Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Balsas oficialus, bet žodžius kapoja. Nepakankamai greitai pasukau į šalikelę, todėl jis nesidžiaugia. Matyt, laiko mane įžūlia, o aš tik siaubingai išsigandau. Ar dažnai policija supainioja siaubą ir nerimą su nusikalstama veika? – klausiu savęs suėmusi už durelių rankenos.

Mano rankos dirba išskirtinai gerai, viskas apgalvota. Turiu pasakyti, kad Veritė tuoj prapliups ašaroti. Ji išsigandusi, nes išsigandau aš, ji nemėgsta nemalonumų, nemėgsta ir kai kiti į juos pakliūva. O aš pakliuvau, be jokios abejonės. Džinsais aptemptas kojas švysteliu iš automobilio, jos man nedreba, keliai nelinksta, tvirtai įsiremiu pėdomis į A26 kelkraščio betoną.

Esu tik keliais centimetrais žemesnė už metro aštuoniasdešimties policininką, tai trumpam jį pribloškia.

– Vairuotojo pažymėjimas? – klausia jis dar labiau kapodamas žodžius, turbūt dėl to, kad nesu mažutė moteris. Mūsų žvilgsniai susiduria ir pamatau, kaip jo akyse blyksteli atpažinimo kibirkštis. Jis matęs mano veidą, tik nesuseka kur. Palenkiu galvą ir nusisuku į automobilį.

– Paduok man rankinę, dukrele, – sakau dukteriai, virpančiai kaip ką tik atsivestas kumeliukas.

Ji daro, ko prašoma, tada iš piniginės ištraukusi pateikiu vairuotojo pažymėjimą. Jis nenaujas, su fotografija – tai suteiks jam progą patyrinėti mano veidą, išsiaiškinti, kur aš jam matyta, gal aš ieškoma bėglė – bet jame vis dar mano tėvų adresas. Vienintelis dalykas, kurio visą šį laiką neprisiruošiau pasikeisti. Esu visiška kvaiša.

Jis ištraukia pažymėjimą iš plastikinės įmautės ir išlanksto. Tylėdamas nagrinėja žalią dokumentą, o aplinkui automobiliai tik švilpia ir riaumoja pro šalį, lekia savo reikalais. Turbūt jis laukia, kad ką nors pasakyčiau, paklausčiau, kas yra, prisipažinčiau dėl ko nors.

Suprantu, kad dabar geriausia man tylėti. Neturiu nieko sakyti, ar bent neturėjau, kai mane suėmė paskutinius penkis kartus, ir ketinu pasinaudoti šia savo teise. Net jei dėl to atrodau kalta kaip pati nuodėmė. Geriau jau nieko nesakysiu, ko negalėčiau atšaukti. Tylėjimas visada gali būti pateisintas vėliau, ištrintas be žodžių; ne tie žodžiai, sudėlioti kitaip ar netinkamu laiku, gali nutrenkti tave į pragarą. Arba, mažų mažiausia, į kalėjimą.

Automobiliai tebezvimbia pro šalį, nuo jų burzgesio pasijuntu ramesnė ir leidžiuosi skubančios tėkmės plukdoma kartu.

– Ar žinote, ponia, kokiu greičiu važiavote? – pagaliau klausia policininkas, nes nepuoliau ant kelių, maldaudama pasigailėjimo, akivaizdu, kad ir nežadu taip daryti.

– Hm... ne, – atsakau. – Spustelėjau lenkdama žydrą nisaną. Tik kelias sekundes.

– Paskutines dešimt minučių važiavote gerokai viršydama šimto trisdešimties kilometrų per valandą greitį.

Viršydama ?

– Ak, – atsiliepiu. – Nepajutau. Atrodė, greitai važiavau tik lenkdama. Niekad neskubu. Visada stengiuosi vairuoti saugiai.

Jis vis dar tyrinėja mano pažymėjimą, vis iš naujo skaito pavardę, mėgindamas mintyse suvesti galus. Ir kai pagaliau suveda, kai pabaigia dėlioti smulkmenas, veidas jį išduoda. Šalta inkvizitoriaus išraiška, nes viskas atsiduria savo vietose, jis sugretina mano seną pavardę su bendru mano apibūdinimu, tada su įtarimu padarius nusikaltimą. Ir viskas prieš akis: štai kas ta moteris, kurią jis nukreipė į kelkraštį.

Jis greitai atsigauna, meistriškai slepia nuostabą, tačiau gręžte gręžia akimis, kai atplėšia jas nuo pažymėjimo. Įskaitau jose norą surakinti mane ir nutempti į kalėjimą, kuriame, anot jo – ir daugumos kitų – ir turiu būti. Iš to, kiek čia jį mačiau, suprantu, kad jis priklauso padermei žmonių, ne šiaip sau išmetančių vienintelį raktą – jie sulaužo jį į gabalėlius, sušaldo skystame azote, suskaido į smulkiausias dalelytes, išsijoja jas po jūras vandenynus, kad niekas niekada jo nerastų, net atsitiktinai, ir kad niekad nebūčiau išlaisvinta.

– Ponia, tai jūsų pažymėjimas?

– Taip. Nepatikslinau naujo adreso, – atsakau.

Jis kilsteli kairįjį antakį. O nauja pavardė ? – vos nepaklausia.

