ne.

– Nagi, Serina, daugiau entuziazmo! Turėtų būti labai smagu. Patikėk.

1986-ųjų sausis

– Norėčiau nuolat tavimi rūpintis, – pasakė jis, braukdamas nykščiu man per skruostą.

Nesugalvojau, ką atsakyti. Dar niekad joks vaikinas man nešnekėjo nieko panašaus ir, žinoma, joks vyriškis, mokytojas. Panašiausia, ką man teko patirti, buvo, kai Tomis Marisonas sučiupo mane, prispaudė lūpas prie manųjų ir pareiškė, kad turėsiu būti jo mergina. (Medina su Fėja truputį su juo pašnekėjo, kaip pačios sakė, ir daugiau jis man nebeįkyrėjo.) Mokytojas niekuo nepriminė Tomio Marisono, man patiko su juo būti. Per pastaruosius tris mėnesius man ėmė labiau patikti istorija ir daugiausia tik dėl mūsų darbo po pamokų. Pamėgau sėdėti jo klasėje ir klausytis, kaip jis aiškina istoriją, kad viską suprasčiau. Kai aplinkui nebūdavo kitų mokinių, jo dėstoma istorija jau būdavo ne pats nuobodžiausias pasaulyje dalykas apie seniai mirusius žmones, neturinčius nieko bendra su mano pačios gyvenimu. Ji būdavo grūste prigrūsta nuostabių pasakojimų apie pavojus, viltį, intrigas ir išdavystę. Ir meilę. Visad būdavo kokia nors meilė. Man pradėjo patikti klasė, o pamokas tiesiog įsimylėjau . Jis man netgi leido save per tas pamokas vadinti vardu: „Taip būsi labiau suaugusi, kaip manai?“ – pasakė jis.