Teisinga , – mintyse jam atsakau. Bet garsiai nesakysiu. Jei nori žinoti, kaip vadinausi anuo laiku, turės labiau pasijudinti.

Jis grąžina man pažymėjimą.

– Turėtumėt pasikeisti. Važinėti su negaliojančiu – nusižengimas, – sako jis.

Linksiu galva.

– Taip, pareigūne, – atsiliepiu.

– Reikėtų jums nustatyti girtumo laipsnį, taip pat vežtis į skyrių dėl greičio viršijimo, – pareiškia vien geisdamas regėti, kaip susigūžiu prieš jį.

– Taip, pareigūne, – atsiliepiu.

Mano atsakymas jį sujaudina. Galų gale jis tik žmogus. Būčiau čia jo vietoje, daryčiau tą patį. Pasilinksminčiau, gavusi progą „duoti į kailį“ kokiam nors tipui, apėjusiam įstatymą.

– Bet šį kartą to nedarysiu.

Žino, kaip pasirodyti pareigingam, kiek grasinti – nei per daug, nei per mažai, tik kad paerzintų mane, o gal Veritę. Nerimas dėl jos man pergali baimę. Ją turbūt prigąsdino šitas prastas ir per daug ištęstas Džekilo ir Haido vaidinimas. Iš tiesų jis dar klaikesnis, nes ji juk nesuvokia, kas čia dedasi.

– Būtų gerai, kad nebegaučiau progos vėl jus stabdyti, – šneka jis. – Kitą kartą nesibaigs taip sėkmingai.

Abu žinom, ką jis turi galvoje.

– Taip, pareigūne, – atsiliepiu. – Dėkoju.

Atsisėdusi užtrenkiu dureles ir vėl pasijuntu saugi. Tik metalo kiauto ginama nuo smalsaus išorinio pasaulio. Šį kartą mane lydėjo sėkmė. Jei jis būtų iš tų, tikrai pavojingų, mane jau vestų į kamerą. Nustatyti girtumo, paimti šlapimo, visko – tiesiog pagal visą sąrašą mažų pažeminimų, kad vėl lyg tėškę skuduru per veidą pasiųstų mane be paaiškinimų, net neleidę perduoti kelių žodžių, pakeverzotų išplėštame iš sąsiuvinio lape. Jokių užrašų. Taip man yra atsitikę gal dvidešimt kartų. Mane sustabdydavo važiuojančią automobiliu atpažinimui ir tada „pasiųsdavo, kur man ir vieta“. Kiekvieną kartą sau prisiekdavau pasikeisti vairuotojo pažymėjimo duomenis, kad nebekelčiau įtarimų, ir kiekvieną kartą pamiršdavau. Apsigindavau ir stengdavausi apie tai nebegalvoti. Negaliu pasakoti apie tai niekam – o labiausiai Evanui, – todėl manydavau, kad viskas jau baigta ir daugiau nepasikartos... iki kito karto.

O šį kartą tai atsitiko, kai automobilyje sėdėjau ne viena. Vargšelė Veritė vis dar tebevirpa.

– Tvarka, brangute, – sakau, stengdamasi pataikyti raktelį į spyną ir neišsiduoti, kaip visa drebu. – Tik nesusipratimas.

– Bet kodėl jis taip kalba – viską? – klausia ji sielodamasi.

Ir vėl ji tokia, kaip ir visi trylikamečiai; jau nebe tokia paaugusi ir bręstanti, dabar ji kaip maža mergaitė, kuriai reikia, kad mama ją apkabintų ir įkalbinėtų be galo be krašto.

– Tik darė savo darbą, – sakau.

– Bet sakė, kad nori tave suimti! – sudejuoja ji.

– Ne, nesakė. Pasakė – visai aiškiai, – kad galėtų suimti, bet neketina. Tai puiku.

– Atrodė, lyg būtų pažinęs tave ir tu jam labai nepatiktum. Kodėl?

Gūžteliu pečiais ir papurtau galvą.

– Kodėl turėčiau kam nors nepatikti? – sakau ir pasižiūriu į galinio vaizdo veidrodėlį, tada į šoninį ir rodau posūkio ženklą. – Aš visai miela.

1995-ųjų balandis

Pasiklydau. Visiškai pasiklydau. Pasistačiau automobilį netoliese, kažkur šalia, o pati užėjau į namą paimti medžiagos Medinai, jos siuvimo kursams – nors visiškai nesuprantama, kodėl ji pati negalėjo to padaryti, – ir dabar neįstengiu surasti kelio prie automobilio. Medžiagos, iš kurios pasiūtos šifono suknelės lengvos ir plazda, ji prisipirko tiek, kad rankomis vargiai apėmiau sunkią ir nepatogią kaugę. Vyras, įdėjęs nedidelį skelbimą laikraštyje, akivaizdžiai jautėsi nepatenkintas, kad telefonu ji taip atkakliai derėjosi, nes net nepasisiūlė man panėšėti iki automobilio – nepasiūlė net juodo šiukšlių maišo. Tai manęs nenustebino – Medina retai už ką nors mokėdavo visą kainą. Esu mačiusi ją ginčijantis prekybos centruose! Anot jos, kaina ant etiketės – tik derybų pradžia. Be to, ji mokėjo padaryti taip, kad žmogus pasijusdavo neteisus užsiprašęs tokių pinigų.